Péterio Kerekeso dokumentinio filmo „107 motinos“ (LRT Plius, 5 d. 21.30) herojė Lesia atlieka bausmę Odesos kalėjime. Tai moterų pasaulis – matome skirtingo amžiaus kalines, prižiūrėtojas, kalėjimą aptarnaujantį personalą ir kartais, jei ne drabužiai, kuriuos jos vilki, būtų sunku atskirti, kas yra kas. Kalėjime gimė ir Lesios sūnus, tačiau mažąjį Kolią ji galės matyti tik paskirtomis valandomis. Berniukas liks kalėjimo vaikų skyriuje, kol jam sueis treji metai. Paskui arba sulauks šeimos globos, arba pateks į vaikų namus, nes Lesiai skirta septynerių metų bausmė. Tokių kaip Lesia kalėjime daug. Jų istorijos kontrapunktu tampa Irina – prižiūrėtoja, kalėjimo mokytoja ir psichologė, laiškų cenzorė. Ji – ne tik įdėmi kalinių gyvenimo stebėtoja, bet ir žmogus, gebantis užjausti.
Priešingai nei daugumos panašių filmų autoriai, Kerekesas atsisako bet kokio sentimentalumo, tačiau jo užfiksuota per šimto kalinių patirtis žadina stiprius jausmus. Režisierius dramatizuoja savo herojų istorijas, bet išsaugo dokumentinio kino konvencijas. Iš kasdienių situacijų, stebėjimo, pokalbių jis kuria įtampą ir stresą patiriančių moterų portretą, analizuoja jų likimą, kartu užduodamas klausimus apie vyrus. Bet apie juos – kiek vėliau.
Jorunn Myklebust Syversen filmo „Disko“ (LRT Plius, 8 d. 21.33) herojė – paauglė Mirjam (Josefine Frida Pettersen) – taip pat jaučia įtampą. Ji dalyvauja šokių varžybose, bet stresą labiau sukelia erotizmo prisodrinta konkursų atmosfera. Būtent ji ir gimdo Mirjam seksualinę įtampą, mat herojės šeimos nariai yra fanatiški krikščionys. Kai Mirjam pradeda pralaimėti vieną konkursą po kito, artimieji ima priekaištauti, esą jai stinga religinio uolumo. Netekusi paramos, Mirjam pradės ieškoti radikalaus ją kankinančių abejonių ir problemų sprendimo.
Šių dienų kine šeima vis dažniau tampa įvairiausių problemų šaltiniu. Michaelas Pavone’as filme „Šeimos susitikimas“ (TV3, 7 d. 22.30) siūlo savo sprendimo būdą. Keturi filmo herojai, nors ir yra vienos šeimos nariai, nesimatė bene dešimt metų ir nejaučia vienas kitam jokių simpatijų. Jie susitinka per tėvo laidotuves ir sužino, kad kiekvienas gaus po tris milijonus dolerių, jei atliks tam tikrą užduotį ir įrodys, kad vis dar yra artimi vienas kitam. Siužetas gana universalus ir nenustebčiau, jei jį „pasiskolintų“ lietuviško komercinio kino gamintojai, nors pas mus, regis, galima rasti ir originalesnių istorijų.
Bet įdomiau likti ties Teksaso ir Naujosios Meksikos riba, kur Davido Mackenzie filmo „Bet kokia kaina“ (TV3, 5 d. 22.30) veikėjai – du broliai – meta iššūkį bankui ir organizuoja jo skyrių plėšimą, mat beveik kiekvienas filme pasirodantis personažas turi kreditą ar skolą, t.y. banko virvę aplink kaklą. Degradacijos skandinamų JAV pietų krizę rodantis Mackenzie filmas primena brolių Coenų „Šioje šalyje nėra vietos senukams“, juolab kad „Bet kokia kaina“ autoriai formuluoja panašius klausimus: kaip toli gali nueiti žmogus, jaučiantis ekonominį ir socialinį spaudimą? Kokias ribas jis pasirengęs peržengti? Kas gali pateisinti veiksmus? Jie ir kyla žiūrint į vieną iš brolių Tobį, kuris ir sugalvoja visą operaciją. Priešingai nei brolis, Tobis (Chris Pine) niekad nebuvo nusikaltėlis, jis netrokšta staiga ir lengvai praturtėti. Tiesiog atėjo toks momentas, kai Tobis nebegali susitaikyti su slegiančia tikrove ir nusprendžia rizikuoti, peržengti nerašytas etikos ribas.
