In memoriam: Leonas Strioga

Tą sekmadienį, kai važiavome į Kauną nusilenkti Leonui Striogai, po užsitęsusios pilkos darganos netikėtai išlindo saulė. Saulėtas išaušo ir pirmadienis – jo laidotuvių diena. Viskas sušvito auksu, lyg medinukų prikimštoje Leono dirbtuvėje. 

Rami ir švelni rudens saulė – tarsi Leono būdo atspindys. Niekada nesu mačiusi jo pikto, suirzusio, nepatenkinto, nuvargusio. Gal dėl to, kad susitikdavome dirbtuvėje, tarp kūrinių, tų, kurių nenorėjo paleisti, saugojo kaip geriausius, ir tų, kuriuos būdavo tik ką pradėjęs arba vos užbaigęs. Kalbėdavomės apie jo darbus, apie vykstančias parodas, truputį apie politiką ir daug apie praeitį. Strioga visada atrodė ramus, visada atidus, kol buvo jaunesnis, – atviras ir šnekus, pastaraisiais metais – nebe toks iškalbingas, bet ne mažiau smalsus ir dėmesingas. Kiekvienas susitikimas su juo, jo naujais kūriniais buvo gyvenimiškos išminties ir blaivaus optimizmo pamoka, nors Striogos kūryba anaiptol netrykšta nei džiaugsmu, nei tikėjimu ateitimi. Jo skulptūrose daug nerimo, liūdesio, net nusivylimo. Kita vertus, šias emocijas suvaldo išmintingas ir ramus supratimas, kad tokia jau yra žmogaus prigimtis, toks likimas, svarbiausia – nepasiduoti ir sugebėti džiaugtis gėrio akimirkomis, branginti kiekvieną teigiamą patirtį – ar tai būtų susitikimas su žmogumi, su gyvūnu, ar akistata su gamtos grožybėmis arba kultūros vertybėmis. 

Striogai, visai jo kartai teko ypač sunkus laikas: gimęs ir šiek tiek paaugęs nepriklausomoje Lietuvoje, patyrė karą, išgyveno sovietizacijos sunkumus, baisumus ir absurdą. Nepaisant skaudžios patirties, o gal būtent dėl jos, gyvenimą ir žmones Leonas mylėjo tokius, kokie jie yra – su visomis ydomis ir trūkumais. Be abejo, padėdavo sau juos (mus?) pamilti sutaurindamas, perkeldamas į poetinių vaizdinių erdvę. Vaizdavo tuos, kuriais pasitikėjo ir žavėjosi. Tai artimieji – mama, tėvas, brolis, žmona Dalia, sūnus Aidas, anūkė Elena, kolegos dailininkai (pirmiausia tie, į kurių petį galėjo atsiremti, pvz., kauniečiai skulptoriai Robertas Antinis vyr., Jadvyga Mozūraitė-Klemkienė), amžininkai rašytojai (Juozas Aputis, Juozas Grušas), mūsų kultūros klasikai (Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, tapytojai Vladas Eidukevičius, Antanas Samuolis, rašytojai Oskaras Milašius, Vincas Mykolaitis-Putinas, Antanas Vienažindys). Pastaraisiais metais Striogos portretų galerijoje atsirado ir du politikai, kuriems jis jautėsi dėkingas už Lietuvos nepriklausomybę: tai Jonas Basanavičius ir Vytautas Landsbergis. 

Sunku Lietuvoje surasti kitą tokį portretistą, kuris, drastiškai apibendrindamas modelių bruožus, keliomis linijomis perteiktų ir jų išvaizdą, ir charakterį. Ilgainiui Strioga pats pripažino, kad be ilgų piešimo pratybų, kurios jaunystėje kartais atrodydavo bergždžios ir beprasmės, tokio gebėjimo jis nebūtų įgijęs. Tai pripažinęs jau noriai rodydavo ir leido eksponuoti piešinius, darytus studijų metais tuometiniame Leningrade. Strioga baigė Iljos Repino dailės institutą, kuris įtvirtino nemeilę akademiniam muštrui, bet kartu suteikė ypač stiprius akademinės vaizduosenos pagrindus. Santykis su mokykla buvo dvejopas: į akademiją važiavo, nes manė, kad ten pamatys daugiau nei likęs Vilniuje (taip ir buvo, nes daugybę valandų ir dienų praleido tarp pasaulinio meno šedevrų tenykščiuose muziejuose, ko Lietuvoje nebūtų galėjęs daryti), kita vertus, jautėsi tapęs sistemos įkaitu, norėjo atsikratyti šito šleifo. 

