Daugiau jokių „bet“

Tai glaustai ir įspūdingai papasakota kelių tūkstantmečių istorija, formavusi Europą, ir intriguojantis pasakojimas apie pagrindinę jos tyrinėtoją – nuostabiąją Mariją Gimbutienę (1921–1994). Nors ši lietuvė archeologė nepertraukiamu atkakliu darbu ir drąsia vaizduote, visada paremta sunkiai suvokiamu kiekiu empirinės medžiagos, pelnė pasaulinės garsenybės laurus, pateko į svarbiausių pasaulio archeologų penketuką, Lietuvoje neretai jos įžvalgos palydimos kažkokiu įkyriu „bet“. Ir profesūros (anuomet, kai mokiausi), ir studentijos, kuri dažnai jaučia žinanti beveik viską geriau. Neva Gimbutienė idealizavo Senąją Europą, fantazavo apie Deivės kultą, kad naujausi tyrimai rodo, jog viskas tebuvo geidžiamos pasakos apie didelę moterų reikšmę. Paviršutiniški išvedžiojai nuklysta tiek, neva mokslininkė svaičiojusi apie matriarchatą, o tada jau atsiduriame vyrų ir moterų su(si)priešinimo lauke, kur kova užverda bene asmeninė, net pasąmoninė ir politinė, žinoma.

Paroda „Deivės ir kariai“ lyg trinkteli kumščiu į stalą ir užbraukia visus „bet“. Tai daroma absoliučiai viskuo. Pirmiausia nuostabiai atliktu darbu ir meile parodos objektui, kurią rodo Lietuvos nacionalinio muziejaus, vadovaujant Rūtai Kačkutei, šiam minėjimo projektui sutelktas dėmesys ir pajėgų gausa. Parodos kūrybinę grupę sudaro daugiau nei trisdešimt įvairių sričių specialistų, jie suminėti muziejaus informaciniuose kanaluose. Parodos idėjos autore minima mokslų daktarė Agnė Čivilytė, o kuratorėmis – mokslų daktarės, įvairiose mokslinėse ekspedicijose dalyvavusios archeologės Inga Merkytė ir Gabrielė Gudaitienė. Tarptautine karjera išsiskirianti Inga Merkytė šiuo metu dėsto Kopenhagos universitete Danijoje, vadovauja prestižiniam archeologijos moksliniam žurnalui, koordinuoja tarptautinius mokslinius tyrimus Vakarų Afrikoje, vadovauja ekspedicijoms Benine ir Ganoje. Ji parodos proga daugiausia ir bendravo su žiniasklaidos atstovais, o paklausta apie dvejones dėl Gimbutienės Senosios Europos interpretacijų atvirai pyktelėjo, kas mane itin pradžiugino. Merkytė pasakojo, kad tikėtina, jog Gimbutienės tiesus tonas, neapkarstytas tariamąja nuosaka, galėjo kolegoms sukelti gynybinę reakciją, tačiau tie archeologai, kurie tiesiogiai dirba kasinėjimuose ir vienas po kito traukia šimtais deivių skulptūrėles, Gimbutienės įžvalgomis apie Deivės kultą neabejoja.

Iš Italijos, Ukrainos, Bulgarijos, Suomijos, Moldavijos, Latvijos, Rumunijos, Austrijos, Vokietijos, Kroatijos ir Lietuvos muziejų suvežti eksponatai yra būtent tie, kurių daugelį tyrė Gimbutienė. Tai kaip tik ir padaro šią Lietuvoje iki šiol tik knygose pasakotą istoriją apčiuopiamą ir akivaizdžią. Parodos architektė Ieva Cicėnaitė pasakojo apie parodos dalių spalvines reikšmes. Pirmoji parodai skirta salė šildo molio arba ochros raudoniu, kuria jaukią atmosferą, kurios apogėjus justi pagal istorinius pavyzdžius kurtoje trobelėje, ir pasakoja apie Senosios Europos klestėjimo laikus, kai įkapėse nėra ginklų, o regima išplėtota prekyba, 7000–6000 metų senumo indai įmantrūs, puošti vaisingumo simboliais, sudėtingų formų. Daugybė skulptūrėlių, kad ir kas jos būtų (žaislai, adoravimo objektai ar kitas funkcijas menantys artefaktai) byloja apie rafinuotą klestėjimo laikotarpį, turtingą kultūrą, kurioje moters svarba labai vertinta: „Ši visuomenė savo gyvenimą grindė moteriškų dievybių kultu ir čia vyravo Deivės religija.“

