Menas kaip išpažinties forma

Šiuolaikinio meno lauke galima pastebėti, kaip madinga tapo naudoti psichikos sveikatą kaip prieigą prie žiūrovo. Kartais atrodo, jog šioks toks šių problemų romantizavimas, estetizavimas pakiša koją nuoširdžiam pokalbiui apie jas, išeičių paieškoms. Šį rudenį vykstantis pirmasis Lietuvoje psichikos sveikatos menų festivalis „Ryšiai“ patraukia savo siekiu kalbėti apie šias problemas tiesiogiai, o ne naudoti jas kaip įrankį. Apie tai ir kitus aspektus kalbuosi su jo įkūrėja, organizatore Karolina Zakarauskaite.

Norisi pradėti nuo mane pačią labiausiai intriguojančio aspekto – tavo kelio iki meno. Visgi studijavai neuromokslus. Įdomu, kas patraukė būtent meno link, kokios šių dviejų sričių sąveikos?

Menas jau seniai susipynęs su sveikata – pradedant nuo Šiaurės, Pietų Amerikos, Australijos čiabuvių katarsiško sveikimo praktikų per dainavimą, šokį, piešinius. Einant iki biopolitinio pasipriešinimo AIDS pandemijos laikotarpiu, kai AIDS koalicija kartu su meno kolektyvais reikalavo nacionalinio matomumo ir politinių veiksmų, neatskiriamai susiejant meną, aktyvizmą ir visuomenės sveikatą. Baigiant tarpsektorinėmis „Menų receptų“ programomis, numatytomis Šiaurės šalių vyriausybių, kūrybiškos sveikatos magistro programomis geriausiuose pasaulio universitetuose ar vieno iš pirmaujančių menų aukcionų „Christie’s“ partnerystės su Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), kur parduodant šiuolaikinio meno kūrinius surinktos lėšos skiriamos psichikos sveikatos gydymui ir prevencijai, įskaitant meno priemones.

Mano veikloje susitinka neuromokslai, visuomenės sveikata ir menai, kaip gynimo, aktyvizmo, žinių kūrimo forma. Studijuodama neuromokslus Škotijoje greta dirbau Edinburgo menų ir dizaino bibliotekoje, ten prisidėjau prie vietos kolektyvų parodų rengimo, savanoriavau menų ir muzikos festivaliuose. Edinburgo universitete taip pat veikė neuromokslininkų ir menininkų kolektyvas „Fusion“ – su dėstytojais, neuromokslų profesoriais bei skulptore sukūrėme dalyvaujamąją instaliaciją apie penkis pojūčius. Daug įkvėpimo suteikė ir tokių akademikų, aktyvistų kaip Clive Parkinson tarpdisciplininiai darbai. Apskritai, menų ir sveikatos sektorių sandūra, poveikio tyrimai labai paplitę Jungtinėje Karalystėje. Mokantis tokioje aplinkoje vadinamosios „dvi kultūros“ – mokslas ir menas – mano pačios suvokime suartėjo. Po truputį supratau, kad mechaninis požiūris į kūną, gyvybę, į jos įvairumus, kuris sunkiai išvengiamas laboratorijoje, nebuvo man tinkamas tyrimo kampas. Taigi turbūt tiesiausias atsakymas būtų, kad būtent neuromokslai, smegenų sudėtingumas ir mįslingumas patraukė link menų. Neuromokslai dažnai tapę ir įkvėpimo šaltiniu mėgėjiškai poezijai.

Kadangi festivalyje vyko ir paroda (programa skelbiama feisbuko paskyroje), kaip, tavo požiūriu, pasisekė pirmoji kuratorystės patirtis ir kokiu būdu atrinkai kūrinius šiai parodai?

Taip, festivalį pradėjome grupine paroda. O, kad aš būčiau žinojus, ką tai reiškia! Dažnai pasiryžti lipti į kalną dar tiksliai nematydamas jo aukščio ir statumo. Nepaisant daug iššūkių – numatytų ir ne, manau, kad pirmoji kuruota paroda buvo tikrai sėkminga. Iš viso parodoje apsilankė apie pusę tūkstančio lankytojų. Turint omenyje, kad tai yra visiškai naujas įvykis, dar negirdėtas ir nematytas užimtame rugsėjo menų kalendoriuje Vilniuje, labai džiaugiuosi. Esu labai dėkinga visoms patikėjusioms, įsileidusioms, kitaip rėmusioms organizacijoms, asmenims ir negailėjusiems laiko draugams.

