7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Monika Valatkaitė

Monika Valatkaitė

Tarp fikcijos ir prognostikos

Kauno bienalės dalis Tado Ivanausko zoologijos muziejuje

Vaizduotė įsijungia gana lengvai, kai spekuliuojama apie tai, kas tiksliai nežinoma ar yra neregėta, negirdėta ir neuosta, tačiau siekiama pažinti. Kadaise protėviai, pasitelkę mitologiją, bandė paaiškinti, kodėl kinta metų laikai ir vyksta kiti procesai. Atradus daug atsakymų, modernėjanti visuomenė pradėjo žaisti su vizionieriškos mokslinės fantastikos scenarijais, kurie orientuoti į ateities spėjimus. Kartais vaizduotės kūriniai lieka fikcijomis, o kartais prognozės pasitvirtina. Šias dvi to paties medalio puses, mano nuomone, nagrinėja 13-osios Kauno bienalės „Once Upon Another Time... Gyveno jie jau kitaip“ dalis, rodoma Tado Ivanausko zoologijos muziejuje.

Emilijos Škarnulytės kūrinio „Absoliutus datavimas“ fragmentas. 2021 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Emilijos Škarnulytės kūrinio „Absoliutus datavimas“ fragmentas. 2021 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Emilijos Škarnulytės kūrinio „Absoliutus datavimas“ fragmentas. 2021 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Emilijos Škarnulytės kūrinio „Absoliutus datavimas“ fragmentas. 2021 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Tado Ivanausko zoologijos muziejaus ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Tado Ivanausko zoologijos muziejaus ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
„Pakui Hardware“, „Sutrikusi taksonomija“ (fragmentas). 2021 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
„Pakui Hardware“, „Sutrikusi taksonomija“ (fragmentas). 2021 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
„Pakui Hardware“, „Sutrikusi taksonomija“ (fragmentas). 2021 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
„Pakui Hardware“, „Sutrikusi taksonomija“ (fragmentas). 2021 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
„Pakui Hardware“, „Sutrikusi taksonomija“ (fragmentas). 2021 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
„Pakui Hardware“, „Sutrikusi taksonomija“ (fragmentas). 2021 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
„Pakui Hardware“, „Sutrikusi taksonomija“ (fragmentas). 2021 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
„Pakui Hardware“, „Sutrikusi taksonomija“ (fragmentas). 2021 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
„Pakui Hardware“, „Sutrikusi taksonomija“ (fragmentas). 2021 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
„Pakui Hardware“, „Sutrikusi taksonomija“ (fragmentas). 2021 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Monika Valatkaitė

Ir viskas susidėliojo į vietas

Dominyko Sidorovo personalinė paroda „Metonimija“ galerijoje „Vartai“

Kartais menininkui pakanka vieno įkvėpimo šaltinio, prabylančio graikų Medūzos plaukus atstojančių gyvačių šnabždesiais. Pastarieji temdo tikrovę, įteigdami esą vaizdas prieš akis yra kita, nei matoma. Taip šiukšlių krūvos metamas šešėlis ant sienos virsta žmogaus siluetu, o išslinkę plaukai ant vonios grindų nutrūkusiomis voro kojomis. Tarsi, vaizduote vydamas neredaguotą kasdienybės nuobodulį, lietuvių jaunosios kartos menininkas Dominykas Sidorovas įsiklauso kuždesių ir suteikia jiems pavidalus.


Anksčiau Sidorovas sutiktas kukliomis porcijomis – grupinėse parodose, akademijos (VDA) „koridoriuose“ ar tolimesniuose regionuose – Panevėžyje, kur vyko pirmoji autoriaus personalinė paroda „Preparacija“ (2018). Sostinėje prasidėjus naujam vaizduojamųjų menų sezonui, į šurmulį menininkas įsiliejo su antrąja asmenine paroda, kuria išsamiau pristatoma jo kūryba Vilniaus auditorijai. Šiais metais sukurti darbai rodomi kaip vientisa kolekcija ir apibūdinami graikų kalbos žodžiu metonymia, kuris reiškia vardo pakeitimą arba perkeltinės prasmės pasakymą išlaikant tiesioginį santykį su originalia fraze (skaitau Maironio kūrybą – skaitau Maironį).

