Kai televizoriaus ekrane matau politikų ir politikių, ministrų ir ministrių veidus, kai klausausi jų negyvos, plastmasinės kalbos, jų primityvių argumentų, apima bejėgiškumo jausmas ir neviltis. Jei prieš trisdešimt metų kas būtų pasakęs, kad lietuviai nuoširdžiai pamils komunistę aukštosios partinės mokyklos dėstytoją, būčiau pasukiojęs prie smilkinio pirštą. Dabar taip pat nuoširdžiai mylimi nacionalistai, homofobai ar tiesiog apgailėtini fašistėliai. Jie net renkami į Seimą. Vis dažniau pagalvoju, kad ateitis gali pateikti ir daugiau panašių staigmenų, todėl atsargiai vertinu viską, kas žadina viltis.
Dokumentinio filmo „Brangūs ateities vaikai“ („LRT Plius“, 14 d. 21.33) kūrėjo Franzo Böhmo teiginys, esą tai „filmas apie ateinančią kartą, sukurtas ateinančios kartos“ verčia įsižiūrėti į bandančiuosius keisti pasaulį. Režisierius pasirinko tris savo kartos herojes – tris aktyvistes, veikiančias skirtinguose žemynuose. Rayen dalyvauja antivyriausybiniuose protestuose Čilėje, jos tėvą sumušė policininkai. Pepper kovoja už Honkongo nepriklausomybę, jos draugai sėdi kalėjime. Hilda yra protestuojančio prieš klimato kaitą jaunimo lyderė Ugandoje. Jos šeima visko neteko, kai šalį ištiko ekstremali sausra. Böhmas jų anaiptol neidealizuoja – rodo sunkią, dažnai pavojingą savo herojų kasdienę veiklą, klausosi to, ką jos nori pasakyti, stebi protestus jų akimis. Rayen, Pepper ir Hilda kovoja, nes neturi kitos išeities. Išeiti į gatves jas privertė ne abstrakti idėja, o tikrovė, su kuria susiduria jų karta. Aktyvizmas reikalauja ir aukų – filmo herojės nebeturi laiko asmeniniams ryšiams, negali dažnai matytis su šeima ar draugais, kuriuos nori apsaugoti nuo galimų pavojų. „Brangūs ateities vaikai“ – šiųmečio „Nepatogaus kino“ atidarymo filmas, ir tai, kad rengėjai nori juo pasidalyti su televizijos žiūrovais, netikėta, bet gražu.
Kito dokumentinio filmo „Genetiškai ne taip“, kurį rodo currentime.tv (9 d. 22.20), autorius Ilšatas Sajetovas yra politikos mokslų daktaras ir Maskvos kino mokyklos režisūros studentas. Jo filmo herojus Kazanės choreografas Nurbekas Batulla rengia spektaklius ir akcijas, skirtus totorių kalbai išsaugoti. Jo darbai gali šokiruoti, jie nepriimtini konservatyviems žiūrovams ir itin nepatinka valdžiai, kuri periodiškai bando „auklėti“ jaunąjį nonkonformistą.
„Kuo tikime?“ – šis filmo „Valdžia“ (TV1, 10 d. 23.10) pagrindinio veikėjo, būsimo JAV viceprezidento Dicko Cheney (Christian Bale), klausimas viršininkui Donaldui Rumsfeldui (Steve Carell) sukelia juoką. Tai bene simboliškiausias Adamo McKay’aus filmo momentas. „Valdžioje“ McKay’us rodo moralinio nugarkaulio neturinčių politikų pasaulį. Pasakodamas apie vieno įtakingiausių JAV politikų Cheney karjerą, jis rodo negatyvias permainas, kurios pastaraisiais dešimtmečiais įvyko tarp Amerikos valdančiųjų. Be jų, ko gero, ir Donaldas Trumpas nebūtų tapęs prezidentu. Deja, tos permainos jau vyksta visur ir net pas mus. Režisierius neslepia antipatijos personažui, reprezentuojančiam viską, kas šių dienų politikoje bjauriausia. Tai populizmo, autoritariniai polinkiai, „alternatyvių faktų“ pomėgis ir jokių pažiūrų neturėjimas. Patriotiškai konservatyvios frazės „Valdžios“ personažui yra tik kabliukas, skirtas naiviems rinkėjams. Už jo valdžios sprendimus sumokės paprasti žmonės, o politikai liks nebaudžiami.
„Valdžia“ – intelektualus filmas, jo humoras piktas, kino kalba originali: McKay’us žaidžia montažu, įveda istorijos pasakotoją – darbininkų atstovą, kuris žiūrėdamas į kamerą aiškina žiūrovams apie Cheney gyvenimo labirintus ir jo sosto žaidimų užkulisius.
Tačiau tikrovė dažnai pranoksta kūrėjų fantaziją. Štai rugsėjo pabaigoje per spaudos konferenciją apie situaciją pasienyje Lenkijos ministrai bandė aiškinti, esą „svetimšalis prievartauja karvę“, ir parodė kadrą iš prieš porą metų internete pasirodžiusio pornografinio filmo. Žurnalistai juokavo, kad tai buvo net ne karvė, o valdžios atstovai išsisuko nuo jų klausimų. Mūsų politikai (bent jau konservatoriai), matyt, pornografijos internete nežiūri, bet jų kalbos apie migrantus dažnai skamba kaip valdžios pornografija.
Michelio Leclerco filmo „Žmonių vardai“ („LRT Plius“, šįvakar, 8 d. 21.30) herojė Baja (Sara Forestier) savaip įsivaizduoja politinį angažuotumą. Ji naudoja seksą su politiniais oponentais kaip būdą palenkti juos į savo pusę. Nors tai ir žadina dešiniųjų pasidygėjimą, pasirodo, yra naudinga siekiant kurti sėkmingas parlamentinių frakcijų sąjungas. O Baja dažniausiai pasiekia gerų rezultatų. Situacija komplikuosis tada, kai Baja susipažins su keturiasdešimtmečiu Arturu (visada puikus Jacques’as Gamblinas), kiekviename žingsnyje vengiančiu priimti kokį nors sprendimą. Bajai Arturas – kietakaktis fašistas, bet įvykių eiga parodys, kad ji labai klydo. Žinoma, herojės aktyvizmas – taip pat būdas užsiimti veiksminga politika, nors abejoju, ar pas mus tai būtų realu. Juk užtenka pasižiūrėti į Seimo narius...
Jūsų – Jonas Ūbis
