Roberto Zemeckio filmo „Skrydis“ (BTV, 9 d. 22.40) pradžioje matome, kaip lakūnas Vaipas (Denzel Washington) atsibunda viešbučio kambaryje šalia nuogos stiuardesės, kaip „gydosi“ pagirias alumi ir kokainu. Atrodo, kad profesinės etikos sąvokai nėra vietos Vaipo žodyne. Tačiau po dviejų valandų jis išgelbės devyniasdešimt į Atlantą skrendančių žmonių, nutupdydamas sugedusį lėktuvą, ir tada taps aišku, kad profesinė etika – vis dėlto dar ne viskas. Paskui Vaipui teks kovoti dviem frontais – link ribos jį stumia ne tik avariją tirianti komisija, bet ir alkoholizmas.
Zemeckis garsėja pramoginiais filmais, tad ir „Skrydis“, nors ir psichologinė drama, yra kupinas įvykių kelias į atpirkimą. Jame bus ir auksinės širdies narkomanė (Kelly Reilly), ir hipis (Johnas Goodmanas atrodo lyg atėjęs iš „Didžiojo Lebovskio“ tęsinio), ir karjeristas teisininkas (Don Cheadle). Bus ir maištaujantis Vaipo sūnus bei šeimos vertybes garbinantis draugas. Bet šie ir panašūs veikėjai tik nukreipia dėmesį nuo pagrindinių „Skrydžio“ klausimų apie didvyriškumą ir atsakomybę.
Davido Koeppo komedijos „Vaiduoklių miestas“ (LNK, šiąnakt, 7 d., 00.40) herojus dantistas Bertramas (Ricky Gervais) po klinikinės mirties įgyja dovaną bendrauti su dvasiomis. Tiksliau, dvasios nori su juo bendrauti, o viena – net įtraukti į savo planus. Nuotykiai tarp dviejų realybių įmanomi, net jei nematote dvasių. Apie tai ir Antoine’o Fuqua fantastinis filmas „Amžinasis“ (LNK, 8 d. 21.35). Jo herojus (Mark Wahlberg) prisimena vietas, kuriose niekad nebuvo, turi įgūdžių, kurių niekad nesimokė. Jam diagnozuota šizofrenija ir jis yra bedarbis. Bet paaiškės, kad visi jo prisiminimai teisingi. Panašūs filmai rodo, kaip masinė kultūra gali nususinti fantaziją. Užtat klasika gali pagydyti. Gal todėl kinematografininkai taip mėgsta Frances Elizos Hodgson Burnett knygą „Paslaptingas sodas“. Ji ekranizuota ne kartą. Mėgstu Agnieszkos Holland kino versiją, bet užmesiu akį ir į prieš porą metų Marco Mundeno sukurtą filmą, kurį 8 d. 19.30 rodys TV3.
„Paslaptingo sodo“ herojė dešimtmetė Mari Indijoje neteko tėvų ir atsidūrė pas dėdę Jorkšyre. Susidūrusi su žmonių vengiančiu dėde ir jo namų tvarkytoja, mergaitė nenujaučia, kad jos laukia tikri nuotykiai. Nepaisydama draudimų klaidžioti po didžiulį namą, ji atras duris, vedančias į paslaptingą sodą, kuriame išsipildo visi troškimai. „Paslaptingas sodas“, deja, patenka į filmų visai šeimai kategoriją, tačiau gali pažadinti sočių švenčių ir naujametinių lietuviškų televizijų užmigdytą fantaziją.
Bet į vakarėlių prisiminimus sugrąžins Paolo Genovese’s „Tobuli melagiai“ (TV1, 7 d. 22.55). Filmo herojai, kartu vakarieniaudami, nutaria paviešinti vieni kitiems savo elektroninius laiškus, pokalbius bei paslaptis. Toks įspūdis, kad Genovese nusprendė įgyvendinti Paolo Sorrentino filmo „Didis grožis“ veikėjo žodžius: „Nenorėjau būti tik priėmimų svečias, norėjau turėti galią, kuri leis juos naikinti.“ „Tobuli melagiai“ būtent apie sunaikintą vakarėlį, kai mielas draugų susitikimas, lengvabūdiškai nusprendus atskleisti paslaptis, tampa kaltinimų ir pretenzijų festivaliu. Iš pradžių filmo režisierius lyg ir tyčiojasi iš savo dviveidžių herojų, bet paskui ima juos ginti, mat filmas – apie šių dienų tarpusavio ryšių prigimtį. Jis rodo egoistus, tikinčius, kad laimės siekis pateisina polinkį meluoti ir apgaudinėti partnerius. Pasitelkdamas farso elementus ir gerokai supaprastintus personažus Genovese rodo paradoksą, kai turintys suteikti laisvę gadžetai ir aplikacijos iš tikrųjų sukuria stiprią priklausomybę nuo jų. „Tobuli melagiai“ klausia, ar verta meluoti.
