Roy’aus Anderssono filmas „Apie begalybę“ („LRT Plius“, šįvakar, spalio 1 d. 21.30) – dar vienas režisieriaus bandymas suvokti, kas yra žmogus, jo kasdienybė, vienatvė ir neviltis. Keista, bet pandemijos patirtis, regis, sustiprina Anderssono mintį, kad tik suvokę būties trapumą sugebame įvertinti tai, ką turime. Priešingai nei dauguma kino moralistų, režisierius nepamokslauja, neaiškina, kaip reikia gyventi. Jis tiesiog stengiasi užfiksuoti akimirką, kai tegu tik trumpam atsiveria žmogaus likimo esmė. „Begalybėje“ ją atskleidžia komiškas absurdas, senuosius meistrus primenantys vaizdai ar scena, kai pakeliui į gimtadienį, pliaupiant lietui, tėvas stabteli, kad užrištų dukters batų raištelius. Anderssonas lyg sufleruoja, kaip svarbu pastebėti akimirkas, esančias „tarp“ svarbių įvykių, veiksmų, kurių dažnai nefiksuoja atmintis. Jie gali būti komiški arba apgailėtini, bet kine – reti, nes vyksta kur nors kelyje, stotyje, laukiamajame arba ant laiptų, dar tik laukiant, kad kažkas pasibaigs arba prasidės. Tai tik minčių, veiksmų ar emocijų atplaišos, kurios tą akimirką atrodo nereikšmingos, nors kartais gali iškilti déjà vu pavidalu. Anderssonas lyg sako, kad išgyvenama begalybė nuolat atsinaujina, įgydama naujas formas, asociacijas, jausmus.
Komiškų situacijų, kurios privers pasvarstyti apie žmogaus prigimtį, nestigs ir Riano Johnsono detektyve „Ištraukti peiliai“ (TV3, 2 d. 21.30). Tai savaip bravūriškas filmas, nes režisierius žaidžia su Agathos Christie detektyvų konvencijomis, jas tarsi griaudamas iš vidaus ir potekstes paversdamas tekstu. Taigi, yra prabangus namas, jame – garsaus kriminalinių romanų autoriaus lavonas, rašytojo palikimo trokštantys artimieji, kurių kiekvienas gali būti žudikas, ir garsus detektyvas Blanas. Jam režisierius ir aktorius Danielis Craigas atidavė Džeimso Bondo veidą. Kruopščiai sukomponuoti kadrai, ekstravagantiškos spalvos, groteskiški personažai ir iki paskutinės minutės įtempta intriga leidžia trumpam pasinerti į „seno gero“ detektyvo nostalgiją, bet kartu ironiškai iš jos pasišaipyti. Žiūrėdamas filmą prisiminiau detektyvą Kolambą ir jį suvaidinusį Peterį Falką, nes, regis, Johnsonui, kuris yra ir scenarijaus autorius, jie abu padėjo suformuoti požiūrį į turtinguosius ir apskritai aukštuomenę. Ypač į jų begalinį pasitenkinimą savimi, kurį, deja, išmoko tiksliai kopijuoti ir lietuviškas elitas.
Bet Johnsonas – šių dienų režisierius, todėl filme nėra aiškaus padalijimo į geruosius ir bloguosius. Johnsonas piktai šaiposi iš konservatyvaus internetinio „trolingo“, iš išskirtinių liberaliosios poezijos studijų, iš Trumpą primenančių tiradų apie self-made man etiką ar madingų „New Yorker“ pažiūrų. Kitas dalykas, kad lietuviško humoro tradicija vis dar sukasi aplink „Dviračio žinias“, tad daugybė filmo niuansų gali likti nesuprasti. Bet jei trumpai, „Ištraukti peiliai“ sako, kad pasaulis yra neteisingas, pinigai gadina ir pasitikėti pasakojimų apie „žmones“ personažais neverta.
