Giedrės Žickytės filmas „Šuolis“ (Lietuva, Latvija, 2020) prasideda Šaltojo karo kronikos epizodais. Jie taikliai apibūdina situaciją, į kurią pateko JAV prezidentas Richardas Nixonas, kai atgal į SSRS buvo sugrąžintas prieglobsčio paprašęs lietuvis jūreivis. Bet iš tikrųjų filmas prasideda dramatiškais prisiminimais. Nors praėjo pusšimtis metų, Simas Kudirka gerai prisimena tą šaltą 1970-ųjų lapkričio dieną, kai jis peršoko iš laivo „Tarybų Lietuva“ denio į JAV pakrančių apsaugos katerį „Vigilant“. Kudirka prisimena kiekvieną akimirką, savo mintis, amerikiečių reakciją, gali atkurti savo judesius – matome tikrą atminties teatrą, suvaidintą paties pagrindinio herojaus. Į šią pabėgimo ir prievartinio sugrąžinimo sovietinėn Lietuvon istoriją netrukus įsiterps ir „Vigilant“ kapitono bei jo padėjėjo prisiminimai. Jie daug graudesni, kupini iki šiol nepamirštos kaltės ir ašarų, kad teko nusileisti admirolo įsakymui ir sugrąžinti Kudirką, kaip tada manyta, gal net į mirtį. Galima suprasti, kad ir jų gyvenimą Kudirkos šuolis pakeitė iš esmės.
Kudirka – idealus dokumentinio filmo personažas. Jis vis dar kupinas emocijų, patyręs ne vieną likimo permainą – KGB kalėjimą, Sibiro lagerį, dramatišką šeimos susijungimą, imigranto dalią. Tačiau „Šuolis“ – ne biografinis filmas. Autentiška Kudirkos istorija tokia daugialypė, kad gali tapti bet kuo – sentimentalia vaidybine biografine juosta (tokią kadaise ir sukūrė amerikiečiai, o žiūrint „The Defection of Simas Kudirka“ nuskambėjęs Kudirkos atodūsis, kai jis žiūri į save, suvaidintą Alano Arkino, – vienas taikliausių filmo akcentų), patriotišku plakatu apie lietuvių laisvės kovas, likimo drama... Variantų daugybė, nors, manau, įmanomas ir bandymas viską sudėti į vieną. Bet tada tai būtų tik dar viena gyvenimo istorija, kurias taip mėgsta ir žiniasklaida.
Žickytė ir anksčiau savo filmuose, atsispirdama nuo konkrečių likimų ar įvykių, siekė rodyti aplinkybes, kurios vienus žmones paverčia didžiojo istorijos žaidimo dalyviais, o kitus – tik statistais ar žaisliukais. Jai įdomu, kaip toji istorija veikia likimus, ji nuolat lyg klausia, ar vienas žmogus gali pasipriešinti griežtoms nematomo žaidimo taisyklėms. Debiutinio Žickytės filmo „Baras“ (2009) veikėju tapo sovietinės kasdienybės rutinai pasipriešinęs kino mėgėjas Artūras Barysas. Filme „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ režisierė žaismingai kalbėjo apie tai, iš ko išaugo Sąjūdis, ir rodydama vieną jo herojų Algirdą Kaušpėdą, savo namo kieme besigiriantį vokiškomis molinėmis baseino varlytėmis, ironiškai konstatavo, kuo jis pavirto. Už tragiškos filmo „Meistras ir Tatjana“ herojų – fotografo Vito Luckaus ir jo žmonos – meilės istorijos atsiveria neįtikėtina sovietinės kontrkultūros panorama ir stiprios moters portretas.
