Tarsi sapne

Paauglystėje girdėdama močiutę sakant: „Gyvenimas kaip sapnas“, ironiškai galvodavau: „Na ir romantika“, o dabar beveik kasdien ši mintis suskamba mano galvoje čia, Romoje: „Sapnas!“ Ne tik dėl to, kad mane supa ypatingas Amžinojo miesto grožis ir šiaip nemenkas gyvenimo pokytis persikraustyti į kitą šalį (tapo Lietuvos ambasadore prie Šventojo Sosto – red. past.), bet ir todėl, kad tai, apie ką sapnuodavau Lietuvoje, dabar išsipildo realybėje: juk daugelis esame patyrę būseną – tai jau sapnavau!

Pavyzdžiui, Vilniuje sapnuodavau, kaip aiškinu karo neregėjusiems ir sovietų okupacijos nepatyrusiems seniai matytiems Romos studijų draugams apie Ukrainos karo siaubą ir būtinybę jį laimėti, apie „ruskij mir“ išsigimėlišką mesianizmą ir jo pasekmes. Dabar taip ir darau: kalbu ir kalbu apie Ukrainos karą ir apie Rusiją. O į šiuos pasakojimus (kaip sapne) įsipina mamos vaikystė ir jaunystė Sibire, mirę vaikai ir jauni dėdės, tetos, sovietinės mokyklos auklėjimas, pogrindinės Pirmosios Komunijos pamokėlės, slaptažodžiai telefonu, kad agentai nesuprastų, ką kalbame, nepažįstamieji, kartu budėję laukiant Sausio 13-osios. Tik kitaip negu sapne, nesulaukiu priešiškumo, nematau pašnekovų ir klausytojų veiduose suakmenėjusios abejingos išraiškos, nes iki šiol visi klausėsi susidomėję, niekas nevyptelėjo arogantišku rusofilišku šypsniu. Nuo popiežiaus iki barmeno visi, atrodo, girdi ir supranta. Bet pakanka įžengti į virtualią erdvę, pavyzdžiui, teatro „La Scala“ feisbuko paskyrą, ir viltys sudūžta: ten klesti „ruskij mir“. Taip pat ir skaitant Lietuvos ambasadų pranešimus ar šalių spaudos apžvalgas karo Ukrainoje klausimais (kaip apeinamos sankcijos, kaip blėsta ryžtas remti ukrainiečius, kaip apskritai „obuoliaujama su velniu“) kartais iš siaubo ima pykinti. 

Paguodos tuomet ieškau laukdama stebuklo, kurį patvirtina geri ženklai. Pavyzdžiui: 1) pasigirsta po langais mitinguotojų šūksniai „Donna, vita, liberta“ (moteris, gyvenimas, laisvė), o tarp plakatų didžiausias „Putin assassino“ (Putinas žudikas); 2) gruodžio 8 d. Ispanijos aikštėje kalbėdamas apie Ukrainą gilaus sielvarto apimtas popiežius Pranciškus pravirko; 3) Sauliaus (Sigitos sutuoktinis – red. past.) italų kalbos pamokoje ukrainietė sakė, kad Lietuva – geriausia Ukrainos draugė ir rėmėja; 4) banaloko kalėdinio koncerto pabaigoje Triesto miesto jungtinis choras sugiedojo „Maldą už Ukrainą“; 5) Serbijos ambasadorius atėjo į mokslinės knygos pristatymą su Ukrainos vėliavėle palto atlape (iš ankstesnio renginio, bet vis tiek). Šiuos ženklus renku, kolekcionuoju, išbraukiu „silpnesnius“, kai atsiranda stipresnių, ir nuolat meldžiuosi: „Dieve, duok, kad viskas būtų Ukraina.“

Romoje trečią mėnesį veikia paroda „Viskas yra šventa“ (kuratoriai Michele Di Monte, Giulia Ferracci, Giuseppe Garrera, Flaminia Gennari Santori, Hou Hanru, Cesare Pietroiusti, Bartolomeo Pietromarchi, Clara Tosi Pamphili), skirta Piero Paolo Pasolini gimimo 100-mečiui. Kaip per sapną pamenu Tomo Sodeikos paskaitas apie religinį kiną. Anuomet nelabai supratau, kodėl Pasolini „Varškė“, pasak Sodeikos, yra religinis filmas. Šiandien aiškiau. Trys parodos dalys „Poetinis kūnas“, „Aiškiaregys kūnas“, „Politinis kūnas“, įrengtos skirtingose Romos galerijose ir muziejuose Pallazzo delle Esposizioni, Gallerie Nazionali di Arte Antica, Palazzo Barberini ir Museo MAXXI, atskleidžia, kad gyvenamasis laikas ir asmens istorija yra vienas mazgas, kurį gal ir galima atrišti, bet neverta, nes „viskas yra šventa“. Itin vaizdų gausi ekspozicija išdėstyta Barberini rūmuose, kurių nuolatinėje ekspozicijoje rodomi Lotti, Correggio, Cortonos, Caravaggio šedevrai. „Aiškiaregyje kūne“ pristatomas figūrinis pasoliniškas pasaulis ir jo pirmavaizdžiai: nuo ankstyvosios gotikos nukryžiuotųjų ir sopulingųjų iki Caravaggio „Narcizo“, nuo V a. krikščioniškos raštijos iki paties Pasolini kryžiaus forma rašomų eilėraščių.

