7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Karai ir neurozės

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 36 (1443), 2022-11-11
Kinas Rodo TV
„1917“
„1917“

Karo dabar daug ir televizorių ekranuose, ir internete, bet Samo Mendeso filmo „1917“ (TV3, 12 d. 21.30) siūlau nepraleisti, net jei paskui prisidėsite prie ne vieno kritiko priekaištų, esą režisierius estetizuoja karą. Bet kinas juk visada paspalvina žmonių patirtį. Du filmo herojai – Prancūzijos šiaurėje kariaujantys jauni britų kareiviai – 1917 m. balandį gauna užduotį prasibrauti per fronto liniją, rasti britų batalioną ir perduoti slaptą žinią, kuri leis britams išvengti priešo spąstų. Tarp tų pusantro tūkstančio karių, kuriuos Skofildas (George MacKay) ir Bleikas (Dean-Charles Chapman) gali išgelbėti, yra ir Bleiko brolis. „1917“ – visais požiūriais antikarinis filmas, todėl didvyriškumas ir patriotizmas Mendesui ne susižavėjimo verta dorybė, o atsitiktinumo, chaoso, iracionalių sprendimų, kai patenki į ekstremalias aplinkybes, rezultatas.

 

Jei žiūrėdami filmą pradėsite prisiminti „Žiedų valdovą“, nieko baisaus – J.R.R. Tolkieną taip pat įkvėpė karas, nors režisieriaus ir scenaristės Krysty Wilson-Cairns sprendimas maksimaliai supaprastinti pasakojimą (techniškai filmas itin sudėtingas) rodo, kad kare svarbiausia būti kartu su kitais, reaguoti į jų judesius, suvokti pasaulį visais jausmais. Taip pat verta nepamiršti, kad iš viso to rodomo kasdienio siurrealistinio karo siaubo – pūvančių žmonių ir gyvūnų kūnų, degėsių, šiukšlių, sudaužytos technikos, artilerijos apšaudymų ir dvokiančių pelkių – išniro fašizmas, visų XX a. traumų, nusivylimų, kančių ir krizių pagrindas.

 

Mendesas deklaravo, kad jo tikslas – panardinti žiūrovus į karo siaubą, paversti jį kuo realistiškesniu. Todėl Rogerio Deakinso kamera seka personažams iš paskos, lyg būtų prie jų priklijuota, aplenkia juos, rodo ekvilibristikos stebuklus, kyla aukštyn ir visaip kitaip bando įtikinti, kad „1917“ nufilmuotas vienu kadru. Deakinsas – klasikas ir jo darbu grožėtis ne gėda, bet kinas – ne kompiuterinis žaidimas.

 

Prie šiuolaikinių technologijų reginių pratusiems žiūrovams skirtas ir Wilsono Coneybeare’o filmas „Amerikos korikas“ (LNK, 15 d. 21.30). Tiesiogiai socialiniuose tinkluose transliuojamas pagrobimas tampa teisėjo, kuris praeityje skyrė neteisingą bausmę, pasmerkimu. Teisėjas (Donald Sutherland) pats tampa teisiamuoju, o žiūrovai – prisiekusiaisiais. Būtent jiems teks spręsti, ar teisėjas liks gyvas. Tai visais požiūriais paprastas filmas, bet neapykanta vis dažniau neatsiejama nuo kasdienės patirties, ypač jei kartais įsijungi tiesioginę transliaciją iš Seimo salės.

 

Todėl sveika pasižiūrėti ir vienų pamirštą, kitų – nematytą 2008 m. pasirodžiusį Neilo LaBute’o „Nepageidaujamą kaimyną“ (BTV, 16 d. 21 val.). Filmo herojai – juodaodė Liza (Kerry Washington) ir baltasis Krisas (Patrick Wilson) – yra laimingi. Jie įsikrausto į savo svajonių namą Los Andželo priemiestyje: baseinas, kiparisai, šiltos kalifornietiškos naktys... Bet netrukus pora supranta, kad tapo kaimyno, juodaodžio policininko Ternerio (Samuel L. Jackson), agresijos objektu. Jaunavedžiai – tarsi naujos, rasinių prietarų atsikračiusios Amerikos įvaizdis: jauni, talentingi, optimistiškai žvelgiantys į ateitį. Kad Abelis yra savo rasės grynumu susirūpinęs rasistas, sužinome filmo pradžioje, kai jis neleidžia sūnui nešioti marškinėlių su baltąją vedusios krepšinio žvaigždės vardu. Bet apie tai neįtaria kiti Abelio kaimynai. Jie įsitikinę, kad šis policijos veteranas rajonui gali padaryti daug gera ir apsaugoti nuo Los Andžele klestinčios prievartos. Todėl niekas nepatikės, kai Krisas ir Liza pradės skųstis vis labiau juos terorizuojančiu kaimynu.

