Regis, LRT didžiuojasi, kad tiesiogiai transliuoja labiausiai istorijoje korumpuotą futbolo čempionatą, bet juk mes mokame užsimerkti, kai kažko labai norisi. Vis dėlto nemanau, kad savotiška kompensacija smerkiantiems LRT konformizmą gali tapti Mounios Meddour filmas „Papiša“ (LRT Plius, gruodžio 1 d. 23.03), vaizdžiai paaiškinantis musulmoniškų šalių papročius ir tradicijas. „Papiša“ nukelia į 10-ojo dešimtmečio Alžyrą, kai šalyje vyko pilietinis karas ir siautėjo islamo radikalai. Vadinamasis Islamo frontas ne tik puldinėjo armiją ar policiją, bet ir maksimaliai stengėsi reguliuoti moterų elgesį, kontroliuoti jų kūnus, tai, kaip jos turi rengtis ir kada pasirodyti viešumoje. Į tokią situaciją patenka ir pagrindinė filmo herojė Nedžima. Ji – studentė, svajojanti tapti drabužių dizainere. Kartu su kasdieniais dalykais – kosmetika, drabužiais, šukuosenomis – tai taip pat pasipriešinimo gestas. Politinė atmosfera vis tirštėja, konservatyvumas – vis akivaizdesnis, bet Nadžima nusprendžia kovoti už savo orumą ir surengti madų demonstravimą. Jis taps paskutiniu laisvės simboliu.
Lady Gaga daliai savo gerbėjų taip pat buvo laisvės simbolis arba garsiausia pramogų verslo skandalistė, o po debiutinio Bradley Cooperio filmo „Taip gimė žvaigždė“ (LNK, šįvakar, 21 val.) gerbėjų gal ir padaugėjo. Tai jau trečiasis 1937 m. filmo perdirbinys ir iškart prisipažinsiu, kad labiausiai mėgstu tą, kuriame vaidina Judy Garland. Bet dėl skonio nesiginčijama, nors feisbuko laikais ši patarlė akivaizdžiai paseno. Dabar mūšiai kyla kaip tik dėl skonio, bet dažniausiai ginčijamasi tuščiai ir beprasmiškai.
Filmo „Taip gimė žvaigždė“ siužetas primena Galatėjos ir Pigmaliono mitą, bet Cooperio rankose jis tapo karčia pasaka apie pramogų verslo šešėlius ir spindesį. Lady Gagos herojė Eli dieną dirba padavėja, o vakarais klube dainuoja Édith Piaf dainas. Džeksonas (pats Cooperis) – žvaigždė, bet yra pernelyg priklausomas nuo alkoholio bei narkotikų ir prarandantis klausą. Atsitiktinai susitikę, abu gauna šansą pakeisti likimą. Ji randa mokytoją, jis – mūzą. Tačiau gyvenimas kartu nebus paprastas, mat vienas jau pasiekęs savo galimybių viršūnę, o kita dar tik kelio pradžioje. Filmas rodo, kaip sunku apginti meninę nepriklausomybę, ypač jei susiduri su šou verslo mašina. Eli keičia savo įvaizdį, tampa dirbtiniu rinkodaros produktu, skirtu masėms. Stebint jos transformaciją sunku neprisiminti ir prastam skoniui pataikaujančios Lady Gagos karjeros.
„Taip gimė žvaigždė“ kažkas pavadino Holivudo medumi akims ir ausims, bet Richardo Curtiso filmui „Laiko tiltas“ (TV3, šįvakar, 25 d., 23 val.) saldumo taip pat užtenka. „Noting Hilo“ kūrėjas žino, kaip balansuoti tarp komedijos ir melodramos, kaip derinti jautrumo ir ironijos dozes. Curtisas kuria pasakojimą iš matytų klišių, bet taip meistriškai, kad tai visai netrukdo. „Laiko tiltas“ – tai pasaka apie sunkų pasirinkimą ir apie tai, kad gyvenimo džiaugsmas neatsiranda savaime – jo reikia mokytis ilgai ir kantriai.
Timas (Domhnall Gleeson) pernelyg liesas ir nevikrus, kad žavėtų moteris. Atsidūręs šalia žavios merginos jis arba tylės, arba kalbės niekus. Tad Timo tėvas (Bill Nighy) nusprendžia jam atskleisti paslaptį: šeimos vyrai sugeba keliauti laiku, bet tik į tuos įvykius, kuriuos jau patyrė. Keliaudamas Timas turi būti atsargus, nes kiekviena kelionė gali pakeisti jo ateitį.
