Kada žmogus tampa sekvoja

Dideliems dalykams sunku būti nematomiems. Einant didmiesčio gatve būtų keista nepastebėti dangoraižio ar atvažiuojant į mažą miestą – bažnyčios, o paplūdimyje nusisukti nuo jūros ar juolab vandenyno ir apsimesti, kad horizonte nieko nėra. Todėl sunku pasislėpti ir šių metų pradžioje dienos šviesą išvydusiam, tiesiogine ir perkeltine to žodžio prasme gigantiškam leidiniui – „Kęstutis Grigaliūnas: dramblys gabaliukais“, kuriame smulkmeniškai apžvelgiama ilgametė menininko Kęstučio Grigaliūno kūryba ir pateikiamas gausiai iliustruotas autoriaus darbų archyvas.

Knygos sunku nepastebėti vien vizualiai. Tai – daugiau nei du kilogramus sveriantis ir dėl formato (245 x 305 mm) standartų kaip didelis vertintinas leidinys, kurio turinys masteliu nenusileidžia fiziniam pavidalui. Jame susiduria du galiūnai. Knygos autorė dailėtyrininkė, Tarptautinės dailės kritikos asociacijos (AICA) narė dr. Erika Grigoravičienė 22 skyriuose, suskaidytuose pagal skirtingas meninės raiškos formas, kaip pavadinimas ir suponuoja, gabaliukais apžvelgia jau keturis dešimtmečius trunkančią ir vis dar aktyvią, pasiekimų požiūriu tikrai dramblio metaforai prilygstančios asmenybės – daugiaplanio, vieno ryškiausių XX a. pabaigos–XXI a. pradžios Lietuvos meno lauko dalyvių, save realizavusio, kaip knygos pratarmėje primenama menotyrininkės Kotrynos Džilavjan, beveik visose dailės rūšyse, Nacionalinės premijos laureato Kęstučio Grigaliūno kūrybą.

Iš pirmo žvilgsnio Grigoravičienė knygos tekstą pateikia kaip ganėtinai laisvos formos, lygių kolegų dialogą. Bet atidžiau skaitant išryškėja, kad autorė atliko titanišką darbą, susistemindama milžinišką informacijos apie Grigaliūną kiekį, kurį santykinai glaudžiai sutalpino vienoje knygoje. Į jųdviejų pokalbį Grigoravičienė įpynė skirtingais laikotarpiais, nuo 1984 iki 2020 m., Grigaliūno projektus apžvelgiančių tekstų ir interviu kultūrinėje periodikoje, žiniasklaidoje ar akademinėse publikacijose citatas, rašytas gausaus būrio įvairių kartų (tiek ikoninių, tiek atitinkamu metu dar jaunosios kartos) menotyrininkų – Alfonso Andriuškevičiaus, Laimos Kreivytės, Agnės Narušytės, Monikos Krikštopaitytės, Neringos Černiauskaitės, Inesos Pavlovskaitės, Jurgitos Ludavičienės, Vido Poškaus, Aistės Kisarauskaitės, Skaidros Trilupaitytės, Ramintos Jurėnaitės, Virginijos Januškevičiūtės, Ritos Mikučionytės, Natalijos Arlauskaitės ir kitų. Taip knygos autorė skaitytojui sukuria fiktyvų kultūros tyrėjų polilogą, kurį realiai susieja daugybe rakursų nagrinėta vieno menininko kūryba. Taip konstruodama tekstą Grigoravičienė parodo ir tai, kaip skirtingos kartos interpretuoja Grigaliūno kūrybą, ir tai, kaip apskritai plačiai bei nuosekliai, net nepailstamai kerojasi ir nuolat išlieka aktualūs, nes domina tyrėjus ir žiūrovus, menininko projektai.

Visa tai neginčijamai dar kartą konstatuoja žinomą menininko svarbą Lietuvos menui nuo pat autoriaus kūrybos pradžios iki dabarties. Dėl tuo pačiu laiko diapazono ir rašytojų kiekybės atžvilgiu cituojamų tekstų aprėpties, gausybės įvertinimų, kurie surašyti knygos pabaigoje, ir galiausiai menininko spėtų sukurti darbų apimties skaitant knygą Grigaliūnas man pamažu transformuojasi į sekvoją, nes dėl savo veiklų ir paliestų asmenybių atrodo spėjęs nugyventi keliolika gyvenimų.