 

Tačiau Abelio jau nebesustabdys niekas, net neišvengiamai prie miesto ribų artėjantis gaisras. Gaisras ir yra pagrindinė filmo metafora, įvardijanti nuolat augančius šio psichologinio trilerio įtampos laipsnius. Mėgstantis provokuoti LaBute’as gaisrą „apaugina“ daugybe prasmių ir, regis, mėgaujasi klasikinio ir, savaime suprantama, rasistinio Holivudo periodo citatomis. Kartu jis apverčia aukštyn kojomis gerai žinomą schemą – rasistas yra juodasis. Sumanyme glūdi dar viena provokacija: nors rodomas labai blogas juodaodis, nors pagrindinis konfliktas akivaizdžiai rasinis, iš esmės filmas prabyla apie pakantumą ir apie jo ribas. Manau, mažai kam yra pavykę išvengti nepasitenkinimo kaimynais. Jie nuolat trikdo ramybę, braunasi į asmeninę erdvę. LaBute’o filme tai išdidinta iki košmariško sapno apie tai, ką sugeba padaryti nekenčiami kaimynai.

 

Niūrų šeštadienį praleisti su Woody Alleno herojais – tikras malonumas. Filmo „Lietinga diena Niujorke“ (TV3, 12 d. 16.35) išeities taškas paprastas: studentų pora atvyksta vienai dienai į Niujorką. Ešlė (Elle Fanning) turi parengti interviu su garsiu režisieriumi (Liev Schreiber), o Getsbis (Timothée Chalamet) džiaugiasi galimybe parodyti merginai gimtąjį miestą ir išvengti susitikimo su valdinga motina. Pora apsigyvena viešbutyje su vaizdu į Centrinį parką, tačiau jų takai greit išsiskirs ir kiekvienas jų sutiks įvairių žmonių, su kuriais kalbėsis apie gyvenimą, meilę, santykius. Subtilus Alleno humoras kuria malonią atmosferą ir visai nekyla noro analizuoti akivaizdžius filmo trūkumus. Užtat personažų pokalbiai skatina susimąstyti, juolab kad Allenas rodo, kokią galią turi žodžiai. Susitikimai su režisieriumi, scenaristu ar žvaigžde primena, koks laikinas yra kinas, bet kartu – kokia hipnotizuojanti jo galia, kartais priverčianti pamiršti, kas iš tikrųjų yra svarbu gyvenime.

 

Gal todėl menininkai taip dažnai tampa filmo personažais, kad panašiai kaip Allenas galėtume pasinerti į jų neurozes (kad nereikėtų analizuoti savų). Švedų režisieriaus Bille’s Augusto filmas „Sutartis“ (LRT Plius, 17 d. 21.33) rodo draugystės tarp danų rašytojų Karen Blixen ir Thorkildo Bjørnvigo istoriją. Ji prasidėjo tada, kai šešiasdešimt trejų Blixen – „Iš Afrikos“ ir „Babetės puotos“ autorė – pasiekė šlovės viršūnę ir stovėjo eilėje prie Nobelio premijos.

 

Praėjo beveik dvidešimt metų, kai rašytoja (Birthe Neumann) iš Afrikos grįžo į Daniją. Kankinama sifilio ir prarastos meilės, ji iš naujo „išrado“ save kaip literatūros sensaciją. Susitikimas su trisdešimtmečiu poetu (Simon Bennebjerg) pakeitė gyvenimą. Kalbėdamas apie filmo temas, Augustas sakė: „Sutartis“ – tai santykių drama, amžina istorija apie gundymą ir norą būti sugundytam, istorija apie manipuliavimo meną, kaltę ir nekaltumą, apie labai keistą draugystę tarp dviejų itin talentingų žmonių, peraugusią į lemtingą ryšį. Tai dramatiška istorija apie pavojingą sutartį ir nevaldomas neišvengiamai priklausomų santykių pasekmes, kvapą gniaužiantis ryšys tarp dviejų didžiųjų Danijos asmenybių.“

 

Jūsų – Jonas Ūbis

„1917“
„1917“
„1917“
„1917“
„Nepageidaujamas kaimynas“
„Nepageidaujamas kaimynas“
„Nepageidaujamas kaimynas“
„Nepageidaujamas kaimynas“
„Lietinga diena Niujorke“
„Lietinga diena Niujorke“
„Lietinga diena Niujorke“
„Lietinga diena Niujorke“
„Lietinga diena Niujorke“
„Lietinga diena Niujorke“