Daugiau temų

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Roberto Zemeckio filmo „Skrydis“ (BTV, 9 d. 22.40) pradžioje matome, kaip lakūnas Vaipas (Denzel Washington) atsibunda viešbučio kambaryje šalia nuogos stiuardesės, kaip „gydosi“ pagirias alumi ir kokainu. Atrodo, kad profesinės etikos sąvokai nėra vietos Vaipo žodyne. Tačiau po dviejų valandų jis išgelbės devyniasdešimt į Atlantą skrendančių žmonių, nutupdydamas sugedusį lėktuvą, ir tada taps aišku, kad profesinė etika – vis dėlto dar ne viskas. Paskui Vaipui teks kovoti dviem frontais – link ribos jį stumia ne tik avariją tirianti komisija, bet ir alkoholizmas.

Monika Krikštopaitytė

Apie Jono Karolio Chodkevičiaus labdaros ir paramos fondą ir kitas galimybes padėti Ukrainai kalbamės su Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktoriumi Arūnu Gelūnu

Atvirai kalbant, į Lietuvos didžiojo etmono, karvedžio ir visuomenininko Jono Karolio Chodkevičiaus labdaros ir paramos fondo įkūrimą (2019 m. lapkričio 11 d.) nelabai sureagavau. Gal dėl beveik grynai vyriškos (ir dėl to klubą primenančios) 11 dalininkų sudėties (vad. Edmundas Jakilaitis, Donatas Juozas Katkus, Alfredas Bumblauskas, Astijus Kungys, Valdas Rakutis, Ramūnas Banys, jūs ir kiti). Nebuvo aišku, kokį pavidalą įgis siekiai „įamžinti ir plačiai visuomenei pristatyti Lietuvos didžiojo etmono J.K. Chodkevičiaus asmenybę, skatinti giliau pažinti šalies istoriją, kviesti piliečius veikti valstybės klestėjimo labui, skirti jėgas visuomeninei ir kultūrinei veiklai“. Labiau simbolinę fondo veiklą (minėjimai, premijos teikimas) pakreipė ir labai konkretizavo Rusijos pradėtas karas Ukrainoje. Kokie paramos ir labdaros projektai buvo įgyvendinami per šį fondą ar fondui bendradarbiaujant su kitomis organizacijomis?

Sigita Maslauskaitė-Mažylienė

Laiškas iš Romos

Paauglystėje girdėdama močiutę sakant: „Gyvenimas kaip sapnas“, ironiškai galvodavau: „Na ir romantika“, o dabar beveik kasdien ši mintis suskamba mano galvoje čia, Romoje: „Sapnas!“ Ne tik dėl to, kad mane supa ypatingas Amžinojo miesto grožis ir šiaip nemenkas gyvenimo pokytis persikraustyti į kitą šalį (tapo Lietuvos ambasadore prie Šventojo Sosto – red. past.), bet ir todėl, kad tai, apie ką sapnuodavau Lietuvoje, dabar išsipildo realybėje: juk daugelis esame patyrę būseną – tai jau sapnavau!

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Thierry Frémaux filmas „Lumière!“ (LRT, 24 d. 00.55, LRT Plius, 25 d. 00.50) – geriausia dovana kiekvienam, pasiilgusiam kino. Tai ir pasakojimas apie jo atsiradimą, ir apie jį „išradusius“ brolius Auguste’ą bei Louis Lumière’us, ir poetiškas sinefilo Frémaux monologas apie kino esmę. Frémaux pasirinko gana neįprastą istorikams, teigiantiems, kad broliai buvo pirmieji kino dokumentininkai, požiūrį: jis įrodo, kad Lumière’ai ne tik sugebėjo meistriškai kurti savitą ekrano tikrovę, bet ir buvo tikri autoriai. Jis taip pat pabrėžia, kad brolių kūryba – tai apmąstyta ir įvaldyta forma, kad iš jos atsiranda nuosekli pasaulio vizija.

Agnė Narušytė

Yra Kalėdos ir yra Karo Kalėdos. Šiemet jau žinau skirtumą, nors esu dar tik užnugaryje. Jau 300-oji diena. Kai skaitysite, bus 304-oji ar 305-oji. Ir taip toliau.

