Meksikietis Michelis Franco – madingas režisierius. Jį vadina Luiso Buñuelio paveldėtoju, jo filmai pelno svarbiausių festivalių prizus. Ne išimtis ir 2020-aisiais Venecijoje apdovanota „Nauja tvarka“ (LRT Plius, 24 d. 23 val.). Tai antiutopija, bet paremta kruvina Lotynų Amerikos karinių chuntų istorija. Filmas prasideda turtingų ir galingų Meksiko šeimų įpėdinių vestuvėmis ir baigiasi visiška katastrofa. Iš pradžių vestuvininkus užpuola pinigų ir kraujo ištroškę vargšai, tapę nusikaltėliais ir teroristais, vėliau savo kruvinas fantazijas įgyvendina maištininkus naikinanti karinė chunta. Franco rodo masines žudynes, prievartavimus, chaoso sukeltą siaubą ir, regis, mėgaujasi tuo, kad jo filmo personažams nėra jokios, net menkiausios, išeities ar galimybės išsigelbėti. Ieškoti „Naujoje tvarkoje“ politinio kino pėdsakų, Buñuelio ironijos ar gilesnių prasmių neverta – Franco žino, kad totali prievarta ekrane daug paveikesnė, nors kartais režisierius ir užsižaidžia perdėtu dekoratyvumu, todėl raudona ir žalia spalvos išliks atmintyje gal net ilgiau už rodomus įvykius. Beje, įkvėptus tikrų žudynių, 1989 m. vykusių Venesuelos sostinėje Karakase. Kita vertus, tai, kas Franco filme yra tik fantazija, po 2022 m. vasario 24 dienos tapo karo Ukrainoje kasdienybe.
Antrojo pasaulinio karo atgarsiai girdėti Mike’o Newello filme „Gernsio literatūros ir bulvių lupenų pyrago draugija“ (LRT, 20 d. 21 val.), nors rašytoja Džuljeta (Lily James) pokario Londone nenori rašyti apie karo baisumus. Temą jai pamėtėja ūkininko iš Gernsio salos laiškas, kuriame klausiama, kaip įsigyti gerų knygų. Per karą sala buvo okupuota vokiečių. Kartą policinę valandą pažeidę jaunuoliai sugalvojo pasiteisinti, esą jie yra literatūros draugijos nariai, ir taip išvengė nemalonių sulaikymo pasekmių. Susidomėjusi laiško autoriumi ir kitais draugijos nariais, Džuljeta 1946 m. atvyksta į salą. Sužavėta gamtos ir žmonių, ji nuspręs likti.
Filmas „Gernsio literatūros ir bulvių lupenų pyrago draugija“ sukurtas pagal amerikiečių rašytojos, bibliotekininkės Mary Ann Shaffer ir jos giminaitės Annie Barrows to paties pavadinimo epistoliarinį romaną. Buvau pasirengęs jį įsigyti, bet sustabdė knygos „Valgyk, melskis, mylėk“ autorės Elizabeth Gilbert rekomendacija. Supratau, kad romanas skirtas ne man, bet filmą žiūrėsiu, nes mėgstu Newello filmus, ypač „Ketverias vestuves ir vienas laidotuves“. Melodrama, postironija ir gražūs vyrai ekrane kartais turi terapinio poveikio.
Ironijos nepristigs Anne Fontaine filme „Skaisti kaip sniegas“ (TV1, 19 d. 22.55). Tai dar viena brolių Grimmų pasakos apie Snieguolę ir septynis nykštukus interpretacija, kurioje vaidina Lou de Laâge, Isabelle Huppert, Charles’is Berlingas, Benoît Poelvoorde’as. Po tėvo mirties gražuolė Kler dirba jam priklausiusiame viešbutyje, kuriam vadovauja pamotė Mod. Pamotės meilužis vis dažniau užsižiūri į Kler, tai sužadina pamotės neapykantą ir norą nužudyti podukrą. Našlaitę išgelbės paslaptingas vyras, priglaudęs ją savo fermoje. Kler sutiks septynis vyrus, tarp jų knygų pardavėją, nedrąsų violončelininką, šventiką baikerį, ir pradės pažinti save, savo kūną ir savo jausmus. Dar niekad Kler nebuvo tokia laisva.
Fontaine erzina, parodijuoja ir iš naujo perrašo Grimmus. Filme daug komiškų aliuzijų į originalią pasaką – veidrodžiai, obuoliai, nykštukai. Kartu su scenarijaus bendraautoriumi filosofu Pascaliu Bonitzeru režisierė išjuokia moralę, tabu, legendas ir rimtumą, kuris, žinia, yra visko, kas gyva, priešas.
1991-ųjų balandį JAV kino teatruose pasirodęs Jonathano Demme’o filmas „Avinėlių tylėjimas“ (TV3, šiąnakt, 19 d., 00.20) – jau tikra kino klasika. Pasakojimas apie FTB agentę Klarisę Sterling (Jodie Foster), kuri tiria ypatingu žiaurumu pasižyminčio žudiko maniako bylą, tapo žanrinio kino lūžiu, nes tradicinis bylos tyrimas filme „sulipdytas“ su psichoanalize, Holivudo žvaigždė Foster – su britų aktorystės mokyklos įsikūnijimu Anthony Hopkinsu, o amerikiečių kino susižavėjimas psichozėmis ir psichopatais, nukirstomis galvomis bei kitokiomis baisenybėmis pagaliau buvo įteisintas ir vadinamajame didžiajame kine. Tai liudijo ir gausūs „Oskarai“ – į juos žanrinį kiną kuriantis Alfredas Hitchcockas savo laiku negalėjo pretenduoti.
„Avinėlių tylėjimas“ ilgam tapo trilerio etalonu, o maniako Hanibalo Lekterio susižavėjimas Klarise, kuri mainais į žudiko paslaptį pamažu jam atveria savo praeitį, – ne vieno mokslinio tyrimo objektu. Kita vertus, tai dar viena jau kitos pasakos – apie gražuolę ir pabaisą – variacija. Pigius batelius avinti Klarisė – jautri, ji kovoja už teisybę ir už teisę būti savimi. Lekteris pažįsta žmogaus prigimtį kaip niekas kitas, jis profesionalas ir jaučiasi visiškai laisvas net geležiniame narve.
Mano šunelis neatleistų, jei neparekomenduočiau Paulo Soleto filmo „Nutrūkęs nuo grandinės“ (TV3, 23 d. 22.30). Jo herojai – trys žmogiškomis silpnybėmis gausiai apdovanoti nevykėliai nusikaltėliai, kurie priversti slėptis sename apleistame sandėlyje. Tik sandėlis ne toks jau ir apleistas – jo rūsiuose vyksta pogrindinės šunų kovos, o vienas pačių nuožmiausių šunų, vardu De Niro, ištrūko iš savo narvo ir yra pasirengęs atkeršyti žmonėms. Ir jis visiškai teisus. Turint omenyje, kad filme vaidina Johnas Malkovichius, Antonio Banderasas ir Adrianas Brody, bus nelengva apsispręsti, ką palaikyti. Tačiau ar galima nesižavėti tokiu kaip De Niro?
Jūsų – Jonas Ūbis