Pasolini’ui krikščioniškos ikonografijos galia itin svarbi: ji jam reiškė sugrįžtančią atmintį, negyjančią žaizdą. Senieji atvaizdai jam tarnavo kaip garantas, kad yra ryšys tarp sacrum ir profanum, tarp anapusybę liudijančio sapno ir realistinės tiesos. O vienas iš Jono Meko parodos „Images are real“ Romoje kuratorių Francesco Ragazzi per Meko kūrybos pristatymą sakė, kad nors Jonas filmuoja tik laimingas gyvenimo valandas, tačiau ir jo, ir Pasolini kūrybos ištakos slypi traumoje. „Nėra šventumo be prieštaravimo ir be papiktinimo“, – rašė Pasolini. Ir „nėra didesnio papiktinimo už kryžių“, – sakė apaštalas Paulius. Nukryžiuotojo figūra pazolniškoje vaizduotėje ir poezijoje ryški, jo filmuose („Varškė“, „Evangelija“, „Dekameronas“) kryžiaus simbolizmas apima universalų įkvėpimą: religinį, mitinį, antropologinį, ritualinį, o kūnas vaizduojamas kaip apreiškimas, kaip papiktinimas, kaip sielvartas – toks kaip barokinių Romos bažnyčių altoriuose, toks kaip nuotraukose iš Ukrainos fronto.

Tačiau Pasolini turi glamūro, jis mėgo rafinuotą draugiją, žurnalų viršelius, todėl paroda ir joje pristatoma kūrybinė ir asmeninė drama lieka estetiniuose rėmuose, nesukrečia. Tuo tarpu žinia, kad Lvive įsikūrusio nacionalinio reabilitacijos centro „Unbroken“, kuriame teikiama visokeriopa pagalba nukentėjusiems nuo karo, kur gaminami protezai per bombų ir raketų atakas netekusiems galūnių civiliams ir kariams, delegacija popiežiui padovanojo kryžių, pagamintą iš metalo fragmentų, išimtų iš per karą Ukrainoje sužeistų vaikų kūnų, palieka be amo. Tai yra kryžius. „Ar gali būti, kad nukryžiavimas iš tiesų vyksta kasdien? – klausiu sapne. – Anksčiau manydavau, kad tai teologų nukalta sustabarėjusi frazė.“ Tada pabundu ir matau Ukrainos vaikų kryžių.

Sakoma, kad sapnavimas dažniausiai siejamas su vienu iš žmogaus psichikos procesų, kurių susidarymo mechanizmas nėra išaiškintas, nes dėl sapno, kaip psichofiziologinio proceso, tyrimo specifikos labai sunku formuluoti tezes, kurias būtų galima eksperimentiškai patikrinti. Tuo tarpu ką tik išėjęs Vilniaus dailės akademijos mokslinių straipsnių rinkinys „Sapnai ir vizijos Lietuvos mene“ (sudarytoja Rūta Janonienė) byloja, kad „meninėje kūryboje pasąmonė ir dailininko vaizduotė yra pagrindas atsispirti regimojo pasaulio realizmui ir sąlyga gimti meninei realybei“.