Iš Dominyko Sidorovo parodos „Metonimija“ galerijoje „Vartai“. L. Skeisgielos nuotrauka
Iš Dominyko Sidorovo parodos „Metonimija“ galerijoje „Vartai“. L. Skeisgielos nuotrauka
Iš Dominyko Sidorovo parodos „Metonimija“ galerijoje „Vartai“. L. Skeisgielos nuotrauka
Iš Dominyko Sidorovo parodos „Metonimija“ galerijoje „Vartai“. L. Skeisgielos nuotrauka
Iš Dominyko Sidorovo parodos „Metonimija“ galerijoje „Vartai“. L. Skeisgielos nuotrauka
Iš Dominyko Sidorovo parodos „Metonimija“ galerijoje „Vartai“. L. Skeisgielos nuotrauka
Iš Dominyko Sidorovo parodos „Metonimija“ galerijoje „Vartai“. L. Skeisgielos nuotrauka
Iš Dominyko Sidorovo parodos „Metonimija“ galerijoje „Vartai“. L. Skeisgielos nuotrauka
Iš Dominyko Sidorovo parodos „Metonimija“ galerijoje „Vartai“. L. Skeisgielos nuotrauka
Iš Dominyko Sidorovo parodos „Metonimija“ galerijoje „Vartai“. L. Skeisgielos nuotrauka
Iš Dominyko Sidorovo parodos „Metonimija“ galerijoje „Vartai“. L. Skeisgielos nuotrauka
Iš Dominyko Sidorovo parodos „Metonimija“ galerijoje „Vartai“. L. Skeisgielos nuotrauka
Iš Dominyko Sidorovo parodos „Metonimija“ galerijoje „Vartai“. L. Skeisgielos nuotrauka
Iš Dominyko Sidorovo parodos „Metonimija“ galerijoje „Vartai“. L. Skeisgielos nuotrauka
Iš Dominyko Sidorovo parodos „Metonimija“ galerijoje „Vartai“. L. Skeisgielos nuotrauka
Iš Dominyko Sidorovo parodos „Metonimija“ galerijoje „Vartai“. L. Skeisgielos nuotrauka
Monika Valatkaitė

Išgryninta vienatvė

Manto Daujoto personalinė paroda „MUMPSIMUS“ galerijoje „Arka“

Jaunosios kartos menininkas Mantas Daujotas neretai linksniuojamas kaip savamokslis būgnininkas ir profesionalus dailininkas. Žiūrovo intuicijai asmenybės dualumas siūlo vizualiąją menininko kūrybą iš anksto įsivaizduoti kaip artimą gesto tapybai, kur drobės persisunkia dripingo technika varvinamais ir taškomais dažais ar yra užpildomos impulsyviai pasirinktu koloritu, komponuojamu energingais potėpiais. Tačiau paaiškėja, kad tokia pirminė nuojauta, tam tikrai nuostabai, apgaulinga. Daujoto paveikslai neprimena ekspresyvios, ypač būdingos vyresnei lietuvių dailininkų kartai, tapybos, kur būgnų lazdeles būtų pakeitę teptukai. Kone priešiška muzikaliajai, tapytojiška autoriaus pusė asmeninį santykį su pasauliu, rūpimais klausimais, reiškia ramumu, sąstingiu ar štiliu, kaip vadinosi ir pirmoji personalinė Daujoto paroda, vykusi dar 2017 m.

 Mantas Daujotas, iš parodos „Mumpsimus". G. Akelio nuotr.
Mantas Daujotas, iš parodos „Mumpsimus". G. Akelio nuotr.
 Mantas Daujotas, iš parodos „Mumpsimus". G. Akelio nuotr.
Mantas Daujotas, iš parodos „Mumpsimus". G. Akelio nuotr.
 Mantas Daujotas, iš parodos „Mumpsimus". G. Akelio nuotr.
Mantas Daujotas, iš parodos „Mumpsimus". G. Akelio nuotr.
 Mantas Daujotas, iš parodos „Mumpsimus". G. Akelio nuotr.
Mantas Daujotas, iš parodos „Mumpsimus". G. Akelio nuotr.
 Mantas Daujotas, iš parodos „Mumpsimus". G. Akelio nuotr.
Mantas Daujotas, iš parodos „Mumpsimus". G. Akelio nuotr.
Monika Valatkaitė

Hiustono svajos: pirmas įspūdis

Penktadienį Lietuvos kino teatruose startavo biografinė drama „Pirmasis žmogus“. Tai ketvirtasis režisieriaus Damieno Chazelle‘io pilno metro filmas. Naujosios juostos, pasakojančios tikrą istoriją, siužetas vyksta kosmoso lenktynių tarp Rusijos ir JAV įkarštyje. Atsiliekantys amerikiečiai užsibrėžia tikslą – būti pirmaisiais išsilaipinusiais mėnulyje ir taip įgyti persvarą prieš rusus. Šio ambicingo užmojo centre atsiduria savo tautos siekį įkūnijantis astronautas Neilas Armstrongas (Ryanas Goslingas).