Antroji salė atšiauri, lyg vėjų perpučiama, čia dominuoja dangaus mėlyna. Joje pasakojama apie prieš 6000 metų išplitusią Kurganų nebe sėslią, o klajoklių kultūrą, kurių pilkapiuose matyti, koks svarbus yra ginklas ir patriarchalinės tradicijos, visai kitoks pasaulio tvarkos supratimas. Šioje dalyje rodomi indai kur kas atšiauresni, paprastesni, gyvenamoji aplinka ir instrumentai pasakoja visai kitas, išgyvenimo, kovos, vartojimo istorijas.

Gabrielei Gudaitienei jaučiuosi dėkinga už trečiosios – šviesiosios salės pasakojimą apie Mariją Gimbutienę kaip asmenį. Teksto kiekis ekspozicijoje nugąsdino, tačiau puikus stilius ir gebėjimas vaizdingais akcentais nubrėžti įspūdingo Marijos gyvenimo viziją skepsį išsklaidė. Galbūt net neperskaičius visko galima susikurti įspūdį apie laisvą, ryžtingą asmenybę. Gudaitienė rašydama apie asmeninį mokslininkės gyvenimą tarsi žvelgia iš tos pačios perspektyvos kaip jos herojė, todėl išvengia žiniasklaidoje pasitaikančių moters vaidmens vertinimo iš patriarchalinės perspektyvos klišių. Marija spindi kaip mokslui ir kūrybai atsidėjusi, talentinga ir ryški profesionalė, o juk standartiškai daugelis daug pasiekusių kūrėjų vis dar pristatomos kaip „vieniša motina, kuriai vedybinis gyvenimas taip ir nebesusiklostė“. Man atrodo, kad tai yra labai svarbi ir visai ne smulkmena, kad šios parodos balsas, Gudaitienės surašytas, toks adekvatus.

Kadangi Marijos Gimbutienės istorija yra absoliučiai išskirtinė, pasakojimas apie jos pasiekimus, charakterį, pavyzdžiui, pomėgį greitai vairuoti ar susikėlus kojas automobilyje skaityti laikraščius, kuria svaiginantį jos pačios mitą. Mitą, kuris įkvepia, kuris tampa stipriu vaizduotės varikliu. Paroda „Deivės ir kariai“ išryškina Gimbutienės kaip mokslininkės svarbą, parodo tai, ką ji gebėjo regėti savo vaizduotėje. Nors minima, mažiau pasakojama apie tai, kokį milžinišką poveikį ji ir jos atradimai turėjo platesnei kultūrai ir vizualiesiems menams. Tai didelė ir atskira, nepaprastai įdomi tema. O kad moterys mokslininkės, aktyvistės, feministės, menininkės energingiau sureagavo į Gimbutienės įžvalgas, nėra nieko keista, nes pasakojimą apie tai, kad moteris vertinant neišvengiamai ištinka klestėjimas, įmanoma išgyventi cikliškai, atpažinti kasdienybėje, nesupriešinant lyčių, o pripažįstant jų svarbą.

Ši vien jau eksponatų rinkiniu unikali ir puikiai instaliuota paroda veiks tik pusę metų, todėl verčiau jos lankymo neatidėti. Po to liks vertingas dvikalbis parodos katalogas „Europos ištakos: deivės ir kariai“, tačiau kad ir koks geras būtų leidinys, jį vartant nebėgioja šiurpuliukai kaip stovint prie kelių tūkstančių metų senumo dirbinių. Mėginau iškvosti ir muziejaus vadovę, ir parodos architektę, kuris iš rodomų objektų yra tas „šventasis gralis“, bet buvau patikinta, kad praktiškai visi. Manau, paroda Marijai būtų labai patikusi.

Paroda veikia iki 2022 m. kovo 13 d.

Istorijų namai (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) dirba antradienį–penktadienį 10–20 val., šeštadienį–sekmadienį 12–18 val.