Šiuolaikinis kinas dažnai primena atrakcionų parką. Atrakcionai seni, juose nepajusi gaivaus vėjo gūsio, bet vis dar tikiesi patirti tikrų jausmų. Manso Marlindo ir Björno Steino „Svaigulio“ („LRT Plius“, 7 d. 21.30) veiksmas rutuliojasi Antrojo pasaulinio karo išvakarėse dviejuose Stokholmo atrakcionų parkuose. Jų savininkai konkuruoja tarpusavyje, bet savininkų vaikai pamilsta vienas kitą. Ši meilės istorija ir tampa didžiausiu filmo atrakcionu. Režisieriai, regis, neslepia, kad įkvėpimo sėmėsi iš Bazo Luhrmanno, kurio stiliaus esmė – savaime dekoratyvaus retro pavertimas dar dekoratyvesniu, barokiškesniu kiču. „Svaigulys“, manau, iš anksto buvo pasmerktas, nes viena yra tęsti Luhrmanno ieškojimus, visai kas kita – juos negrabiai imituoti. Švedų režisieriai pasirinko imitaciją, todėl jų filmas primena milžinišką tortą, papuoštą politiškai angažuotomis cukrinėmis gėlytėmis. Savo laimingai pasibaigiantį pasakojimą apie Stokholmo Romeo ir Džuljetą jie prismaigstė politiškai teisingų teiginių apie psichikos ligas, sovietų užpultą Suomiją, nacius Vokietijoje, LGBT ir romų teises bei pasipriešinimą Norvegijoje. Sakyčiau, toks visai šiuolaikiško konformizmo pavyzdys retro pakuotėje.
Panašiai pavadinčiau ir Marjane Satrapi filmą „Švytinti tamsoje“ (TV1, 2 d. 22.55) – biografinį pasakojimą apie mokslininkę, Nobelio premijos laureatę Marią Curie-Skłodowską. Ją suvaidino Rosamund Pike. Satrapi filmas primena knygą vaikams, nors viename režisierės interviu skaičiau, kad „sumanymas kilo iš noro sukurti ne ikonos, o žmogaus iš kūno ir kraujo portretą. Prie to prisidėjo ir didelės meilės istorija. Svarbu buvo ir tai, kad Pierre’as Curie žuvo po ratais. Jei Romeo ir Džuljeta būtų susituokę ir turėję vaikų, mums nerūpėtų jų ryšys, jie būtų tiesiog pora, kokių daug. Bet dėl šeimų ginčo ant meilės altoriaus jie padėjo savo gyvenimus ir tapo mūsų masinės vaizduotės didvyriais.“
Romeo ir Džuljeta vis dar įkvepia masinę kultūrą, nors kinotyrininkai neabejoja, kad pastarąjį kino dešimtmetį geriausiai apibūdina distopijos paaugliams žanras: pagal populiarias knygas sukurti filmai, pavyzdžiui, „Bado žaidynės“ ar „Divergentė“, uždaro jaunuosius herojus košmarą primenančiuose ateities pasauliuose, iš kurių išsiveržti galima tik maištaujant ir kovojant. Viena vertus, tokie filmai rodo masinės populiariosios kultūros infantilizacijos lygį, nes net distopiniai pasakojimai pateikiami taip, kad sudomintų jaunimą, kita vertus, visus tuos su žiauriu suaugusiųjų pasauliu kovojančius jaunuolius galima vertinti kaip amerikiečių, kurie suvokė, kad amerikietiškoji svajonė baigėsi dar prieš jiems gimstant, metaforą.
TV3 (šįvakar, 1 d. 21.40) rodo pagal Alexandros Bracken trilogiją Jennifer Yuh Nelson sukurtas „Tamsiausias galias“. Distopinis 2018 m. sukurto filmo pasaulis atspindi šiuolaikines baimes. Vaikai jame pradeda sirgti paslaptinga liga, dauguma miršta, bet išgyvenusieji įgyja ypatingų galių. Suaugusieji jų bijo ir uždaro specialiose stovyklose. Filmas silpnokas, bet pabandyti suprasti, kodėl filmuose ar knygose paaugliams vis dažniau kartojasi jauno žmogaus, atveriančio savo galią, iš aukos virstančio maištininku, kuris, užuot bandęs išgyventi neteisingoje tikrovėje, pradeda kovoti su ja, tema, – ko gero, verta.
Jūsų – Jonas Ūbis