Šią savaitę ir vėl gausu filmų, kurių herojai – knygos ir rašytojai. Vienas toks, Tomo Hollanderio suvaidintas cholerikas, bus ir „Laiko tilte“, kitas – pagrindinis Analeine Cal y Mayor filmo „Meilė kaip bestseleris“ (TV1, 26 d. 22.55) herojus – yra jaunas, ambicingas anglų rašytojas Henris, kurio knyga netikėtai tapo bestseleriu Meksikoje. Todėl leidėjas nori, kad Henris vyktų susitikti su skaitytojais. Meksikoje rašytojas pagaliau supras, kodėl sulaukė šlovės: vertėja Marija jo nuobodų kūrinį pavertė erotiniu romanu.
Anksčiau buvo kitaip, pasakytų „Edmono“ (LRT, 26 d. 23 val.) režisierius Alexis Michalikas. Jo filmo herojus prancūzų poetas ir dramaturgas Edmond’as Rostand’as (1868–1918) susidūrė su kitokiomis problemomis. 1897-ųjų gruodį Paryžiuje jis jaučiasi nevykėliu. Edmonui nėra nė trisdešimties, jis dviejų vaikų tėvas ir jau dvejus metus nieko negali parašyti. Apimtas nevilties jis pažada naują pjesę eilėmis. Jau paskirta ir premjeros data, o Edmonas turi tik pjesės pavadinimą „Sirano de Beržerakas“. Michaliko filmas pasakoja apie tai, kaip Rostand’as rašė garsiąją pjesę, nekreipdamas dėmesio į žmonos pavyduliavimą, aktorių kaprizus, idiotiškus teatro savininkų reikalavimus, geriausio draugo meilės nuotykius ir tai, kad jo sėkme netiki niekas, net jis pats.
Prieš kažkiek laiko supratau, kad turiu rinktis – žiūrėti serialus ar skaityti knygas. Pasirinkau knygas ir nesigailiu, nes, banaliai tariant, knygos lavina fantaziją ir verčia krutėti senas smegenis. Knygas perku internete ir nebeturiu vilčių, kad ateis laikai, kai kuriame nors Vilniaus knygyne galėsiu nusipirkti tai, ką tikrai noriu skaityti. Neturiu tiek laiko, kad, tarkime, Jonathano Littello knygos vertimo galėčiau laukti kelis dešimtmečius, bet, ko gero, taip ir nesulaukti.
Knygynai nyksta visur. Todėl nostalgijos apimtiems žiūrovams režisierė iš Katalonijos Isabel Coixet, matyt, ir sukūrė „Knygyną“ (LRT, 27 d. 22.15, LRT Plius, 28 d. 00.30). Jis iš tų filmų, kurie pasakoja apie svajonių galią, apie žmones, turinčius drąsos pasipriešinti status quo, atverti visuomenei naujas galimybes. Šią kryptį masinėje kultūroje, regis, pradėjo knyga ir filmas „Šokoladas“. Tokius kūrinius vienija ne tik pasakojimo struktūra bei atpažįstami personažai, bet ir panašūs jausmai – susižavėjimas, optimizmas, viltis. „Knygyno“ herojė Florens (Emily Mortimer) nusprendžia atidaryti knygyną mažame Anglijos miestelyje ir susiduria su sunkumais, tik Coixet gerai žinomai temai suteikė šiek tiek kartaus pragmatizmo. Florens – ne revoliucionierė, ji tiesiog mėgsta knygas ir ilgisi mirusio vyro bibliofilo. Jai priešinasi Violeta (Patricia Clarkson), vietinio elito atstovė. Ji geriau žino, kam panaudoti apgriuvusį namą, kuriame Florens nori įkurti knygyną.
Coixet pasistengė, kad „Knygynas“ padarytų gerą įspūdį, – jame ne vienas išraiškingas vaidmuo, taip pat ir Billo Nighy, geri dialogai. Režisierės nedomina tiesiog svajonių įgyvendinimas – jai svarbu parodyti susidūrimą su jų nepripažįstančia realybe. Todėl ir filmo grožis atrodo rūstus, neskamba žiūrovų jausmais grojanti muzika. „Knygynas“ rodo inertiškos visuomenės galią, bet palieka vietos svajonių įgyvendinimo prasmei.
Jūsų – Jonas Ūbis