Tema „Ryšiai“ gimė iš kelių gijų. Visų pirma, psichikos sveikatos srityje žinoma, jog tvirti socialiniai ryšiai yra vienas iš svarbiausių psichikos sveikatą stiprinančių veiksnių. Norėjosi pakalbėti apie tai pandemijos fone – ar ir kaip mes išlaikėme ryšius vieni su kitais ir savimi tuo keistu laiku, kai vienintelis būdas palaikyti ryšį buvo telefonų ir kompiuterių ekranai. Be to, ankstyvą pavasarį su judesio menininke Grėte Šmitaite inicijavome šokio tyrimą, kur drauge priėjome prie jo ašies – per judesį Grėtė tyrė ryšius namuose, ryšius tarp jauniausios ir vyriausios kartos.

Taigi, dalis eksponuotų menininkų ir jų kūrybos kelio man gerai pažįstami. Pavyzdžiui, su Ieva Keliauskaite-Mališauske tuo pačiu metu studijavome Škotijoje, ji tekstilę, aš – neuromokslus. Ieškojau jungčių tarp laboratorijos ir menų, o jos kūryboje pradėjo rastis išgyvenamos depresijos, nerimo patirtys. Iš skirtingų kampų priartėjom prie to paties taško. Su fotografe Laima Stasiulionyte susipažinome dirbdamos „Saulė ir Jūra (Marina)“ Venecijoje. Tai menininkės, kurioms kūryba tampa „išpažinties“ forma, būdu kalbėti apie savo kelionę, priimti psichikos sveikatos būsenų kaitą. Jelenos Škulis kūryba gimsta iš santykio su bendruomene, socialinė įtrauktis yra ir kūrinio atsiradimo priežastis, ir pasekmė. Darbai, pristatyti parodoje, gimė iš menininkės įsitraukimo į asmenų, sveikstančių nuo priklausomybės, bendruomenę. Fotografės Agnės Papievytės projektą „Paleisti“ norėjosi parodyti, nes jis sulaukė atgalinio ryšio, lyg atvėrė kažkokį poreikį, vietą dialogui visuomenėje. Mildos Januševičiūtės, Algirdo Jako darbus atradau parodose „Kiti kambariai“ ir „Savipalaikymo grupė“. Šie darbai kalba apie paramos struktūras, alternatyvų rūpestį ir ryšį.

Kaip apskritai gimė idėja psichikos sveikatos menų festivalį įgyvendinti? Lietuviai visgi linkę šia tema garsiai nekalbėti, tai yra tabu. Įdomu, kokia pačios asmeninė paskata.

Tai labai asmeniška. Pati turiu traumuojančių patirčių, kurios susijusios su kūno „kitoniškumu“, įvairovėmis. Mano brolis turi Dauno sindromą, šeimoje, artimoje aplinkoje susidūriau su priklausomybių, kitais psichikos sveikatos sunkumų klausimais, ir psichiatrinių ligoninių koridoriuose ne kartą lankiau artimuosius, draugus. Visuomenėje egzistuojantis „ligoto“ ir sveiko kūnų dualumas, eiblizmas (angl. ableism – neįgaliųjų diskriminacija, – E. V.) paaštrino tas patirtis. Kai apie tai neįprasta šnekėti, šitos patirtys pasidaro labai sunkios nešioti savyje, ir pačiam bandyti išnarplioti savo ryšį su jomis sudėtinga.

Škotijoje psichikos sveikatos menų festivalis ir panašios iniciatyvos vyksta jau keliolika metų. Eidavau į tas parodas ir kukliai iš kampo žiūrėjau į atvirus žmonių pasakojimus, labai panašius į tuos, kuriuos aš viduj užsklendus. Per parodas, per filmus, performansus susipažinau su panašiomis kitų istorijomis, supratau, kad aš ne viena, kad tokių patirčių būna. Ir menai kaip išeitis, kaip būdas suprasti ir priimti man tapo labai paveikia forma. Taigi, per keletą metų pažinti projektai, dirbtuvės, sutikti žmonės leido meną po truputį patirti ir pažinti kaip tam tikrą palaikymo, aktyvizmo, bendros patirties, atsivėrimo ir išpažinties apie psichikos sveikatos būklių ir būsenų įvairovę būdą. Ir labai džiaugsiuosi, jei pavyks tokią patirtį sukurti nors vienam į „Ryšių“ renginius ateinančiam žmogui.

Dėl padėties Lietuvoje, taip, vis dar įprasta apie tai nutylėti ar girdėti kalbant specialistus. Greta to, randasi daug iniciatyvų iš apačios, iš bendruomenių, kuriomis siekiama kurti platformą, saugią erdvę dalintis asmeninėmis patirtimis, gauti ar suteikti emocinę pagalbą, rodyti kelią sveikatos priežiūros srityje. Toks pavyzdys matomas sėkmingai besikuriančioje asociacijoje „Demencija Lietuvoje“.

