Trumpam ištirpę skirtumai

Pokalbio nuotrupa „Frieze Masters“ palapinėje (anglų k.):

Mergina (ryžtingai žingsniuodama tarp galerijų stendų rodo ranka): Išėjimas į tą pusę.

Vaikinas (kaip koks asmeninis treneris eina į priešingą pusę): Tu gali tai padaryti, tu tikrai gali. Einam ten, pažiūrėk į šitą galeriją, tu gali. Žinau, jau greitai užsidarys, bet nieko tokio, galime ateiti rytoj.

Mergina (atsidūsta, apsisuka ant aukštakulnių ir eina paskui vaikiną): Tik ne rytoj. Rytoj mes turim normaliai apsipirkti.

Bachtinizmai

Spalio mėnesį vykstanti šiuolaikinio ir tradicinio meno mugė „Frieze London“ ir „Frieze Masters“ yra tapusi Londono gyvenimo kalendorine švente, žyminčia naują meno sezoną. Jau keletą metų palapinės surenčiamos Regento parke. Spalis, vis dar saulėtas, bet jau vėsokas mėnuo, gelstanti medžių lapija, bet amžinai žydinčios angliškos rožės prisideda prie jausmo, kad kažkas tuoj įvyks, kažkas keisis. Saulė nekaitina kaip Venecijoje, gal tik per šilta palapinėse, pulsuojančiose entuziastingais pokalbiais ir gestais tarp rafinuotų mugės dalyvių ir lankytojų.

Šiemet „Frieze“ mugės, kuri buvo atšaukta dėl kovido praeitais metais, laukiau kaip niekad. Nors didelės šiuolaikinės meno bendruomenės principai reikalauja „Frieze“ kritikuoti kaip kraštutinę meno kapitalizmo išraišką, neabejotinai menininkai, kurios pristato „Frieze London“, yra talentingi. Tačiau jų talentas įtraukia ir gebėjimą pritraukti galerininkų ir kolekcionierių dėmesį, sukurti savo asmeninį prekės ženklą ir jį efektyviai pristatyti intensyviai bendraujant. Daugelis galerininkų ir meno kūrėjų jaučiasi nesmagiai šioje ekstravertinėje, į komercinę komunikaciją orientuotoje meninio pasaulio pusėje. Bet į „Frieze London“ eina visi, kas gali.

„Frieze London“ funkcionuoja kaip Michailo Bachtino aprašyta karnavalinė erdvė – tik skirtumas nuo Bachtino aprašytų tradicinių karnavalų tas, kad nebūtina prisiimti ekscentriškų, nekasdieniškų vaidmenų. Lyginant su daugelio visuomenės grupių kasdienybe, meno pasaulis jau savaime yra toks. Nuo meno kūrėjų, gyvenančių iš paramos ir rezidencijų, iki milijardierių, kolekcionuojančių meną. Mugė nutrina fizinį atstumą tarp šių skirtingų meno lauko polių, sukuria iliuziją, kad visi veikėjai priklauso vienai bendruomenei, ir legitimuoja socialinę nelygybę. Šventinis, erdvėje aiškiai apibrėžtas ir laikinas mugės pagrindas patvirtina sociumo tvarumą ir vientisumą. Šventei pasibaigus, visi grįžta į savo namus: kas į privačius lėktuvus ir salas, kas į nuomojamą kambarį bute rūsyje. Daugumos struktūrinės pozicijos nepakito. Bet kitais metais vėl bus Venecija, vėl bus „Frieze“.

Ekologizmai

„Frieze London“ deklaravo reakciją į klimato krizę ir iškėlė šiandienos situacijai aktualų siekį renginį organizuoti išlaikant anglies dioksido neutralumą. Tačiau svarbu, kad meno pasaulio ekologizacija netaptų dar viena ekologinio autoritarizmo išraiška. Didžiosios galerijos jau reikalauja suskaičiuoti anglies dioksido kiekį naujai kuriamiems kūriniams; menininkams siūloma orientuotis į alternatyvias išraiškos priemones, jeigu anglies dioksido koeficientas pasirodo pernelyg didelis. Autoriams siūloma atsisakyti „nebūtino“ tarptautinio keliavimo įgyvendinant projektą, nes tai neigiamai atsilieps institucijos ekologiniam įvaizdžiui. Dėl to finansinės produkcijos išlaidos perkeliamos menininkei, kuri turi keliauti už asmenines lėšas, idant institucija negadintų savo įvaizdžio. Būtų įdomu išgirsti, ar atsisakoma parduoti meno kūrinius kolekcionieriams, plaukiojantiems superjachtomis, važinėjantiems „Range Rover“ ar „Rolls Royce“ tanko tipo automobiliais, varomais degiuoju kuru, ir skraidantiems asmeniniais lėktuvais. Kiek socialinių meno pasaulio grandžių apima etinės atsakomybės ratas?

