Žaidimas mums pasikeitė

Pusės metų trukmės paroda, 59-oji Venecijos bienalė, užsidarys šį mėnesį. Pirmą kartą bienalių istorijoje pagrindinę parodą, „The Milk of Dreams“, kuravo moteris, Cecilia Alemani. „Auksiniu liūtu“ už geriausią kūrinį grupinėje parodoje apdovanota Simone Leigh, Sonia Boyce taip pat įvertinta už geriausią nacionalinį paviljoną.

Einant per parodų sales galima suskaičiuoti, kad parodoje autorių vyrų – ne daugiau kaip dešimtadalis. Pagrindinės darbų temos yra pasaulinės pandemijos pasekmės, karas Ukrainoje ir visuotinis atšilimas. Parodose taip pat gausu keramikos darbų, jų kūrėjos – jau minėta Simone Leigh, Elisa Giardina Papa, Gabriel Chaile, Ali Cherri ir daugybė kitų. Keramika rodoma ir Latvijos paviljone, Arsenale, čia instaliaciją „Selling Water by the River“ sukūrė Skuja Braden, menininkių duetas – Ingūna Skuja ir Melissa D. Braden. Pradėjusios dirbti kartu 1999 m., jos kiekvieną kūrinį pasirašydavo savo pavardėmis. Instaliacija prisodrinta namų vaizdų, sukuriant miegamąjį, virtuvę, studiją ir svečių kambarį. Suliejant ateitį ir praeitį, iliuzijas, religijas ir įsitikinimus, instaliacijoje galima kritiškai apžvelgti Baltijos regiono istoriją ir pasitikrinti savo gebėjimą priimti kitokias nuomones.

Skuja Braden, kurdamos darbus ciklais, surengė daugiau nei 40 personalinių parodų įvairiose galerijose bei muziejuose Europoje ir JAV. Dalyvavo daugiau nei šimte tarptautinių ir nacionalinių, kuruotų ir konkursinių, grupinių parodų. Buvo pristatytos meno mugėse: „SOFA Chicago“, „Start Art Fair“, „Saatchi“ galerijoje Londone, Berlyno meno savaitėje ir „Art Copenhagen“. Šį interviu davė abi autorės, bet atsakymus į klausimus, kaip ir visus kūrinius, pasirašė vienu vardu: Skuja Braden.

Lietuviai, besidomintys keramika, žino jūsų darbus, o besidomintys šiuolaikiniu menu jus atrado tik po šiųmetės Venecijos bienalės. Atrodytų, kad jūs kalbate skirtingoms auditorijoms?

Atrodytų, taip, mes dirbame su porcelianu jau daugybę metų, Ingūna jau daugiau nei trisdešimt, o Melissa pastaruosius dvidešimt trejus, nuo mūsų pažinties. Rodome keramiką, kur galime, ypač Baltijos šalyse. Esame eksponavusios darbus Panevėžyje (2017) ir Biržų muziejuje (2016), tai buvo įdomi ir linksma patirtis. Mes labai vertiname Lietuvos menotyrininkų entuziazmą, tai, kaip greit jie parašo apie parodas. Tai nelengvai pasiekiama Latvijoje, kur surengėme begalę parodų, o kritikai jas tiesiog ignoravo ar, sakykim, cenzūravo.

Tuo sunku patikėti, kai šiandieną jūs atstovaujate Latvijai Venecijos bienalėje.

Manau, tai tiesiog stebuklas, bet ne stebuklas tai, kiek daug mes dirbome ir tuo pat metu mus puolė skirtingi žmonės. Pavyzdžiui, nusprendus atidaryti parodą „Samsara“ 2020 m. Latvijos dekoratyvinio meno ir dizaino muziejuje Rygoje. Parodai, kuri lėmė mums didelę sėkmę, darbus kūrėme trejus metus. Laimėjome milžinišką konkursą norėdamos ten patekti. Bet paroda buvo vis nukeliama, muziejaus kuratoriai su mumis nedirbo, galiausiai negavome finansavimo iš Kultūros kapitalo fondo, nesvarbu, kiek kartų rašėme paraiškas.

Parodos atidarymo dieną buvo paskelbta pandemija, ir tik pavieniai žmonės galėjo patekti į parodą, nors vėliau ji pratęsta. Po parodos 2021 m. buvome nominuotos Purvīčio premijai. Daugybė autorių šiai premijai nominuojami už vieną darbą grupinėje parodoje, o mūsų parodoje buvo per 300 kūrinių, patekome į baigiamąją konkurso parodą, bet, žinoma, šios premijos nelaimėjome. Po nominacijos premijai mūsų nebuvo įmanoma ignoruoti, buvome nominuotos ir kitoms premijoms, galiausiai, dirbdamos su komisare Solvita Krese ir kuratorėmis Andra Silapētere ir Solvita Krese, apsisprendėme, kokią parodą siūlysime Venecijos bienalei. Mes laimėjome Latvijos paviljono Venecijos bienalėje konkursą. Ironiška, kad jį laimėjusios netapome laimėtojomis, nes prasidėjo įvairūs svarstymai ir atsikalbinėjimai. Finansai parodai Venecijoje skirti tik likus trims mėnesiams iki parodos atidarymo. 

