7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Vaiko ir filosofo žvilgsniu

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 32 (1397), 2021-10-15
Kinas Rodo TV
„Godzila“
„Godzila“

Komercinis kinas neatsisako minties šviesti liaudies masių, nesvarbu, kokiame žemyne jos gyventų. Pastaraisiais metais dažnai pasirenkamos katastrofų, siaubo, apokaliptinio filmo konvencijos. Kalbėdami apie grėsmę žmonijai, tokie filmai dažniausiai aiškina ekologiško gyvenimo taisykles. Brito Garetho Edwardso 2014 m. sukurta „Godzila“ (LNK, 18 d. 22.30) – iš tokių šviečiamųjų filmų. Mintį apie būtiną gamtos ir žmonių pusiausvyrą jame be žodžių išdėsto gelmių pabaisa Godzila. Jos elgesį žiūrovams paaiškina japonų mokslininkas daktaras Serizava (Ken Watanabe). 10-ojo dešimtmečio pabaigoje Filipinuose aptikęs nežinomą kiaušinį, mokslininkas daug metų augina tą pabaisą kokone, kuris įkurdintas Japonijoje, sugriautoje atominėje elektrinėje, – pabaisa maitinasi atomine energija.

Edwardsas stengiasi kuo ilgiau atidėti Godzilos pasirodymą. Šis vienas populiariausių masinės kultūros personažų pirmąkart ekranuose pasirodė 1954 metais. Tada japonams jis buvo atominės bombos metafora. Edwardsas apie tai primena jau pirmuosiuose filmo kadruose Serizavai į rankas įdėdamas 1945 m. rugpjūčio 6 d. sustojusį laikrodį. Jis mokslininko tėvo, kuris tapo atominio sprogimo Hirošimoje auka.

Godzila iškart sulaukė populiarumo ne tik Japonijoje ir tapo teigiamu masinės kultūros personažu. Manau, kaip tik todėl sužlugo Rolando Emmericho 1998 m. filmas „Godzila“, kuriame pabaisa siautėjo Niujorke. Edwardsas pasielgė kitaip. Būtent Godzila jo filme saugo ekologinę Žemės pusiausvyrą ir nori sunaikinti grėsmę keliančias pabaisas.

Režisierius nesusilaiko nepacitavęs kad ir Hitchcocko „Paukščių“, tačiau lieka ištikimas Steveno Spielbergo kūrėjų kartos pamėgtai perspektyvai – rodyti pabaisą vaiko (arba gyvūno, pavyzdžiui, šuns) akimis. Todėl daugumą svarbiausių filmo epizodų, susijusių su grėsmės ar Godzilos pasirodymu, matome vaiko akimis: mergaitė paplūdimyje pirmoji atsigręžia į vandenyną ir pastebi artėjantį cunamį, traukinyje įstrigęs japonų berniukas pirmas pamato Havajus siaubiančią pabaisą, Fordo sūnus atsiduria ant garsiojo San Fransisko tilto, kai iš vandens išnyra Godzila... Vaiko žvilgsnis, kuriame atsispindi ne tik siaubas, bet ir susižavėjimas, nuostaba, atvirumas viskam, kas neįprasta, įtikina geriau.

Dar viena populiariojo kino mėgstama tema – sunkioms ligoms ar kitokioms nelaimėms nepasiduodantys žmonės. Urugvajaus režisieriaus Fede’s Álvarezo filmo „Mirties namai“ (LNK, 19 d. 22.30) veikėjas, karo Irake veteranas, kurį vaidina Stephenas Langas, yra aklas. Į jo namus įsibrauna jauni nusikaltėliai. Jie girdėjo, kad viduje paslėpta daug pinigų. Atrodo, kad juos gauti bus lengva, bet užpuolikai klysta. Beveik be žodžių suvaidintas Lango personažas yra ir psichopatas, ir traumos pažeistas nelaimėlis, ir auka, ir persekiotojas. Paslaptis, kurią jis saugo, baisesnė už prarastas santaupas. Alvarezas puikiai valdo nuotaiką, šviesą ir tamsą kadre, o katės ir pelės žaidimo visiškoje tamsoje epizodai gali ilgam įstrigti atmintyje, ypač jei bijote tamsos.

Richardo Glatzerio ir Washo Westmorelando filmo „Vis dar Elis“ (TV3, 16 d. 21.30) herojė – penkiasdešimtmetė universiteto dėstytoja lingvistė, laiminga žmona ir trijų vaikų motina Elis (Julianne Moore) – nejaučia jokių grėsmių, tik diskomfortą, nes pradeda užmiršti žodžius. Kai galiausiai Elis sulaukia diagnozės, rodančios, kad serga reta Alcheimerio ligos atmaina, drama paralyžiuoja ramų šeimos gyvenimą, juolab kad tai paveldima liga.