Pastangos grįžus į Lietuvą ir apsigyvenus Kaune kuo greičiau išsivaduoti iš Leningrado mokyklos pavertė Striogą nuosekliu modernistu, nors jam buvo sunku – bendraminčių turėjo vos kelis. Labai padėjo dekoratyvinių terakotos skulptūrėlių etalonų kūrimo patirtis, įgyta dirbant Kauno „Dailės“ kombinato keramikos cecho dailininku. Likęs vien prie „didžiosios“ skulptūros, priverstas kovoti dėl užsakymų paminklams, oficialiems portretams, memorialinėms lentoms ir antkapiams, jis niekada nebūtų gavęs tiek laisvės, nebūtų pajutęs improvizacijos svaigulio, kuris leido gana greitai atsiplėšti nuo akademinės mokyklos, pasinerti į šventišką „festivalinį“ stilių ir pamažu ieškoti būdo apčiuopti bei išreikšti tai, kas atrodė ypatingai vertinga ir svarbu. 

Strioga kūrė namų dekorui skirtas puošmenas, bet kartu mielai bendradarbiavo su architektais, projektavusiais naujas laisvalaikio vietas – kavines, miesto skverus ir želdynus. Pasidairydamas į pasaulinius autoritetus jis kalė iš medžio ir akmens liūdnas ir didingas susigūžusias figūras, kurios ilgainiui augo ir laibėjo, virsdamos išsilaisvinusiomis šokėjomis, muzikantais, galiausiai jo vaizduotėje gimusiomis poetinėmis metaforomis. Strioga buvo geras poetas. Jo tekstai – dienoraštiniai užrašai, eskizų paraštėse užrašytos sentencijos, eiliuoti posmai – praplečia ir papildo skulptūrose įkūnytus vaizdinius. Kartais, apimtas ypatingos nuotaikos, jis juos išdainuodavo.  

Daugumai mūsų jis liks toks, kokiu tapo prieš gerus trisdešimt metų: santūrus, retsykiais paties sukurtos keistos dainos melodijoje ar šokio siautuly paskęstantis meno žynys, išminties ir atlaidumo kupinas medinukų autorius. Be žmonos Dalios, mažai beliko tų, kurie galėtų papasakoti, koks Strioga buvo jaunystėje. Buvo kitoks – mažiau mąslus, juslingesnis. Ankstyvieji kūriniai išduoda jį buvus gyvenimo džiaugsmo ištroškusį, abiem rieškučiom tą džiaugsmą semiantį talentingą menininką. Šios kūrybos kvintesencija – vešlių formų nuogų mauduolių moterų duetas Kauno Ąžuolyne (1966). Tai bene pirmoji granitinė viešajai erdvei skirta Striogos skulptūra, spinduliuojanti jaunystės energiją, gyvybingumą, atvirą erotiką. Strioga tuomet sėkmingai prisišliejo prie Roberto Antinio vyr. ir Jadygos Mozūraitės-Klemkienės plėtotos kaunietiško modernizmo krypties. 

Gundančią graciją skleidžia ir 7-ojo dešimtmečio jo keraminės skulptūros – ar tai būtų egzotiškos juodaodės moterys („Negrė“), ar elegantiškos lieknų miško žvėrelių (kiaunių, stirnų) figūrėlės. Ieškodamas savito raiškos būdo Strioga eksperimentavo su žmogaus figūros atvaizdu ir maksimaliai sumonumentalindamas formas kaip Pietų Amerikos čiabuvių skulptūroje, ir kubistiškai jas skaidydamas į geometrinius segmentus, ir tirpindamas iki silueto kaip etruskų dailėje, kol sulydęs visą šią patirtį XX a. 9-ajame dešimtmetyje sukūrė savitą, su niekuo nesupainiojamą asmeninį stilių. Jo medinukai – tarsi vienas milžiniškas kelis dešimtmečius kurtas kūrinys. Kai kurie paženklino etapinius mūsų visos dailės posūkius. Tokie yra skulptoriaus alter ego – beveik natūros dydžio „Geras žmogus“ (1981), „Su viltimi“ (1982), poetiniai natiurmortai „Medumi apsunkusi tėvo kepurė“ (1999), „Pasiklausymas bičių gyvenimo“ (2000), „Žiogas – mano brolis“ (2002). Tačiau dauguma medinukų, nors puikūs ir iškalbingi kiekvienas atskirai, tikrą jėgą įgyja suburti į didesnes grupes. Svajoju apie tokią Striogos kūrybos parodą, kurioje tilptų visos jo per pastaruosius du dešimtmečius iš medžio išskaptuotos statulos. 

Kiek jų yra? Kai 2004 m. Lietuvos dailininkų sąjungos leidykla leido Striogos albumą, Dalia Striogienė suregistravo bene kelis šimtus (o kur dar akmeninės, terakotinės ir šlifuoto medžio skulptūros!). Tačiau Leonas po to dar labai intensyviai dirbo: medinukai nuolat ėjo į žmones, o jis vis iš naujo pripildydavo dirbtuvės sienas dengiančias lentynas. Bandau įsivaizduoti, kaip būtų, jei dabar Leono palydėti į dangų pakiltų visų jo medinukų debesis? Kokio dydžio dangaus plotą virš Lietuvos šis debesis uždengtų?