Nelengvas kelias. Remdamosi senesniais kūriniais jūs išplėtėte parodą, sukūrėte dar ir naujų kūrinių, kuriuos rodote Venecijoje.

Ir Purvīčio premijos parodai turėjome sukurti naujų darbų, nes senuosius buvome pardavusios. Purvīčio premijos parodoje eksponuota tik dalis parodos „Samsara“, 80 ar 100 darbų. Nors daugybė žiūrovų sakė, kad pagaliau Latvijoje įvyko pasaulinio lygio paroda, kritikai į mus toliau nekreipė dėmesio.

Šioje Venecijos bienalės parodoje galima pastebėti didelį posūkį prie darbų medžiagiškumo. Daugybė autorių atranda medžiagas ir su jomis dirba labai skirtingais būdais. Tai, kaip kuriate jūs, – išties įspūdinga. Sakėte, dirbate su porcelianu jau 30 metų?

Taip, Ingūna trejus metus dirbo Kuznecovo fabrike Rygoje, kol jis dar veikė, o Melissa yra iš skulptūros ir tapybos srities, abi sudėdamos savas žinias sukuriame kai ką naujo, stebinančio. Tai įdomus procesas.

Įprastai keramikai kuria formą, kuri dekoruojama. O koks jūsų darbo metodas?

Pradedame nuo idėjos, tada paišome eskizus, sprendžiame, kaip fiziškai išlipdyti kūrinį. Žinot, Melissa mokėsi Humboldto universitete Kalifornijoje, pas profesorių Marį Dravnieką Bensoną, kuris kasmet kviesdavo latvių studentus į Ameriką. Tai vyko nuo Latvijos nepriklausomybės pradžios, visi latviai keramikai, kurie mokėsi Humboldte, daug pasiekė. Tai vyko gana seniai, iki „Erasmus“ mainų. Ingūna taip pat ten mokėsi. Ši programa jau uždaryta, bet dabar vyksta studentų mainai, veikia įvairios menininkų rezidencijos, žmonės gali keliauti, kur panorėję. Vis dėlto karta, užaugusi sovietinėje eroje, turi kitokią patirtį, kitokį požiūrį į pasaulį, ji skiriasi nuo jaunųjų menininkų. Jei dabar tektų rinktis, kur važiuoti, kreipčiausi į Vašingtono universitetą, nes ten yra Baltijos šalių studijos ir kiečiausia (kick ass) keramikos programa Vakarų pakrantėje.

Jūsų parodoje Venecijoje mano akį patraukė vazos, pavadintos „Labdaros kolekcija“ (Charity collection).

Klausiate apie papus?

Taip, visi keramikai žino Pablo Picasso vazas, kurias jis keliais judesiais paversdavo moters figūra. Jūsų darbai visiškai kitokie.

Taip, nes mūsų tikslai kiti. Šias vazas pradėjome kurti „Samsaros“ parodai. Jūs žinote septynias mirtinas nuodėmes ir septynias dangiškas dorybes? Mums išties patiko jas tyrinėti. Manau, esate girdėję iš tėvų ar vyresnių žmonių, kurie pykdami sako: „aš prarandu kantrybę“, kantrybė yra pykčio opozicija. Ir mes pradėjome permąstyti šiuos dalykus. „Labdaros“ ciklas referuoja į Mariją, kuri rodo krūtį kūdikėliui Jėzui, daugybė šio siužeto darbų rodoma bažnyčiose. Jos krūtis labdaringai rodoma auditorijai, ir tai veda į tai, kad mums, moterims, neturi būti mokama už tai, ką daliname nemokamai, nors viskuo yra liberaliai prekiaujama, kad ir tuo pačiu pienu. Karvės duoda pieno, ožkos duoda pieno, moterys duoda pieno. Visi gali būti pamelžti, tai juk tikra kolonizacija. Jei duodate pieno, jus kolonizuos, nuims derlių. Vienos iš krūtų yra juodos, darbas vadinasi „Skystas auksas“ (Liquid gold), nes juodaodžių moterų pienas taip buvo vadinamas. Ir tai yra dvigubos kolonizacijos istorija. Jei dvarininkė pati nežindys vaiko, ji greičiau pastos, tuo metu jos vaikus žindys juodaodė moteris, kurios vaikai bus maitinami karvės ar ožkos pienu. Vaikų, negaunančių motinos pieno, išgyvenimo galimybės bus gerokai menkesnės. Tad vienu metu ūkininkaujama dviejose vietose: dvarininko žmona gimdo daugiau vaikų ir jos vaikus maitina vergė, kuri galbūt pastojusi nuo to paties dvarininko. Tai beprotybė, kai pasirenki pieno temą. Sužinojusios, kad pagrindinė Venecijos bienalės paroda vadinasi „The Milk of Dreams“, negalėjome tuo patikėti.

