François Ozono filmas „Viskas praėjo gerai“ (LRT Plius, 10 d. 21.33) prasideda statišku kadru: Emanuelė (Sophie Marceau) rašo kompiuteriu elegantiškai įrengtame, gal kiek reklamą primenančiame bute – režisierius mėgsta pašiepti savo herojus, kurių buržuaziškumas kartais erzina ir pačius prancūzus. Darbą nutraukia skambutis – tėvas patyrė insultą ir atsidūrė ligoninėje. Emanuelė ir jos sesuo Paskalė (Géraldine Pailhas) tiki, kad tėvas išsikapstys, nors organizmui padaryta didelė žala. Tačiau aštuoniasdešimt penkerių Andrė (André Dussollier) visai nenori vegetuoti globojamas net geriausių pasaulyje dukterų. Jis reikalauja, kad Emanuelė susitartų dėl eutanazijos. Net ir apeinant šeimos ar kitus jausmus, tėvo noras tampa tikrais moraliniais spąstais, o bet koks delsimas sukelia tik dar vieną Andrė pykčio protrūkį. Atmosfera vis tirštėja. Ozonui paklūsta bet kuris žanras, bet vos kilus abejonei, ar tik filmas nebus kilniais ketinimais pridengta publicistika, „Viskas praėjo gerai“ pakrypsta į kitą pusę.
Pamenu, jaunystėje sukrėtė Simone de Beauvoir knyga „Labai lengva mirtis“ (1964), kurią Jeanas-Paulis Sartre’as vadino jos geriausiu kūriniu. De Beauvoir aprašė motinos mirtį, kurią jos su seseria stebėjo tris mėnesius. Tai plonytė knyga – joje susilieja autobiografiniai motyvai, dienoraštis, dokumentinis filmas ir fikcija. Filosofas Paulis Ricoeuras yra sakęs, kad literatūra, tapusi minties laboratorija, sukuria tiesioginio įvykių atkūrimo iliuziją. Regis, kinas taip pat nesiliauja to siekęs, nors, būkime teisingi, pavyksta retai. Tačiau „Labai lengvą mirtį“ prisiminiau ne todėl, kad knyga paveikė mąstymo apie mirtį ir jos vaizdavimo tradiciją, bet ir todėl, kad rašytoja įgijo tarsi tris tapatybes: ji yra autorė, pagrindinė herojė ir pasakotoja. „Viskas praėjo gerai“ sukurtas pagal autobiografinę Emmanuèle Bernheim (1955–2017), beje, rašiusios ne vieno Ozono filmo scenarijų, ilgamečio „Cahiers du Cinéma“ redaktoriaus Serge’o Toubiana žmonos, knygą.
Filme daug prisiminimų, sapnų ir net atviro kičo, bet tai neužgožia akademinės prigimties klausimų – ar duktė turi teisę atimti tėvo gyvenimą, ar tėvas turi teisę to prašyti? Tačiau Ozonas nebūtų Ozonas, todėl humoras ir virtuoziški aktoriai suteikia pasakojimui lengvumo – taip atsikratoma publicistikos, didaktikos bei kitų mirtinų filmų apie išėjimą nuodėmių, o režisierius išlieka ir autorius, ir optimistas.
Artėja prie pabaigos Charlie Chaplino filmų retrospektyva. Filme „Karalius Niujorke“ (LRT Plius, 5 d. 21 val., LRT, 6 d. 22.35) Chaplinas mizantropas nugali Chapliną komiką, o publicistika dažnai užgožia groteską ir melancholišką juoką. Kritikuodamas antikomunistinę karštligę, senatoriaus McCarthy paskelbtą raganų medžioklę, vartojimą ir žiniasklaidos idiotizmą, Chaplinas atsisakė ankstesnių filmų intelektualaus dviprasmiškumo. „Karalius Niujorke“ – vienas liūdniausių jo filmų.
Nekenčiamas Europos respublikos Estrovijos karalius, kurį vaidina pats Chaplinas, turi bėgti už vandenyno nuo tautos pykčio. Kai jis atvyksta į Niujorką, paaiškėja, kad artimas bendradarbis pavogė visus karaliaus pinigus, tad monarchas turi rasti būdą išgyventi „naujame nuostabiame pasaulyje“. Bet 1957-ųjų Amerikoje nėra vietos išmintingiems žmonėms. Visuomenės sąmonę formuoja televizija, reklama verčia tapti vartotojais, o virš visko tvyro sunkūs politinės paranojos debesys.
