Krėsle prie televizoriaus
Péterio Kerekeso dokumentinio filmo „107 motinos“ (LRT Plius, 5 d. 21.30) herojė Lesia atlieka bausmę Odesos kalėjime. Tai moterų pasaulis – matome skirtingo amžiaus kalines, prižiūrėtojas, kalėjimą aptarnaujantį personalą ir kartais, jei ne drabužiai, kuriuos jos vilki, būtų sunku atskirti, kas yra kas. Kalėjime gimė ir Lesios sūnus, tačiau mažąjį Kolią ji galės matyti tik paskirtomis valandomis. Berniukas liks kalėjimo vaikų skyriuje, kol jam sueis treji metai. Paskui arba sulauks šeimos globos, arba pateks į vaikų namus, nes Lesiai skirta septynerių metų bausmė.
„Kęstutis Grigaliūnas: dramblys gabaliukais“ (Dailininkų sąjungos galerija, 2022)
Dideliems dalykams sunku būti nematomiems. Einant didmiesčio gatve būtų keista nepastebėti dangoraižio ar atvažiuojant į mažą miestą – bažnyčios, o paplūdimyje nusisukti nuo jūros ar juolab vandenyno ir apsimesti, kad horizonte nieko nėra. Todėl sunku pasislėpti ir šių metų pradžioje dienos šviesą išvydusiam, tiesiogine ir perkeltine to žodžio prasme gigantiškam leidiniui – „Dramblys gabaliukais“, kuriame smulkmeniškai apžvelgiama ilgametė menininko Kęstučio Grigaliūno kūryba ir pateikiamas gausiai iliustruotas autoriaus darbų archyvas.
Paryžiaus rudens festivalio užrašai (I)
Kaip ir kasmet, rugsėjį į Paryžių sugrįžo iki pat gruodžio besitęsiantis Rudens festivalis, nutraukęs po vasarą vykusio Avinjono teatro festivalio vyravusį štilį. Deja, pirmieji rudens mėnesiai privertė skendėti blunkančioje liepos reminiscencijoje. Tyliai iškilo seniai nerimą keliantis scenos meno priklausomybės nuo rinkos klausimas. Susidarė įspūdis, kad dalis Rudens festivalyje pristatomų kūrinių maunami ant vieno tematinio ir tikslinio virbo.






Krėsle prie televizoriaus
Regis, LRT didžiuojasi, kad tiesiogiai transliuoja labiausiai istorijoje korumpuotą futbolo čempionatą, bet juk mes mokame užsimerkti, kai kažko labai norisi. Vis dėlto nemanau, kad savotiška kompensacija smerkiantiems LRT konformizmą gali tapti Mounios Meddour filmas „Papiša“ (LRT Plius, gruodžio 1 d. 23.03), vaizdžiai paaiškinantis musulmoniškų šalių papročius ir tradicijas.
Latvijos menininkių duetą Skuja Braden kalbina Rokas Dovydėnas
Pusės metų trukmės paroda, 59-oji Venecijos bienalė, užsidarys šį mėnesį. Pirmą kartą bienalių istorijoje pagrindinę parodą, „The Milk of Dreams“, kuravo moteris, Cecilia Alemani. „Auksiniu liūtu“ už geriausią kūrinį grupinėje parodoje apdovanota Simone Leigh, Sonia Boyce taip pat įvertinta už geriausią nacionalinį paviljoną.








Krėsle prie televizoriaus
Meksikietis Michelis Franco – madingas režisierius. Jį vadina Luiso Buñuelio paveldėtoju, jo filmai pelno svarbiausių festivalių prizus. Ne išimtis ir 2020-aisiais Venecijoje apdovanota „Nauja tvarka“ (LRT Plius, 24 d. 23 val.). Tai antiutopija, bet paremta kruvina Lotynų Amerikos karinių chuntų istorija. Filmas prasideda turtingų ir galingų Meksiko šeimų įpėdinių vestuvėmis ir baigiasi visiška katastrofa. Iš pradžių vestuvininkus užpuola pinigų ir kraujo ištroškę vargšai, tapę nusikaltėliais ir teroristais, vėliau savo kruvinas fantazijas įgyvendina maištininkus naikinanti karinė chunta.
