Pasaulis iš veidrodžių ir taškelių

Japonų kilmės menininkė Yayoi Kusama (g. 1929) – neabejotina meno pasaulio roko žvaigždė. Tai patvirtina ir faktas, kad dar praėjusiais metais į Londoną, „Tate Modern“ galeriją, atkeliavusios jos parodos „Veidrodžių begalybės kambariai“ („Infinity Mirrored Room“, kuratorė Frances Morris) bilietai buvo iššluoti vos per porą dienų. Kusamos meno dozė visuomenei buvo tokia reikalinga, kad paroda, originaliai planuota rodyti kelis mėnesius, pratęsta dvejiems metams. Paroda kiek mažesnė nei paprastai „Tate Modern“ erdvėse rengiamų mokamų parodų. Ji sudaryta iš dviejų Kusamos instaliacijų / kambarių, tarp kurių įsiterpia menininkės gyvenimo ir kūrybos dokumentacija.

Neatsitiktinai Kusama tokia populiari, lankant jos parodas man nekyla abejonių, kad bus gerai, nes jos darbai išskirtinai vizualiai paveikūs, intriguojantys, visuomet įkvepiantys ir keliantys tą alkio menui jausmą. Kusamos taškelių, spalvų ir atspindžių pasaulis – it puslapiai iš pasakos knygos, į kurią menininkė sukuria galimybę įžengti kiekvienam. Lengva įsijausti į jos kuriamą realybę, lengva greitai perprasti, o kartu ir visai pasimesti tarp piešiamų raštų, veidrodinių instaliacijų ir keistų formų skulptūrų.

Kusama yra viena produktyviausių tarptautiniu mastu pripažintų menininkių pasaulyje ir net būdama 90-ies itin aktyviai dirba prie naujų darbų. Vieną iš jos naujausių skulptūrų galima rasti ir šioje parodoje. „Nuo laiptų į dangų matoma visata“ (2021) – veidrodinis kubas su apvaliais spalvotais langeliais, vedančiais į begalinius spalvotų taškelių klodus, – pasitinka lankytojus dar prieš įeinant į begalybės kambarius. Jis it mažas kambarių prototipas, pro kurio langelius gali pažvelgti į kusamišką visatą.

Žymieji ir taip visus patraukę Kusamos kambariai iš išorės atrodo it neišraiškingos dėžutės, pastatytos iš plokščių, atstojančių kambarių sienas. Kontrastas tarp išorės ir vidaus didžiulis, ir nors žengdama į kambarius žinau, ką rasiu, vis tiek nustembu. Vis dėlto man norėtųsi, kad socialiniai tinklai nebūtų tokie populiarūs ir kad kiekvienas, lankantis Kusamos kambarius, žengtų į juos nežinodamas, kur pateks, net nenutuokdamas, kokia magijos skraiste bus apgaubtas. Kita vertus, vien dėl socialiniuose tinkluose taip plačiai paplitusių įspūdingų nuotraukų ir trumpų videovaizdų ir ateina tokios minios žmonių.

„Sielvarto sietyno“ („Chandelier of Grief“) kambarys visai mažytis, nors taip tikrai nepasakytų nė vienas, patekęs į tamsią, regis, prašmatnią pobūvių salę primenančią erdvę, kurioje dešimtys, gal net šimtai krištolo lašais nusagstytų sietynų tęsiasi į neišmatuojamus tolius. Tiesa ta, kad kambaryje kabo vos vienas sietynas. Uždarytas tarp stiklinių sienų ir supamas veidrodžių jis sukasi ratu, kartais vis sumirksėdamas, tarsi per jį perbėgtų elektros srovė. Šis vienišo sietyno šokis aklinoje tamsoje tuo pat metu ir gražus, ir liūdnas, o jo apšviestos pobūvių salės, regis, jau seniai visų apleistos.