„Pirmasis žmogus“
„Pirmasis žmogus“
Monika Valatkaitė

Meno papildai: kūrinys autoriui ir autorius autoriui

Kartais susiklosčiusi padėtis savaime tampa situacijos išeitimi. Menininko atveju, jo kūrinio užbaigimas nereiškia galutinio taško. Veikiau kabliataškį. Realizavus idėją, į menininko klausimą „kas toliau?“ jo paties kūrinys numanomai atsako „toliau – (pasi)rodom“. Svarstymas apie parodą, kaip po kūrinio užbaigimo kitą menininko atliekamų veiksmų etapą, tvyro ir naujoje jaunų skulptorių (tandemo) Džiugo Šukio ir Mato Janušonio parodoje „Kitaip neišeina“, kuri vyksta POST galerijoje Kaune.

Matas Janušonis, „Ruošinys“, nuotr. L. Pranaitytės, šaltinis: POST galerija
Matas Janušonis, „Ruošinys“, nuotr. L. Pranaitytės, šaltinis: POST galerija
Matas Janušonis, „Filtras“, nuotr. L. Pranaitytės, šaltinis: POST galerija
Matas Janušonis, „Filtras“, nuotr. L. Pranaitytės, šaltinis: POST galerija
Matas Janušonis, „Gilus iškvėpimas“, nuotr. L. Pranaitytės, šaltinis: POST galerija
Matas Janušonis, „Gilus iškvėpimas“, nuotr. L. Pranaitytės, šaltinis: POST galerija
Džiugas Šukys, „Pajudinamas objektas“ ir „Įrankiai“, nuotr. L. Pranaitytės, šaltinis: POST galerija
Džiugas Šukys, „Pajudinamas objektas“ ir „Įrankiai“, nuotr. L. Pranaitytės, šaltinis: POST galerija
Džiugas Šukys, „Įrankiai“, nuotr. L. Pranaitytės, šaltinis: POST galerija
Džiugas Šukys, „Įrankiai“, nuotr. L. Pranaitytės, šaltinis: POST galerija
Matas Janušonis, „Požiūrio kampas“, nuotr. L. Pranaitytės, šaltinis: POST galerija
Matas Janušonis, „Požiūrio kampas“, nuotr. L. Pranaitytės, šaltinis: POST galerija
Monika Valatkaitė

Kas sakė, kad išgaravęs vanduo nesimato?

Urtės Bimbaitės paroda „Iš vandens“ galerijoje „Ramybė“ Palangoje

Bent 70 proc. žmogaus kūno sudaro vanduo, o bent 70 proc. šiuolaikiško gyvenimo – irimasis didžiuoju pirštu juodojo veidrodžio paviršiumi. Nepaisant mirkimo vienoje eketėje, tuo pat metu galima būti visuose uostuose. Stebėti kitų kapitonų prišvartuotus gyvenimo atspindžius arba nuotraukomis ir grotažymėmis statyti savo švyturį. Kol tikrovė jungdamasi su kibernetika generuoja alternatyvias gyvenimų versijas, poetišką požiūrį į skaitmeninamą tikrovę žiūrovams primena menininkė Urtė Bimbaitė pirmoje savo personalinėje parodoje Lietuvoje – „Iš vandens“.

Kaip sufleruoja parodos pavadinimas, pagrindinė ekspozicijos darbų tema – vanduo. Urtės Bimbaitės darbuose ji atsiskleidžia per stichijos susisluoksniavimą nuo konceptualaus kūrinių turinio iki techninio jų atlikimo. Parodos ekspoziciją sudaro dvi dalys, jas jungia aerografijos ir akvarelės technikos. Čia dažas veikia per sąlytį su vandeniu, o jam išdžiūvus lieka kaip jo pėdsakas.