Apie melą klausia ir Laurent’o Tirard’o filmas „Jaunikis ant balto žirgo“ (LNK, 8 d. 13.10), perkeliantis į Napoleono karų laikus. Išvykdamas į karą kapitonas Nevilis (Jean Dujardin) sužadėtinei Polinai (Noémie Merlant) pažadėjo rašyti laiškus, bet duoto žodžio nesilaikė. Vyresnioji Polinos sesuo Elizabet (Mélanie Laurent), matydama, kaip sesuo kankinasi, nusprendė rašyti laiškus Nevilio vardu. Juose daug neįtikėtinų nuotykių, o iš paskutinio galima spėti apie didvyrišką kapitono mirtį. Deja, kilnus melas ne visada į naudą, nes po kelerių metų Nevilis sugrįžta, ir pradeda suktis komiškų įvykių karuselė. Mat miestelio gyventojų akyse Nevilis yra didvyris, mačo ir milijonierius, o režisieriui įdomu svarstyti, kaip tampama išgalvoto įvaizdžio kaliniu.
Nesu psichologas, bet Woody Allenas tiek kartų yra pasakojęs apie vizitus pas psichoanalitikus, kad ir jo filmus pradedi vertinti kaip dar vieną panašų apsilankymą, juolab kad režisieriaus neurozių repertuaras pernelyg nesikeičia. Kita vertus, filmo „Rifkino festivalis“ (LRT Plius, 12 d. 21.03) veikėjas Mortas vargu ar yra Alleno alter ego. Tai kino istorikas, turintis pretenzijų tapti prozininku, tačiau su sąlyga, kad rašys geriau už Dostojevskį, ir didelis snobas. Jis sugeba kalbėti tik apie Europos kino klasikus ir peikti viską, kas nauja. Bergmano ar Godard’o garbinimas pasireiškia nespalvotais Morto sapnais – klasikinių epizodų perdirbiniais. Kartu su žmona, viešųjų ryšių specialiste, globojančia daug žadantį režisierių, jis atvyksta į San Sebastianą Ispanijoje, į kino festivalį, ir atsitiktinai susipažįsta su gydytoja Džo. Kas bus toliau, galima numanyti.
Filmo „Bjornas Borgas prieš Makenrojų“ (LRT Plius, šįvakar, 6 d., 21.30) siužetas taip pat gerai numanomas. Režisierius Janusas Metzas Pedersenas prisipažįsta: „Nesu teniso sirgalius, nors, aišku, žinojau šios dvikovos istoriją, jos ypatingą eigą. Tačiau kuo labiau gilinausi į scenarijų, tuo daugiau atradau personažuose psichologijos gelmių, tamsiosios žmogaus prigimties, kuri stulbina.“
Režisieriaus minima dvikova – tai garsusis Vimbldono finalas 1980-aisiais. Jame dalyvavo keturių prieš tai vykusių finalų nugalėtojas Björnas Borgas ir jaunasis pretendentas Johnas McEnroe’us. Susitikimas truko beveik penkias valandas. Po keliasdešimties metų sudėtingos tenisininkų asmenybės ir jų mūšis tapo pretekstu pasvarstyti klausimus, kuriuos sporte dažnai užstoja emocijos ir rezultatas. Pasak Metzo Pederseno, „karjeros pabaigoje Borgas užduodavo sau egzistencinius klausimus: „Ką čia veikiu? Kokią prasmę turi tai, ką darau?“ Abu sportininkus persekiojo vienatvė, abu jie siekė sėkmės vidinio perdegimo kaina. Tarp jų buvo daug daugiau bendrumo, nei atrodė iš pirmo žvilgsnio.“
Jūsų – Jonas Ūbis