Parodos epicentru tapo instaliacija „Užpildyta gyvenimo spindesio“ („Filled with the Brilliance of Life“), sukurta 2012 m. menininkės retrospektyvinei parodai, vykusiai čia pat, „Tate Modern“. Tai daugiausia susižavėjimo tiek anuomet, tiek ir šioje parodoje sulaukęs Kusamos darbas. Instaliacijos idėja labai paprasta: tamsi patalpa, veidrodžiai, led lemputės, bet patekus vidun vaizdas užgniaužia kvapą. Staiga atsirandi tarp šimtų, tūkstančių spalvotų, vis besimainančių taškelių, tiesiog kybančių, regis, levituojančių beorėje erdvėje. Jausmas it pakliuvus į kitą galaktiką, kurioje tu tampi milžinu, galinčiu ištiesti ranką ir pasiekti žvaigždes. Spalvoti taškelių atspindžiai atsimuša į sienas, lubas, grindis ir tęsiasi iki begalybės sukurdami magišką, rodos, amžiną erdvę, keistai raminančią ir užpildančią grožio, gėrio jausmu.

Apskritai paroda labai biografiška, joje norėta parodyti Kusamą ne tik kaip menininkę, bet ir kaip asmenybę. Čia subtiliai kalbama apie jos psichikos ligą, sunkią vaikystę ir jos kaip menininkės, moters iš Azijos įsitvirtinimą meno pasaulio scenoje. Pirmame kambaryje sudėtos pagrindinės autorės gyvenimo datos ir faktai, toliau parodoje per projektorių rodomas Kusamos darbas „Vaikščiojanti taika“ (1966), kuriame nuotraukose užfiksuota Kusama, apsivilkusi kimono, viena vaikštanti Niujorko gatvėmis. Parodos pabaigoje lankytojus pasitinka ir trumpa nuotraukų ekspozicija iš Kusamos performansų bei menininko Johno Joneso videodarbas iš Kusamos studijos.

Vis dėlto, nors jos begalybės kambariai labai unikalūs ir įspūdingi, dėl to, kad lankytojams skirtas laikas labai ribojamas, nespėjama pilnavertiškai patirti Kusamos pasaulio vizijos. Kuriama magija išsprūsta lankytojams iš akių vos spėjus ją apčiuopti. Sunku suvokti, įsigilinti ir įsijausti į erdvę per dvi minutes – tiek lankytojams skiriama laiko pasigrožėti instaliacija. Kartu Kusamos kambariai man priminė ir bandymą pamatyti Mona Lizą, vis per telefono ekraną, prasispraudi (nors šiuo atveju lauki eilėje, kad galėtum užeiti į kambarį), užfiksuoji ir judi toliau. Vos įėjęs bene kiekvienas pirmiausia bando visa aplink įamžinti telefonu: prisiminimui, draugams, šeimai parodyti, o kai telefonas kišamas kišenėn, žiū, tu jau spiriamas pro duris ir ta begalybės kambario magija dingsta dar net nespėjus ja patikėti.

Būdama „Tate Modern“ parodoje vis prisimenu praeitais metais lankytą Kusamos parodą „Noriu, jog tavo ašaros tekėtų kartu su mano žodžiais“ Victorios Miro galerijoje, kur eksponuota jos tapyba, skulptūra bei veidrodinės instaliacijos. Visa galerijos erdvė buvo persmelkta Kusamos spalvomis, estetika, energija. Jie užvaldė galerijos sales ir transformavo į unikalų Kusamos pasaulį iš keistų formų taškelių ir haliucinogeninių spalvų. „Tate Modern“ paroda geba apčiuopti tik menką dalelę šios nepaprastos menininkės kūrybos galybės. Šiandienos parodai visgi trūksta kusamiškos energijos: kambariai įspūdingi, bet taip negana laiko juose pabūti, pajausti. Išėjusi iš kambarių pasigendu ir spalvų, tų pačių Kusamos taip gausiai naudojamų taškelių. Parodoje siekta geriau supažindinti žiūrovą su menininkės asmenybe, istorija, tačiau visa tai smalsesnis lankytojas gali surasti ir knygose, o unikalaus potyrio susiduriant su Kusamos menu į puslapius nesudėsi.

Paroda veikia iki 2023 m. birželio