Dabar optimizmo taip pat nedaug. Rusų naujienų agentūra net paskelbė, kad, palyginti su praėjusiais metais, per šiuos šalies gyventojų išlaidos antidepresantams išaugo net septyniasdešimt procentų. Pas mus tokių „naujienų“ neskelbia, bet televizoriuje pamatęs pykčio grimasos iškreiptą vienos isteriškos konservatorių ministrės veidą supratau, kad laikas skelbti žinias apie vyriausybės narių sveikatą. Juolab kad pandemija nesirengia trauktis ir visai nenustebčiau, jei išsipildytų filmo „Covid-23“ (LNK, 9 d. 22.30) scenarijus. 2020 m. sukurtas Adamo Masono filmas perkelia į 2023-iųjų Los Andželą, kuriame pandemija trunka jau ketvirtus metus. Gydytojai ir mokslininkai negali sustabdyti viruso mutacijų, mieste įkurtos specialiosios zonos užsikrėtusiems. Į jas patekusieji jaučiasi taip, lyg jiems būtų paskelbtas mirties nuosprendis. Distopijos meninis lygis abejotinas, bet, manau, filmas gana tiksliai nusako būseną, kurią jau pradedame pamiršti.
Vis dėlto tarp geriausių būdų apsiginti nuo rudens nerimo paprasčiausias ir natūraliausias yra filmai, kurių herojai kovoja su nelabai palankiomis gyvenimo aplinkybėmis. Stepheno Gaghano filmo „Auksas“ (BTV, 9 d. 21 val.) personažas Kenis (Matthew McConaughey) – lyg Fickaraldo ir sukčiaus mišinys. Kai iš tėvo paveldėta firma atsiduria ties bankroto riba, Kenį aplanko sapnas apie Indonezijos džiunglėse slypinčius turtus. Jis vyksta į Aziją, tikėdamasis, kad geologas Maiklas (Édgar Ramírez) padės įsteigti džiunglėse aukso kasyklą. Abiem teks susidurti su maliariją nešiojančiomis muselėmis, korumpuotais vietinės valdžios atstovais ir konkurentais. Prisimenant vieną klasiką, su auksu yra kaip su ugnimi – ir šilta, ir nesaugu. Bet Kenio energija, atsirandanti iš ambicijų, pykčio ir pigaus burbono, gali įkvėpti, juolab kad filmo pagrindas – tikra istorija.
Šio to galima pasimokyti ir iš Jasono Winerio filmo „Artūras, svajonių milijonierius“ (TV1, 6 d. 23.05) herojaus, kuris, patekęs į nemalonias aplinkybes, visada kliovėsi dviem dalykais: savo turtais ir auklės Hobson (Helen Mirren) sveiku protu. Kad gautų palikimą, alkoholio ir linksmybių mėgėjas Artūras (Russell Brand) turi vesti turtingo statybų pramonininko dukterį Siuzan (Jennifer Garner), nors pamilo Naomi (Greta Gerwig). Žinoma, meilės nenusipirksi už pinigus, bet, ko gero, ir nemeilės pardavinėti neverta.
Nors Eli Rotho filmas „Namo su laikrodžiais paslaptis“ (LNK, 5 d. 19.30) priklauso šiurpą (bent jau man) žadinančiai „filmo visai šeimai“ kategorijai, su Johno Anthony Bellairso knygomis, pagal kurias jis sukurtas, užaugo ne viena karta, sekdama, kaip susiklostys našlaičio Liuiso gyvenimas. Su knygų pilnu lagaminu Liuisas atsikrausto pas ekscentrišką dėdę Džonataną (Jack Black). Šis gyvena dideliame dvare, kurio savininkas anksčiau buvo burtininkas Aizekas. Prieš pereidamas į tamsos pusę, Aizekas buvo Džonatano draugas. Liuisas sužino, kad dėdė ir kaimynė ponia Cimerman (Kate Blanchett) yra burtininkai. Jie bando sustabdyti artėjančią Apokalipsę, bet kad taip atsitiktų, reikia rasti Aizeko sienoje paslėptą laikrodį. Rothas ir filmo dailininkai sukūrė įtaigų pasaulį. Režisierius sumaniai juda tarp grotesko ir siaubo: baimės atmosfera dera su pasakiška magija. Kartu tai filmas apie edukacijos, išsilavinimo ir šeimos ryšių pergalę prieš laikinumą ir žiaurų laiką.
Peterio Bergo „22-oji mylia“ (LNK, šįvakar, 4 d., 21 val.) – iš tų pasakų, kurias mėgsta sumitę dėdės. Specialusis elitinio CŽV padalinio agentas Džeimsas (Mark Wahlberg) lydi informatorių, kurio liudijimai gali išgelbėti šimtus žmonių. Jie turi įveikti 22 mylias, skiriančias oro uostą ir JAV ambasadą. Miesto džiunglėse tyko tikri pavojai.
Mikaelo Marcimaino filmo „Išgyventi virš horizonto“ (TV3, 9 d. 22.30) herojai išsirengė į atogrąžų saloje vyksiančias draugo vestuves. Į salą jie skrenda lėktuvu, kurio pilotą ištinka širdies smūgis. Likę be ryšio ir degalų, tris pilotavimo pamokas gavę Sara ir Džeksonas bandys ne tik nenukristi, bet ir nesusidurti su artėjančia audra.
Visi šie filmai, kaip ir pamirštos vaikystės pasakos, tvirtina, kad priešintis apsimoka, net jei baisu.
Jūsų – Jonas Ūbis