Kaip pirmam festivaliui – mastelis nemažas. Renginiai keliauja per ne vieną instituciją – nuo MO muziejaus iki NDG, aprėpia visas meno rūšis ir išraiškas. Kokiais principais rėmeisi sudarydama, atrinkdama šią gana sodrią festivalio programą? Ir ar nebuvo baisu iškart turėti tokį gana didelį užmojį?

Pagrindinis principas kuriant programą – pojūčių įvairovė. Kai kuriuos labiau paveikia žodis, kitus vaizdas, trečius garsas, ketvirtus lytėjimas. Norėjosi eksperimentuoti, neapsiriboti tik paroda ar tik šokiu, tik filmais. Dėl to galiausiai matoma tokia daugybė formų.

Festivalis rengiamas vadovaujantis ir remiant biopsichosocialinį (nuostata, kad psichikos sveikatą lemia biologiniai, psichologiniai ir socialiniai veiksniai), žmogaus teisėmis grįstą požiūrį į psichikos sveikatą. Kultūrinė programa kuriama remiantis moksliniais poveikio ir naudos sveikatai bei gerovei tyrimais. Tvirtai tikim ir skelbiam, kad psichikos sveikata netelpa į sveikatos priežiūros sistemą. Siekiam kurti atvirą, prieinamą, saugią erdvę. Skiriam ypatingą dėmesį festivalio turinio prieinamumui užtikrinti, barjerams mažinti. Didžioji dalis festivalio veiklų vyksta erdvėse su prieiga be laiptelių, turėjome autistiškų vaikų poreikiams pritaikytą spektaklį. Parodoj eksponuojamus darbus buvo galima ne tik pamatyti, bet ir apie joje rodomus darbus išgirsti diskusijoje ar pačiam kurti ar išjudėti dirbtuvėse.

Esu minėjusi, kad atrodo, jog visa tai jautėsi lyg jau tuoj užsivesiantis variklis, tereikėjo tik raktą pasukti. Su tokiu įstaigų, organizacijų, specialistų tikėjimu ir įsitraukimu tas užmojis buvo nors ir labai didelis, kaip pirmiems metams, bet įveikiamas.

Būtų įdomu, jeigu pasidalintum ir savo kritišku žvilgsniu į tai, kaip apskritai mene psichikos sveikata yra reprezentuojama, ar kartais nepakiša kojos tai, kad kūryba tartum romantizuoja šias rimtas temas?

Psichikos sveikatos klausimai, sunkumai, sutrikimai ir diagnozės mene vaizduojamos labai įvairiai. Yra kūrinių, kuriuose tai tampa įkvėpimo šaltiniu, kur į tai žiūrima iš vertinimo perspektyvos. Diskusijose tarp menininkų, kūrėjų taip pat išryškėja įvairūs požiūriai.

Nacionalinėje dailės galerijoje organizuotoje konferencijoje viešėjusi istorijų pasakotoja (angl. storyteller), kino režisierė Susan Florries autobiografiniame pasakojime pamini alinančią, sunkią psichozės patirtį, bet kalbą baigia žodžiais „tai buvo įkvepianti, užburianti, nuostabi kelionė“. Su autore šnektelėjome apie tą slidžią ir mažą ribą – kaip kelerių savo gyvenimo metų nematyti tik juodomis spalvomis, kaip perteikti būsenos dualumą, ir kaip tuo pačiu metu per daug to neromantizuoti.

Iš organizavimo, kuravimo pusės man atrodo svarbu, kad parinktas meno kūrinys neromantizuotų psichikos sveikatos sunkumų. Norisi, kad kūrinyje būtų siūlomas kelias, įveikos, priėmimo momentas. Pavyzdžiui, nors filmas „Akmenys mano kišenėse“ ir nepatogus, paties jo kūrimas, pokalbiai su artimaisiais menininkei tampa atspirties, išeities tašku, būdu suprasti ir paaiškinti pačiai sau, kodėl ji šiandien jaučiasi taip, kaip jaučiasi. 

Siekiu, kad paskutinė ir svarbiausia programoje transliuojama žinutė būtų tokia: nesvarbu, kaip sunku, kaip jautiesi šiandien, tu esi vertas pagarbos, rūpesčio ir ryšio, o aplink yra vilties, pagalbos, išeičių ir būdų padėti sau ir kitam. Na, o ar tai pavyks, jau priklauso ir nuo auditorijų nusiteikimo, ir nuo tęstinumo, kuriam tikrai esame nusiteikę.

Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Festivalis vyksta iki spalio 10 d.