„Bet kokia kaina“ turi daug gero kino elementų: tai ir socialinė įtampa, žanro pojūtis, Gileso Nuttgenso kamera, vienu kadru sugebanti tiksliai apibūdinti rodomą pasaulį, Nicko Cave’o muzika, aktoriai. Tačiau, deja, matėme pernelyg daug panašių istorijų, kad iškart neatspėtume, kuo viskas baigsis.
Tik kad istorijos apie vyrus – apskritai dažnai nuspėjamos. Štai kad ir Eli Rotho „Tuk tuk“ (TV3, 4 d. 22.30) – gana chuliganiška parabolė apie architektą ir šeimos tėvą, kuris skausmingai sumoka už neištikimybę. Evano (Keanu Reeves) žmona ir vaikai savaitgaliui išvyko prie jūros, o jis liko namie kartu su prancūzų buldogu, vardu Beždžionė. Nepaisant kūrybinės profesijos, ilgų plaukų, plokštelių kolekcijos ir „žolės“ atsargų, keturiasdešimtmetis Evanas – visai padorus žmogus. Gerokai po vidurnakčio kažkas beldžiasi į jo namų duris, prie jų – dvi mini sijonėlius vilkinčios merginos. Jos važiavo į vakarėlį ir pasiklydo, telefonas neveikia, lyja... Evanas įsileidžia jas į namus, duoda po rankšluostį, išverda arbatos, iškviečia „Uberį“ ir mylisi. Trumpai tariant, kartais viešnamis pats ateina į jūsų namus.
Eli Rothas išgarsėjo siaubo filmu „Hostelis“, bet „Tuk tuk“ režisierius net nesistengia gąsdinti, jis kuria satyrinę parabolę apie vyrus, pas mus taip garbinamos vidurinės klasės mentaliteto karikatūrą. Tačiau kartu, kaip ir dera siaubo filmų autoriui, Rothas išlieka moralistas, net jei ir standartinėje filmo formulėje – žmogus padarė klaidą ir dabar jo gyvenimas griūva – glūdi užuojauta herojui, Rothas Evano neužjaučia, greičiau atvirkščiai.
Quentino Tarantino filmuose išgarsėjęs Christophas Waltzas taip pat nusprendė tapti režisieriumi. Jo filmas „Džordžtaunas“ (TV1, 3 d. 22.55) grįstas tikra istorija, bet panašių „vyriškų“ istorijų pasitaiko dažnai. Paties Waltzo suvaidintas filmo herojus kariškis Ulrichas veda turtingą našlę, kad galėtų palaikyti ryšius su įtakingais politikais. Našlė Elza (Vanessa Redgrave) daug vyresnė, ji žurnalistė, anksčiau rašiusi apie politiką bei politikus ir išsaugojusi ryšius su valdžios žmonėmis. Ulrichas pradeda daryti karjerą, nes turi puikią nuovoką, ką pagirti ir kaip suvienyti žmones, kad jie padėtų įgyvendinti jo sumanymus. Bet yra ir tokių, kurie atsparūs Ulricho žavesiui. Tokia ir Elzos duktė Amanda (Annette Bening). Po motinos mirties ji įtaria, kad patėvis prie to prisidėjo. Politika ir mirtis, regis, – niekad neišseksiančios temos. Ne tik kine.
Jūsų – Jonas Ūbis