Anksčiau ant visų eglučių, palangių, net namų stogų tupėdavo angelai. Gal jie ten ir dabar tupi, bet man vaidenasi angelas su prieštankine raketa „Javelin“. Jo veide – įniršis, ant peties – ukrainietiškas trišakis. Putlų kūnelį pridengia mėlyni ir geltoni kaspinai, vietoj dangaus – kamufliažinės uniformos raštas ir palinkėjimas: „From Ukraine with NLAW“. Nuo Ukrainos su išmaniąja raketų sistema „iššauk ir užmiršk“. O užsieniečių savanorių padalinys „Tamsieji angelai“ šiais ginklais medžioja ordos tankus. Bet Kremina jau užimta, Azovo pulkas vis dar gina sugriautą Mariupolį.

Roberta Stonkutė

Šiaulių dailės galerija įgyvendina projektą „Šiaulių miesto mitas: grafinio leidinio rengimas“, kurio metu leidybai rengiamas pirmasis jaunimui skirtas komiksas. Jis kvies ne tik skaityti, bet ir pažinti miestą, vaikštant ir atrandant jo istoriją, svarbius įvykius, asmenybes ir meno objektus.

Leidinio turinį kuria šiauliečiams gerai žinomas rašytojas, literatūrologas, romanų „Pietinia kronikas“, „Remyga“ autorius Rimantas Kmita ir architektas, iliustratorius Povilas Vincentas Jankūnas, kuris jau turi panašios patirties, rengiant ir komikso formatui adaptuojat Justino Žilinsko knygą „Mano Vilnius mano“, kuri virto grafiniu miesto metraščiu „Atgal į Vilnių“. Su kūrėjais nutarėme praskleisti komikso rengimo užkulisius ir pasikalbėti apie kūrybinius procesus, kurių rezultatai jau 2023 metais pasieks skaitytojus!

Ieva Kananavičiūtė

Richardo Strausso opera „Rožės kavalierius“

2022 m. lapkričio 24 ir 27 dienomis Prahos valstybinėje operoje vyko Richardo Strausso operos „Rožės kavalierius“ premjeriniai spektakliai. Juose Sofi vaidmenį atliko sopranas Vera Talerko, studijavusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, profesorės Astos Krikščiūnaitės dainavimo klasėje. Tai ne pirmas kartas, kai operos solistė bendradarbiauja su Prahos valstybine opera, – šiame teatre Talerko jau yra atlikusi Marcelinos vaidmenį Ludwigo van Beethoveno operoje „Fidelijus“ ir Miuzetės Giacomo Puccini „Bohemoje“. Kitą sezoną solistė pasirodys Giuseppe’s Verdi operoje „Rigoletas“ (Džilda) ir Wolfgango Amadeus Mozarto operoje „Užburtoji fleita“ (Pamina).

Ignas Zalieckas

Paryžiaus rudens festivalio užrašai (II)

Antroje šiųmečio Paryžiaus rudens festivalio užrašų dalyje noriu prisiminti ryškiausias jo akimirkas. Pirmajame tekste aptariau ilgai nerimą kėlusį scenos meno priklausomybės nuo rinkos klausimą, o tęsinyje norisi rašyti apie estetinį ir dvasinį pasitenkinimą sužadinusius spektaklius bei teatrą, nebijantį būti savimi. Toks sprendimas nėra formalus – jis suteikia galimybę kelti klausimus, nors ir atsikartojančiomis, bet svarbiomis scenos menui temomis.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Vaikystėje nebuvo filmų „visai šeimai“ – į kiną eidavau vienas, pats rinkausi filmus ir abejoju, ar šeštadieniais dirbę tėvai (laisvas savaitgalis atsirado vėliau) būtų pajutę malonumą žiūrėdami kokią nors kino pasaką. Šiuolaikiniai tėvai jau užaugo su kitokiomis pasakomis ir kitokiu kinu, ribos tarp filmų suaugusiems ir vaikams gerokai nusitrynė ir kino pasakos dažnai kupinos nuorodų į šeimos narių vaidmenis.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Metų pabaiga, kai dar reikia spėti užbaigti ne vieną darbą, sudalyvauti keliuose vakarėliuose ir nupirkti kalėdines dovanas, – tinkamas laikas pasižiūrėti Dominiko Mollio filmą „Naujienos iš Marso planetos“ (LRT, 10 d. 23.10) ir įsitikinti, kad gali būti blogiau. IT specialistas Filipas Marsas (François Damiens), kurį kiekvienas stengiasi apsukti aplink pirštą ir kuris levituoja sapne, pakliuvo į sudėtingą situaciją.