Taip pat, jei galėtumėte pamelžti asilę, iš jos pieno gaminamas, ko gero, brangiausias sūris Europoje, o delfinės neturi krūtų – turi plyšelius, iš kurių gali iššvirkšti tirštą kaip dantų pasta pieną, kurį delfiniukai suryja vandenyje. Maždaug taip ir dirbame: jei atrandame temą, kuri mus užkabina, neriame į ją gilyn – tai mūsų tiriamasis projektas.

Skamba kaip išsamus tyrimas, bet kas būna pirmiau – idėja ar eskizas?

Dažniausiai idėja. Žinot, kai kas nors nutinka gyvenime, tada klausiame savęs – kodėl? Kodėl tai vyksta? Grįžtant prie Latvijos, pastaruosius trylika metų klausėme savęs – kaip veikia meno pasaulis, kaip jis sudėtas? Ir būtent tai mus atvedė į Venecijos bienalę, nes turi suprasti, kaip veikia sistema, jei nori ją pakeisti. Daugybė žmonių neklausia tokių dalykų, kaip neklausia, iš kur atsiranda homofobija. Ir reikia pasakyti, kad tai neturi nieko bendro su jumis, tai gavote su sovietais. Ingūnos mama, pokariu ištekėjusi už dvylika metų jaunesnio vyro, niekad mūsų neteisė. Kitaip nei mūsų amžiaus ar jaunesni žmonės, kuriuos paveikė sovietinė ideologija. Mes jau 23 metus esame partnerės ir mūsų darbai yra tokie, kokie yra, nes juos darome kartu. Su Venecijos bienalės paroda patyrėm jausmą, kad 23 metus kariavome, kol galiausiai nugalėjome. Štai kaip jaučiamės dabar: karas baigėsi, mes laimėjome.

Jūs pakeitėte pasaulį ar kas pasikeitė po bienalės? Atsirado naujų galimybių?

Žaidimas mums pasikeitė, esame kviečiamos į konferencijas, susitikti su studentais – anksčiau to nebuvo. Galiausiai išsilaisvinome ir iš keramikos lauko. Keramika šiuolaikinio meno srityje yra nuvertinama, tai tarsi getas. Jei pažvelgtumėte į kokią mažą bendruomenę Amerikoje, ispanakalbius ar juodaodžius – jie jaučiasi nevertinami ir pradeda kovoti tarpusavyje. Manau, kad keramika Baltijos šalyse yra getas ta prasme, bet, žinot, jei pakalbėsite su kitų specialybių menininkais, jie pasakys, kad tai egzistuoja visose meno šakose – tapyboje ar skulptūroje.

Žinau, kad prieš interviu pakavote darbus parodai. Tai bus nauja keramikos paroda?

Taip, pakavome darbus Guangdžou trienalei. Tai reikšminga paroda Kinijoje. Iš pradžių manėme, kad ji vyksta kas trejus metus, bet ne – ji vyks trejus metus, aplankydama 18 muziejų. Šiemet, be kitų menininkų, dalyvaus Yoko Ono ir Graysonas Perry. Sukūrėme eksponuojamą ant sienų 118 dalių instaliaciją. Kaip sakė parodos kuratorė, į ekspoziciją, perpildytą skaitmeninių technologijų, būtina įvesti tokį darbą, kaip lėtą maistą į restorano meniu.

Pokalbiui baigiantis noriu paklausti, ar yra galimybė jūsų darbus artimiausiu metu pamatyti Vilniuje.

Visada yra galimybė. Šiuo metu ruošiamės parodai Zagrebe, Kroatijoje, taip pat dalyvausime parodoje Turkijoje. Nesidedame į lėkštę, ko nevalgysim. Nesprendžiame, kur uždirbsime daugiau. Pavyzdžiui, Turkijoje paroda bus apie žmogaus teises, tuo pačiu metu Stambule vyks „Gay Pride“. Pernai 300 demonstrantų buvo suimti, žmonės buvo mušami gatvėse. Tai kova už lygias teises.

Manau, kad Skuja Braden turi ką pasakyti apie tai. Ačiū už pokalbį!