Urtė Bimbaitė,  iš parodos „Iš vandens“. M. Valatkaitės nuotr.
Urtė Bimbaitė, iš parodos „Iš vandens“. M. Valatkaitės nuotr.
Urtė Bimbaitė,  iš parodos „Iš vandens“. M. Valatkaitės nuotr.
Urtė Bimbaitė, iš parodos „Iš vandens“. M. Valatkaitės nuotr.
Urtė Bimbaitė,  iš parodos „Iš vandens“. M. Valatkaitės nuotr.
Urtė Bimbaitė, iš parodos „Iš vandens“. M. Valatkaitės nuotr.
Urtė Bimbaitė,  iš parodos „Iš vandens“. M. Valatkaitės nuotr.
Urtė Bimbaitė, iš parodos „Iš vandens“. M. Valatkaitės nuotr.
Urtė Bimbaitė,  iš parodos „Iš vandens“. M. Valatkaitės nuotr.
Urtė Bimbaitė, iš parodos „Iš vandens“. M. Valatkaitės nuotr.
Urtė Bimbaitė,  iš parodos „Iš vandens“. M. Valatkaitės nuotr.
Urtė Bimbaitė, iš parodos „Iš vandens“. M. Valatkaitės nuotr.
Urtė Bimbaitė,  iš parodos „Iš vandens“. M. Valatkaitės nuotr.
Urtė Bimbaitė, iš parodos „Iš vandens“. M. Valatkaitės nuotr.
Urtė Bimbaitė,  iš parodos „Iš vandens“. M. Valatkaitės nuotr.
Urtė Bimbaitė, iš parodos „Iš vandens“. M. Valatkaitės nuotr.
Monika Valatkaitė

Pasakyk, kas tavo draugai, pasakysiu, kas tu

Suprasti, kas esi, padeda aplinkos stebėjimas. Kad ir kokioje terpėje suktumeisi, didumą jos sudaro bendraamžiai – klasės draugai, aukštųjų mokyklų bendruomenė, bendradarbiai. Nagrinėdamas juos, iš tiesų filtruoji save. Suvokti konkretesnę savo kartos aplinką – jaunųjų Lietuvos menininkų lauką – sumanė skulptorė Greta Skamaročiūtė ir meno istorikė Karolina Rimkutė. Surinkti įvairūs statistiniai duomenys turėtų vaizduoti šios kartos portretą. Kur link krypsta Lietuvos menas, kokie yra jos menininkai ir kaip jie save formuoja.

Paroda „<35“, nuotr. Vyto Nomado
Paroda „<35“, nuotr. Vyto Nomado
Jaunųjų menininkų kūryba galerijos „Meno niša“ stende mugėje „ArtVilnius'18“, nuotr. iš „Meno nišos“ archyvo
Jaunųjų menininkų kūryba galerijos „Meno niša“ stende mugėje „ArtVilnius'18“, nuotr. iš „Meno nišos“ archyvo
Monika Valatkaitė

Paliekant postresinę būseną

Vytauto Viržbicko paroda „Mirtinose mintyse“ galerijoje „Vartai“

Prancūzų filosofo René Descartes’o visiems žinomas teiginys – „Mąstau, vadinasi, esu“ išreiškia, kad mąstymo procesas padaro žmones gyvus. Tačiau ši frazė yra sulaukusi daug ją polemizuojančių, inversiškų modifikacijų. Viena – „mąstau, vadinasi, negyvenu“ oponuoja tuo, kad egzistenciniai klausimai dėl baimės (išlikti) neretai sukausto žmogų, priverstą užsidaryti galvoje ir nebefunkcionuoti įgyjant patirtį per sąveiką su fiziniu pasauliu. Apie kūną paralyžiuojančią būseną, kai norisi susisukti į embriono pozą destruktyvioje realybėje, pasakoja jaunosios kartos skulptorius Vytautas Viržbickas parodoje „Mirtinose mintyse“.

Ekspozicijos fragmentas. A.Anskaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A.Anskaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A.Anskaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A.Anskaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A.Anskaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A.Anskaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A.Anskaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A.Anskaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A.Anskaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A.Anskaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A.Anskaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A.Anskaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A.Anskaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A.Anskaičio nuotr.
Monika Valatkaitė

Tik nesakyk, kad per vėlu nebūna

Šiais metais „Kino pavasario“ festivalyje rodomas „Jūsų Vincentas“ suteikė žiūrovams unikalią galimybę tapti kino istorijos liudininkais ir pamatyti pirmąjį pasaulyje aliejiniais dažais tapytą pilno metro filmą. Filme tapybiškai vaizduojami įvykiai nukelia į laikotarpį praėjus metams po paslaptingos Vincento Van Gogo mirties, kaip tapo įprasta manyti – savižudybės.