„Vis dar Elis“ herojė, ko gero, lengvai atsakytų į mano klausimą, kodėl žodį „ragauti“ pastaraisiais metais išstūmė žodis „skanauti“. Gal pastebėjote, kad niekas nebesiūlo ragauti, visi tik nori, kad skanautumėte, taip iš anksto atimdami teisę turėti savo nuomonę. Šį terminų pokytį, paremtą abejotinais tobulumo lūkesčiais, galima stebėti ir politikoje, kasdienybėje ar mene, kur visi mums siūlo mėgautis ir grožėtis. Taip elgiasi ir „LRT Plius“ programuotojai, „Elito kino“ filmams priskirdami išskirtinę vertę. Gabriele Muccino – vidutiniškas režisierius. Jo filmai paprasti, nesubtilūs, nepasižymintys įdomiais niuansais – jie lyg patiekalai, skirti vargšams. Kam tokį patiekalą patiekti lėkštėje su auksiniais apvadais, nesuprantu, nors „Geriausi mūsų metai“ (LRT, 21 d. 21.33), ko gero, patiks neišrankiems žiūrovams. Trys filmo veikėjai susipažįsta Romoje per riaušes 1982-aisiais. Paaugliai idealistai susidraugauja, netrukus prie jų prisijungia auksaplaukė Gema. Režisierius stebi keturiasdešimt veikėjų gyvenimo metų, jų idėjinius nuopuolius, profesinius nusivylimus, svajonių praradimą ir net leidžia bandyti ištaisyti klaidas.

Franko Perry filmas „Pakvaišusios namų šeimininkės dienoraštis“ („LRT Plius“, 16 d. 21 val.) – tai pasakojimas apie įtakingo advokato žmoną Tiną (Carrie Snodgress), kuri kenčia nepelnytus vyro priekaištus, nuobodžiauja ir užmezga romaną su rašytoju, Niujorko intelektualu. Pasirodymo metais filmas vadintas ir satyra, ir pirmu bandymu atskleisti kine amerikietės situaciją. Jis pasirodė 1970-aisiais, dabar laikomas klasika ir, regis, sulaukė ne vieno (tegu ir netiesioginio) tęsinio, jo motyvų rastume ir Woody Alleno filmuose, juolab kad rašytoją suvaidino dažnai Alleno filmuose pasirodantis Frankas Langella.

Martinas Provost filme „Tobula žmona“ (LRT, 17 d. 21.50) pažvelgė į 1968-ųjų revoliucijos išvakares idealios tų laikų moters akimis. Poletė (Juliette Binoche) kartu su vyru įkūrė privačią mokyklą, kurioje paauglės mokomos būti tobulomis žmonomis, namų šeimininkėmis ir motinomis. Po vyro mirties mokykla atsiduria ties bankroto riba ir Poletė pagaliau viską turi imti į savo rankas. Situacijos nepalengvins nei feminizmas ar seksualinė revoliucija, kurie kasdien keičia visuomenę ir pasaulį. Bet gal ir gerai, juk Poletė turi galimybę iš idealios žmonos pagaliau tapti laisva moterimi.

„Inspektorius Belami“ („LRT Plius“, šįvakar, 15 d. 21.30) – paskutinis prancūzų Naujosios bangos pradininko Claude’o Chabrolio filmas, pasirodęs 2009-aisiais. Chabrolis išgarsėjo detektyvais, kurių veiksmas rutuliojasi Prancūzijos provincijoje. Detektyvinė intriga režisieriui buvo būdas įsižiūrėti į paprastus prancūzus, jų svajones, ambicijas ir melą. Chabrolis buvo kritiškas stebėtojas.

„Inspektorių Belami“ dienraščio „Le Monde“ kritikas pavadino vienu filosofiškiausių Chabrolio kūrinių. Jo herojus – policijos kapitonas Polis Belami (Gerard Depardieu). Kartu su žmona jie visada atostogauja Nime esančiuose šeimos namuose. Polis nemėgsta kelionių, apie kurias svajoja žmona. Šįkart atostogas sudrums ir netikras Polio brolis, avantiūristas, pavydintis jam šeimyninės laimės, ir vietos gyventojas (Jacques Gamblin), kuris mano, kad įvykdė žmogžudystę, ir prašo Polio pagalbos. Belami bus priverstas tirti keistą atvejį. Intriga tikrai paini, bet, ko gero, svarbiausias Belami atradimas bus tas, kad padėti nepažįstamam žmogui daug lengviau nei šeimos nariui.

 

Jūsų – Jonas Ūbis

„Godzila“
„Godzila“
„Vis dar Elis“
„Vis dar Elis“
„Tobula žmona“
„Tobula žmona“
„Inspektorius Belami“
„Inspektorius Belami“