Krėsle prie televizoriaus
Karo dabar daug ir televizorių ekranuose, ir internete, bet Samo Mendeso filmo „1917“ (TV3, 12 d. 21.30) siūlau nepraleisti, net jei paskui prisidėsite prie ne vieno kritiko priekaištų, esą režisierius estetizuoja karą. Bet kinas juk visada paspalvina žmonių patirtį. Du filmo herojai – Prancūzijos šiaurėje kariaujantys jauni britų kareiviai – 1917 m. balandį gauna užduotį prasibrauti per fronto liniją, rasti britų batalioną ir perduoti slaptą žinią, kuri leis britams išvengti priešo spąstų. Tarp tų pusantro tūkstančio karių, kuriuos Skofildas (George MacKay) ir Bleikas (Dean-Charles Chapman) gali išgelbėti, yra ir Bleiko brolis.
Krėsle prie televizoriaus
François Ozono filmas „Viskas praėjo gerai“ (LRT Plius, 10 d. 21.33) prasideda statišku kadru: Emanuelė (Sophie Marceau) rašo kompiuteriu elegantiškai įrengtame, gal kiek reklamą primenančiame bute – režisierius mėgsta pašiepti savo herojus, kurių buržuaziškumas kartais erzina ir pačius prancūzus. Darbą nutraukia skambutis – tėvas patyrė insultą ir atsidūrė ligoninėje. Emanuelė ir jos sesuo Paskalė (Géraldine Pailhas) tiki, kad tėvas išsikapstys, nors organizmui padaryta didelė žala.
Pokalbis su iliustruotoju, tarptautinės paveikslėlių knygų kūrėjų ir leidėjų bendruomenės įkūrėju Samu McCullenu
Samas McCullenas – iliustruotojas iš Didžiosios Britanijos, kartu su broliu įkūręs tarptautinę „dPICTUS“ platformą, per kurią paveikslėlių knygų* leidėjai ir agentūros atranda talentus ir užmezga naujus leidybinius ryšius. Samo iniciatyva atsirado ir unikali svetainė „Picturebook Makers“, kurioje išskirtinių paveikslėlių knygų autoriai iš viso pasaulio atskleidžia savo darbo užkulisius ir knygų kūrimo procesus. Su Samu kalbamės apie jo aistrą paveikslėlių knygoms, pasiryžimą burti tarptautinę vaikų knygų profesionalų bendruomenę ir žmonių širdis atveriančias istorijas.
1930–2022
Tą sekmadienį, kai važiavome į Kauną nusilenkti Leonui Striogai, po užsitęsusios pilkos darganos netikėtai išlindo saulė. Saulėtas išaušo ir pirmadienis – jo laidotuvių diena. Viskas sušvito auksu, lyg medinukų prikimštoje Leono dirbtuvėje.
Rami ir švelni rudens saulė – tarsi Leono būdo atspindys. Niekada nesu mačiusi jo pikto, suirzusio, nepatenkinto, nuvargusio. Gal dėl to, kad susitikdavome dirbtuvėje, tarp kūrinių, tų, kurių nenorėjo paleisti, saugojo kaip geriausius, ir tų, kuriuos būdavo tik ką pradėjęs arba vos užbaigęs. Kalbėdavomės apie jo darbus, apie vykstančias parodas, truputį apie politiką ir daug apie praeitį. Strioga visada atrodė ramus, visada atidus, kol buvo jaunesnis, – atviras ir šnekus, pastaraisiais metais – nebe toks iškalbingas, bet ne mažiau smalsus ir dėmesingas. Kiekvienas susitikimas su juo, jo naujais kūriniais buvo gyvenimiškos išminties ir blaivaus optimizmo pamoka, nors Striogos kūryba anaiptol netrykšta nei džiaugsmu, nei tikėjimu ateitimi.