Menai

Lankantis „Frieze London“ visada norisi kurti Jorge’s Luiso Borgeso stiliaus sąrašus ir spontaniškas kategorijas. Taigi, tipai, pamatyti „Frieze Art“: keraminiai totemai, jų labai daug. „Frieze Masters“ mugės dalyje buvo sukrautas totemas iš smėlio pripildytų maišelių. „Frieze London“ šiuolaikinės keramikos vazų apstu. Net „Frieze Masters“ jų padėta. Ko nebėra – ar bent jau nemačiau – silikoninių hiperrealistinių nuogų žmogaus figūrų. Ko yra – vis dar daug medžiagiškos, iš rėmo lipančios tapybos, kur tapyba virsta asambliažu arba tekstile. Labai daug agitpopo socialiai aktualiomis temomis. Kūriniai dideli, ryškių spalvų, žinutės labai aiškios. Teraformizmo yra, bet labai kukliai: medžio ir akmens radiniai, mėginiai, dariniai. Įdomus tradicinio paveikslo stačiakampio formos fosilijų akmuo, primenantis man naktinio Šanchajaus vaizdą iš „Šangri La“ viršutinių aukštų. Globalūs megapoliai kaip įakmenėję fosilijos. Tikrai daug dekolonijinio meno – tapyboje, objektuose, skaitmeninėse medijose. Tikrai labai mažai nebaltaodžių dalyvių ir lankytojų. Vienu metu pagalvojau, kad dingo prikimštos pėdkelnės. Ir tada iš karto jas radau. Visiškai nebėra instaliacijos tipo: fantasmagorinis interjeras, nupurkštas viena spalva. Užtat yra „La Prairie“ kremų stendas, su tikrais kremais, ir daug lankytojų. Tarp agitpopo ir Fluxus stiliaus laviruoja „Ruinart“ šampano baras, kur taurė paprasto brut atsieis aštuoniolika svarų.

Rytų Europos galerijų nedaug. Bet yra „Osnova“ galerija iš Maskvos, pristatanti Aleksandrą Sucharevą, kuri ateinančiais metais reprezentuos Rusiją Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje. „Osnova“ galerijoje Suchareva rodo Fluxus stiliaus archyvines dėžutes, kuriose kuklūs objektai, reliktai iš Leningrado blokados. Nespalvotos nuotraukos, grafikos raižiniai, įvardijami kaip atrofija, „gnostinės blokados mitologemos“. Su kuratore kalbu apie Lidijos Ginsburg blokados dienoraščius ir Irinos Sandomirskajos esė apie blokados kūno fiziologiją ir „gyvenimo davinius“. Per pandemiją teko ir pačiai patirti, ką reiškia gyventi „ateities apgultyje“, apie tai rašiau gal kiek per lengva ranka 2019 metais (Besieged by the Future). Prasidėjus pirmajam karantinui, mąsčiau apie Ginsburg, kaip ji sugebėjo versti, dirbti filologinį darbą blokados sąlygomis ir rašyti reflektyvų dienoraštį. Aš nieko panašaus daryti negalėjau, bent jau ne pirmuosius porą mėnesių. Užtat pažiūrėjau visus, kiek tik galėjau rasti, siaubo filmus apie ryklius ir galiu apie tai parašyti disertaciją. Bet grįžkime prie tipų. Naujas tipas: tušo iliustracijos ir grafika demonstruojami kaip šiuolaikinio meno kūriniai. „Frieze Masters“ – daug moterų, praktiškai vienos moterys, kaip meno kūrinių objektai ir kaip kūrėjos. Mastas tiesiog pribloškiantis. Viskas ko reikėjo, tai rasti „tas moteris kūrėjas“ – suvaldyti pasąmoninio šališkumo efektą ir pasižiūrėti kūrinių kolekcijose ir archyvuose.

Tiek aukštos kokybės meno, sukurto moterų. Man labiausiai įstrigo hipnotizuojanti italų kilmės menininkės Ida Barbarigo tapyba.

„Frieze“ meno mugė Londone veikia spalio 13 –17 d.