Knygoje kalbindama menininką, Grigoravičienė pildo skrupulingai ištyrinėtų šaltinių spektre likusias tuščias ir asmeniškesnes nišas, o skaitytojui pateikia moderuotą pokalbį su smulkiomis detalėmis ir memuarų užuominomis, kuriomis perlipama per plokščią galėjusį būti kūrybos aptarimą. Kitaip tariant, dialoge atsiskleidžia ryšiai, kuriuos Grigaliūnas buvo užmezgęs su mokytojais, kolegomis, bei tų ryšių įtaka kūrybiniam bendradarbiavimui ar menininko raiškos raidai. Pavyzdžiui, prisimenama, kad Grigaliūnas kaip kūrėjas formavosi sovietinio režimo Lietuvoje, kur to meto Vakarų meno naujienos buvo anapus geležinės uždangos, tačiau pas mokytojus kone stebuklingai pavykdavo rasti per sieną prasprūdusių meno leidinių, kurie, kaip knygoje prisipažįsta Grigaliūnas, darė didelę įtaką. Arba pasakojamos istorijos apie bendradarbiavimą su kitų sričių kūrėjais, pavyzdžiui, prozininku ir dramaturgu Herkumi Kunčiumi, pagal kurio radijo pjesę Grigaliūnas sukūrė paveikslų seriją „Tikra istorija apie Joseph Beuys“.

Tokiais fragmentais Grigoravičienė meistriškai formuoja „paveikslą“, kokioje aplinkoje sukosi Grigaliūnas. Apskritai per vieno menininko asmenybę, palietusią daugybę skirtingų šiuolaikinio meno subscenų (fotografijos, grafikos, tapybos ir t.t.), Grigoravičienė pokalbyje ištraukia platesnę informaciją apie tam tikru metu, apie kurį kalbasi pašnekovai, Vilniaus meno bendruomenėje vykusius pokyčius. Pavyzdžiui, atskleidžiama, kaip transformavosi ar kūrėsi Vilniaus grafikų bendruomenės centras.

Leidinyje Grigoravičienė neapsiriboja vien Lietuvos kontekstu ir suseka daugybę pėdsakų Grigaliūno kūryboje, kurie atskleidžia, kaip menininkas mezgė tiek savaip realius, tiek fiktyvius dialogus su įvairiomis meno ikonomis – Josephu Beuysu, Davidu Hockney, Andy Warholu, Jurgiu Mačiūnu bei kitais, greta kurių didžiojoje meno istorijoje, atrodo, turėtų atsirasti vietos ir jam pačiam.

Svarbu paminėti, kad leidinio dizainą sukūrė vien 2021 m. trimis Knygos meno konkurso, kurį organizuoja Kultūros ministerija, bendradarbiaudama su Lietuvos dailininkų sąjunga ir Vilniaus dailės akademija, premijomis apdovanotas dizaineris (ir menininkas) Gytis Skudžinskas. Knygos viršeliui dailininkas parinko minimaliai apipavidalintą atvirų kraštų kartoną, kuris be perteklinio iliustratyvumo, vien medžiagiškumu asociatyviai referuoja į dirbtuvių aplinką, kūrinių materialumą. Kartu sprendimas neapsaugoti kietų ir tvirtų knygos briaunų apdengimu, nors dėl to jos lengviau pažeidžiamos nusidėvėjimo, man susisiejo su sudėtingais, bet būtent jautriais ir tuo pat metu slegiančiais, kaip pats knygos svoris, Grigaliūno projektais, pavyzdžiui, „Apie meilę“ ar „Mirties dienoraščiais“, sudarytais iš Vilniuje genocidui ir represijoms pasmerktų žmonių protokolinių portretų ar paprastų asmens fotografinių atvaizdų bei kitų identifikavimo dokumentų.

Atvertus kartoninį viršelį pasitinka pirmajam įspūdžiui kontrastingas stilius. Daugybėje arktinio baltumo puslapių Skudžinskas tuščiame fone sukomponavo nuo triukšmo ir nereikalingų detalių iššvarintas Grigaliūno darbų reprodukcijas, kurių knygoje pateikiama apie pustrečio šimto. Vaizdus atskirdamas nuo teksto, jį dizaineris sudėliojo tarp plačių paraščių, suteikiančių skaitytojo akiai erdvės atsikvėpti. Toks sterilus dizainas asocijuojasi su šaltu ir aštriu tikslumu, kuris bene simboliškai atliepia kone chirurginį Grigoravičienės kruopštumą ir atidą knygoje apžvelgiant Grigaliūno kūrybą. Kontrastingas tarp viršelio ir vidinių puslapių leidinio dizainas siejasi ir su paties menininko dualumu: be minėtų sunkių temų projektų, Grigaliūnas puikiai atpažįstamas dėl itin žaismingų, spalvotų, ironiškų kūrinių.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad šis leidinys nišinis (300 egzempliorių tiražo), svarbus pirmiausia kultūros tyrėjams. Bet atidžiau pažintas, regis, turi potencialo tapti kolekcine knyga intelektualios ir menu besidominčios visuomenės lentynose bei įsisąmonintas likti mintyse.