„Jūsų Vincentas“
„Jūsų Vincentas“
„Jūsų Vincentas“
„Jūsų Vincentas“
„Jūsų Vincentas“
„Jūsų Vincentas“
Monika Valatkaitė

Prarasto matmens beieškant

Paroda „The Big Picture“ rodoma „The Rooster Gallery“

Anglišką posakį The Big Picture (bendras vaizdas arba didysis paveikslas) galima aiškinti skirtingai. Posakis naudojamas pagrindiniams situaciją konkretizuojantiems faktams nusakyti. Arba siūloma aprėpti visumą – įskaitant ir mažiau reikšmingas detales. Šie susisiejantys paaiškinimai veikia kaip nuoroda į kolektyvinės „The Rooster Gallery“ atstovaujamų ir kviestinių menininkų parodos idėją. Konceptualus ekspozicijos tikslas – sukurti vientisą tikrovės refleksiją, o kartu parodyti, kad toks veiksmas utopinis.

Paroda „The Big Picture“. Iš kairės Adomo Danusevičiaus paveikslas „Thou Art That“, Visvaldo Morkevičiaus fotografija „The Edge“ iš serijos „Smala“. Ant žemės stovi Tomo Daukšos skulptūra „Pirmieji sniegažmogiai“. Didžiausias paveikslas ant sienos – Auksės Miliukaitės „Beieškodama kūrinio prasmės, įžengiau į dienos šviesą“, greta jo – V. Morkevičiaus fotografija „Stroke“ iš serijos „Smala“. M. Žičiaus nuotr.
Paroda „The Big Picture“. Iš kairės Adomo Danusevičiaus paveikslas „Thou Art That“, Visvaldo Morkevičiaus fotografija „The Edge“ iš serijos „Smala“. Ant žemės stovi Tomo Daukšos skulptūra „Pirmieji sniegažmogiai“. Didžiausias paveikslas ant sienos – Auksės Miliukaitės „Beieškodama kūrinio prasmės, įžengiau į dienos šviesą“, greta jo – V. Morkevičiaus fotografija „Stroke“ iš serijos „Smala“. M. Žičiaus nuotr.
Paroda „The Big Picture“. Iš kairės Kazimiero Brazdžiūno paveikslas „H. D.“, ir Andriaus Zakarausko diptikas „Apaštalai“. M. Žičiaus nuotr.
Paroda „The Big Picture“. Iš kairės Kazimiero Brazdžiūno paveikslas „H. D.“, ir Andriaus Zakarausko diptikas „Apaštalai“. M. Žičiaus nuotr.
Paroda „The Big Picture“. Iš kairės apačioje Kazimiero Brazdžiūno paveikslas „Milka“, Auksės Miliukaitės „Oazės darbalaukis“, Vitos Opolskytės „Dar ne“, Tomo Daukšos „Paskutinis sniegažmogis“, Alinos Melnikovos „My Dream Shrimp Kiss“ (aukščiausiai nuotraukoje), K. Brazdžiūno „Be pavadinimo“, Adomo Danusevičiaus „Be pavadinimo“ ir Andriaus Zakarausko „XIII stotis“. M. Žičiaus nuotr.
Paroda „The Big Picture“. Iš kairės apačioje Kazimiero Brazdžiūno paveikslas „Milka“, Auksės Miliukaitės „Oazės darbalaukis“, Vitos Opolskytės „Dar ne“, Tomo Daukšos „Paskutinis sniegažmogis“, Alinos Melnikovos „My Dream Shrimp Kiss“ (aukščiausiai nuotraukoje), K. Brazdžiūno „Be pavadinimo“, Adomo Danusevičiaus „Be pavadinimo“ ir Andriaus Zakarausko „XIII stotis“. M. Žičiaus nuotr.
Paroda „The Big Picture“. „Palanga Street Radio“ pasirodymas. M. Žičiaus nuotr.
Paroda „The Big Picture“. „Palanga Street Radio“ pasirodymas. M. Žičiaus nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 3  >>> Archyvas