Daugiau temų
Jonas Ūbis
Istorijos kartojasi
Krėsle prie televizoriaus
Atsiprašymas – svarbus kasdienybės ritualas, tad iškart atsiprašau, kad praėjusią savaitę pražiopsojau Diane Perelsztejn dokumentinį filmą „Popierinė brigada“. Pasiteisindamas galiu pasakyti, kad LRT jį rodė keistu laiku – šio antradienio pusiaudienį, bet kartais filmus kartoja. Laikas ir vėl nepatogus – LRT, 26 d. 01 val., bet geriau vėliau negu niekad. Kuo filmas svarbus? Jis pasakoja apie Vilniaus gete 1942 m. įkurtą „popierinę brigadą“. Inteligentai, poetai ir kiti rašytojai, tarp jų Abraomas Suckeveris ir Šmerkė Kačerginskis, iš sandėlio, kuriame turėjo rūšiuoti nacių pagrobtas žydų vertybes, slapta išnešdavo knygas, rankraščius, artefaktus ir slėpė juos įvairiose vietose.
Jonas Ūbis
Kas verda sapnus
Krėsle prie televizoriaus
Davidas Mametas yra sakęs, kad scenaristas kiekvienoje teksto atkarpoje turi sugebėti atsakyti į tris magiškus klausimus apie savo herojų: 1. ko jis nori?, 2. ką yra pasirengęs padaryti?, 3. kodėl dabar? Tuos tris klausimus dažnai prisimenu išgirdęs lietuvių politikus, tarkime, per Seimo posėdžius ar LRT „Dienos temoje“. Atsakymus pasiliksiu sau, nors melo, infantilizmo, marazmo ar tiesiog senatvinės demencijos lygis kartais ir atima žadą.
Monika Krikštopaitytė
Kas ką vejasi?
Knyga, kurią verta perskaityti
Agnės Narušytės sudaryta knyga „Lietuvos menininkės. Vizualiųjų menų kūrėjos nuo XX a. pradžios iki šių dienų“ (išleido „Kitos knygos“, 2022, tekstų autorės Agnė Narušytė, Ieva Burbaitė, Audronė Žukauskaitė, Laima Kreivytė, Karolina Rimkutė, Aira Niauronytė) kritikos sulaukė iš esmės dėl dviejų dalykų ir abiem atvejais ją nesunku nugesinti.
Jonas Ūbis
Nematomų dramų atgarsiai
Krėsle prie televizoriaus
Fatiho Akino filmas „Iš niekur“ (LRT, šiąnakt, 11 d., 01.05) įrodo, kad didžiausia politinio kino dorybė yra paprastumas. Režisierius nekuria metaforos. Jis tiesiog portretuoja pasaulį, kurį pažįsta geriausiai. Tai Vokietijoje gyvenantys turkai, jų santykiai su vokiečiais. Režisierius nieko nenori mokyti ar pamokslauti, tik formuluoja klausimus.
Jonas Ūbis
Didžiausia rizika
Krėsle prie televizoriaus
Yra filmų, kurie tūno giliai atmintyje, bet iškart sugrįžta, kai ant galvos užvirsta beprasmiška ir banali tikrovė. Tarp tokių filmų – vengrų režisierės Ildikó Enyedi „Apie kūną ir sielą“ (LRT, 4 d. 00.30, LRT Plius, 5 d. 00.40). Režisierė yra sakiusi: „Mano filmas – meilės istorija, bet ne tik tai. Rinkausi pasakoti meilės istoriją, nes tai pati stipriausia žmogiškųjų ryšių forma. Daug filmų pasakoja meilės istorijas, nes tai leidžia kalbėti apie daugybę dalykų, apie save ir apie kitus, apie tai, ką supranta visi, net jei nėra įsimylėję.