Kudirkos istoriją Žickytė pavertė pasakojimu apie tai, kaip politikai lemia žmonių likimą, o šie bando jiems priešintis. „Šuolyje“ pasipriešinimo istorija parodyta keliais rakursais. Pirmiausia tai kaina, kurią Kudirka sumokėjo už savo svajonės įgyvendinimą. Apie ją pasakotojo dovaną ir humoro jausmą turintis Kudirka pats nekalba, gal tik prisimindamas kalėjimą, bet ir iš paskutinių titrų apie Amerikoje likusius vaikus, ir iš jo kasdienybės vaizdų galima suprasti, ką teko patirti ir kaip tai paveikė ne tik jį. Į nuoširdų ir emocingą filmo herojaus pasakojimą Žickytė įterpia KGB tardytojo Vytauto Urbono (vienas įsimintiniausių „Šuolio“ veikėjų) gūžtelėjimą pečiais, esą peršoko, nes norėjo nusipirkti „Grundig“, ir saldų amerikiečių televizijos reportažą, kuriame Kudirka džiaugiasi radęs gatvėje išmestų nuostabių daiktų, žavisi amerikietiškomis parduotuvėmis ir yra rodomas kasdien prie namo, kuriame gyvena, keliantis JAV vėliavą. Atrodytų, štai toks XX a. Kandidas, naivuolis, kuriam viskas pavyko: ir apgauti sovietų sistemą, ir apsigyventi emigrantų rojuje – iš skurdžios totalitarinės SSRS peršokti į turtingą kapitalo pasaulį. Žiūrint filmą entuziastinga salės reakcija į personažo juokelius gali net trumpam užgožti tikrą kartėlį, kai klaidžiodamas po spalvingą Niujorko centrą Kudirka prisipažįsta, kad tai – ne jo. Spalvų prideda ir gatvėje sutikta kaimynė Barbara, kuri prisimena, koks celebrity buvo Simas. Jų susitikimas toks šiltas ir nuoširdus, jog niekas neįtikins, kad jis tik suvaidintas prieš kamerą.
Jis pratęsia kitą svarbią filmo temą – žmonių solidarumo. Politikai žaidžia savo žaidimus, bet prisiminimai apie tūkstantinius mitingus, rengtus JAV siekiant išlaisvinti Kudirką, rodo, kad paprastų žmonių ryžtas – didžiulė jėga, galinti priversti veikti net politikus, ypač tuos, kurie nori gyventi ramiai, be konfliktų. Gražinos Paegle ir kitų nematomų Kudirkos istorijos dalyvių užsispyrimas privers JAV prezidentą Geraldą Fordą imtis išskirtinių veiksmų. Galima sakyti, kad tai – demokratijos triumfas, neabejingų ir asmens laisvę ginančių piliečių veiklos rezultatas, bet išskirtiniame interviu „Šuolio“ autorei galingasis Henry Kissingeris tarsi patvirtins, jog čia gal tik istorijos atsitiktinumas, laimingas momentas, kurio širdies gilumoje niekas nesitikėjo.
Politikai filme rodomi gana ironiškai, ypač įsimena pasakojimas apie Kongreso narį, kurį kovotoju dėl Kudirkos laisvės pavertė noras įtikti rinkėjams – lietuvių emigrantams. Todėl tai ir filmas apie dviejų sistemų susidūrimą. Iš tikrųjų Kudirką juk išlaisvino tie paprasti žmonės, staiga atsidūrę istorijos skersvėjyje: derybų su sovietų jūrininkais liudininkai, demonstracijų dalyviai, Kudirkos mamos pusseserė ir Amerikos lietuviai, vaikai, kurie pasižiūrėję minėtą vaidybinį filmą rašė laiškus Kudirkai. Jo istorija tapo jų gyvenimo dalimi, o kartais net pasiūlė rinktis kelią – padėti imigrantams. Tuo „Šuolis“ itin aktualus, nes rodo, kad Kudirkos istorija vyksta ir mūsų laikais, dabar lygiai taip pat būtinas žmonių solidarumas, priverčiantis politikus dirbti savo darbą. Kita vertus, žiūrėdama į amerikiečius, kurie buvo neabejingi Kudirkos likimui, prisiminiau minimalius tuometės Lietuvos spaudos komentarus apie „tėvynės išdaviką“ ir atvirą neapykantą kiekvienam, išdrįsusiam išsiskirti iš kitų ar pareikšti apie savo norus. Atrodo, kad ši neapykanta pas mus gyva iki šiol.
„Šuolis“ – tai ir filosofinė pasaka, avantiūrinis pasakojimas apie naujųjų laikų Kandidą. Kad ir kaip būtų, filmo herojus – laimingas žmogus. Žickytė pasakoja Kudirkos istoriją paprastai, bet jos nė per milimetrą nesupaprastina. Lyg vaistininkė tiksliai išsaugo proporciją tarp autentiškos istorinės kronikos ir dabar nufilmuotų prisiminimų, tarp to, kas labai asmeniška (pavyzdžiui, Kudirkos motinos istorija), ir to, kas yra didžiosios istorijos dalis, tarp tragizmo ir ironijos. Idealiai sumontuotas filmas pamažu atveria vis naujus pasakojimo lygmenis ir verčia sugrįžti į mūsų laikus. Istorija, deja, kartojasi. Ir ne visada kaip farsas. Simo Kudirkos istorija, žinoma, unikali, bet ji dar kartą verčia susimąstyti ne tik apie jį, bet ir apie politikus, juos valdančius atsitiktinumus ir jų pėdsakus mūsų likimuose, apie laisvės troškimą, kurio neįmanoma sunaikinti.