Ypač religinėje dailėje gausu siužetų, susijusių su anapusybės patirtimis, dvasiniais regėjimais, sapnais: bibliniai Jokūbo laiptai, šv. Dominyko ir šv. Pranciškaus vizijos ir jų arba kitų apie juos sapnavusiųjų sapnai, šv. Ignaco Lojolos, šv. Teresės Avilietės, šv. Kryžiaus Jono, daugybės mistikų dvasinės pagavos, regėjimai. Įdomus temos aspektas siejasi su dailininkų reikšme įvaizdinant kitų asmenų patirtus regėjimus ar sapnus, nes iš esmės juk neįmanoma perteikti kito asmens reginių, ir čia itin reikšmingas menininko vaizduotės indėlis. Pavyzdžiui, į Romos Šv. Stanislovo bažnyčios altorius iš parodos Krokuvoje sugrįžo restauruotas Szymono Czechowicziaus paveikslas „Šv. Jadvyga Silezietė“ (1724–1725), laikomas vienu gražiausių dailininko darbų, kuriame vaizduojama prie kryžiaus klūpanti viduramžių mistikė. Czechowicziaus vaizduotė ir meistrystė sukūrė šventosios viziją tikresnę už realią, nes tapybos priemonės leidžia perteikti paveikslo personažą supantį maldų pripildytą orą. Atrodo, jam pavyko perteikti maldos galią ir tikslo pasiekti nesutrukdė nė konvencinės angelų figūros.

Restauravimui iš tos pačios Šv. Stanislovo bažnyčios iškeliavo 1774 m. nutapytas Pranciškaus Smuglevičiaus altorinis paveikslas „Mūšis prie Polocko“, vaizduojantis garsų karinį šv. Kazimiero stebuklą. Paveikslas sukurtas tais pačiais metais, kai kaimyninės valstybės pirmą kartą užgrobė didelę dalį Lietuvos ir Lenkijos valstybės teritorijos. Nors Lietuvoje matomi Smuglevičius kūriniai dažniausiai palydimi epitetu „klasicistiniai“, Romos atvaizdas, įkvėptas dramatiškos valstybės situacijos, nutapytas naudojant barokines išraiškos galimybes: dramatiška šviesotamsa, ryškūs kontrastai, išraiškingi personažų judesiai. Tačiau šv. Kazimieras visiškai „sužmoginamas“, jis nebėra barokinė pergalės ikona su palmės šaka rankoje, jis pavaizduotas net ne ant žirgo kaip daugumoje šios temos kompozicijų, bet kaip paprastas karvedys, akmenuota žeme vedantis išsigandusią savo kariuomenę. Vienintelis šventumo ir galios atributas – nuo jo sklindanti ryški šviesa, kuri apakina ir sukelia paniką rusų kariuomenės eilėse.

Trečiasis LDK padalinimas 1795 m. baigėsi visišku valstybės likvidavimu. Pranciškaus Smuglevičiaus „Mūšis prie Polocko“ – paskutinis, chronologiškai užbaigiantis ir valstybės, ir šv. Kazimiero gerbimo ir vaizdavimo epochą. Atrodo, kad LDK istorijos pabaigoje globėjas nusigręžė nuo „bet kokios žmogiškos vilties“ netekusios savosios tėvynės nelaimės ir sielvarto. Tačiau juk žinome, kad „nuostabūs ženklai“ (Ps 65, 9) pasirodė kitoje – mūsų epochoje.

Gyvename Giovannos ir Kazio Lozoraičių bute (argi ne sapnas?), bibliotekoje randu Giovannos meno knygų, parodų katalogų ir vieną poezijos – „La nostalgia dei terrestri“, penkių lietuvių poetų rinktinę italų ir lietuvių kalbomis. Atsiverčiu, skaitau:

„[...] nelengva bus, ir pergalė sunki, sunkesnė už visus

turėjusius įvykti pralaimėjimus.

Pakelti naktį griūvančią, kai ji įšėlus sius

Ir mėtys, nugalėta, akmenis kalėjimo [...]“ (Juozas Kėkštas, 1951)

Charkivo-Zaporižės vyskupas Janas Sobio susitikimo su ambasadoriais metu nupasakojo sunkią humanitarinę padėtį Ukrainoje artėjant Kalėdoms ir Rusijai be paliovos raketomis apšaudant Ukrainos miestus: tūkstančiai žmonių gyvena be elektros, be šildymo, stokoja maisto ir elementarių buitinių reikmenų. Vis dėlto dvasininkas patikino, kad Kalėdų Ukrainos žmonės laukia. Jis sakė tikintis, kad karas baigsis, kaip baigiasi baisus sapnas.

Nežinau, ar galės ukrainiečiai švęsti Kalėdas, bet jos tikrai ateis, gėrio ir tiesos pergalė neišvengiama. Žinau, kad šį kartą Ukrainoje poeto žodžiai „Palaiminti tie, kur gyvena, ir iš sapno baisaus nenubunda!“ (Vytautas Mačernis, 1943) neišsipildys.

Iš baisaus sapno pabusime laisvi. Jau spindi tamsybėse šviesa. Su šventomis Kalėdomis!