Jonas Ūbis
Jei patinka laisvo kritimo jausmas
Krėsle prie televizoriaus
Laiko patikrintas filmas – Ridley Scotto karinė drama „Juodojo vanago žūtis“ (TV3, 28 d. 21.30) – nukels į 1993-iųjų spalį, kai amerikiečių jūrų pėstininkai sukilusioje Somalio sostinėje Mogadiše gelbėjo savo draugus. Šalis jau daug metų skendėjo pilietiniame kare – skirtingos gentys kovojo tarpusavyje, vogė Jungtinių Tautų pristatomą maistą, puldinėjo taikdarius. Iki atvykstant JAV armijai, kuri norėjo nutraukti konflikto eskalavimą, fiksuota per tris šimtus tūkstančių mirčių. Amerikiečiai nusprendė pagrobti kelis vietinius vadukus ir taip susilpninti apsišaukėlio prezidento Mohamedo Farraho Aidido įtaką.
Jonas Ūbis
Klausimai ir išbandymai
Krėsle prie televizoriaus
Kai atrodė, kad literatūrinės mistifikacijos – praėjusių amžių žaidimas, sužibo Elenos Ferrante žvaigždė, ir, nepaisant įvairių prielaidų, rašytojos tapatybė iki šiol neįrodyta. Ispanai buvo gudresni: vienai pseudonimu prisidengusiai populiarių detektyvinių romanų autorei skyrė svarbią literatūros premiją, o ceremonijos dalyviai nustebo, kai jos atsiimti ant scenos pakilo du vyrai. Pagal Davido Foenkinoso romaną Rémi Bezançono sukurto filmo „Anri Piko paslaptis“ (LRT Plius, 26 d. 21.33) siužetas susijęs su panašia mįsle.
Vis dar svarbiausias iš menų
Kodėl kinui rūpi istoriniai siužetai
Praėjusiame amžiuje kinas palyginti greitai iš masinės pramogos virto ideologijos įrankiu. Tuo įrankiu itin piktnaudžiavo nacistinė Vokietija ir SSRS, kurdamos filmuose specifines, tik valdančiosioms partijoms naudingas istorijos versijas, bet sakyti, kad juo nesinaudojo kitos šalys, būtų neteisinga. Iki šiol kuriami filmai, kurių tikslas – indoktrinuoti žiūrovus ir perrašyti seną ar visai naują istoriją. Praėjusių metų pabaigoje Rusijos Federacijos kultūros ministerija paskelbė svarbiausių temų sąrašą. 2023-iaisiais valstybės pinigų gaus tik tie kūrėjai, kurie filmuose nagrinės septyniolika prioritetinių temų.
Jonas Ūbis
Kai geografija – likimas
Krėsle prie televizoriaus
Latvių režisierius Davis Simanis filmu „Metai prieš karą“ (LRT Plius, 13 d. 23.30), regis, nori priversti suabejoti bet kokių naujų, ypač revoliucinių, idėjų prasmingumu. Veiksmas vyksta 1913-aisiais, o filmo herojus viešbučio durininkas patiria įvairiausių ideologijų gundymus. Keliaudamas po Europos miestus – Berną, Prahą, Berlyną, Vieną, Paryžių ir kt. – jis sutinka anarchistų, bombistų, bolševikų, menininkų modernistų ir net Sigmundą Freudą, klausosi jų tiradų, dalyvauja jų akcijose.
Martyna Jurkevičiūtė
Mazgais pasakojama istorija
Cecilios Vicuños instaliacija „Tate Modern“ Turbinų salėje Londone
Šiandien Londono, o kartu ir pasaulio meno institucijose kur kas daugiau tautybių, tapatybių, stilių, technikų, lyčių įvairovės ir kur kas didesnis dėmesys skiriamas kūrėjoms. Tik 2022 m. rugsėjo mėnesį menotyrininkės Katy Hessel išleista knyga „Meno istorija be vyrų“ jau išversta į keletą kalbų, tapo vieno didžiausių Anglijos knygynų „Waterstones“ perkamiausia metų knyga ir sukėlė karštas diskusijas tarp profesionalų bei meno mėgėjų. Pažvelgus į parodose eksponuojamus vardus nesunku pastebėti, kad menininkės galerijose pasirodo netgi dažniau nei kūrėjai. Londone, beje, vis daugėja ir iš Rytų Europos atvykusių menininkių.
