Karo Kalėdos

Yra Kalėdos ir yra Karo Kalėdos. Šiemet jau žinau skirtumą, nors esu dar tik užnugaryje. Jau 300-oji diena. Kai skaitysite, bus 304-oji ar 305-oji. Ir taip toliau.

Anksčiau ant visų eglučių, palangių, net namų stogų tupėdavo angelai. Gal jie ten ir dabar tupi, bet man vaidenasi angelas su prieštankine raketa „Javelin“. Jo veide – įniršis, ant peties – ukrainietiškas trišakis. Putlų kūnelį pridengia mėlyni ir geltoni kaspinai, vietoj dangaus – kamufliažinės uniformos raštas ir palinkėjimas: „From Ukraine with NLAW“. Nuo Ukrainos su išmaniąja raketų sistema „iššauk ir užmiršk“. O užsieniečių savanorių padalinys „Tamsieji angelai“ šiais ginklais medžioja ordos tankus. Bet Kremina jau užimta, Azovo pulkas vis dar gina sugriautą Mariupolį.

Tai – dar pavasario aktualijos. April is the cruellest month – balandis yra žiauriausias mėnuo, – šiais žodžiais T.S. Eliotas pradėjo poemą „Dykviečių plotai“, išleistą lygiai prieš šimtą metų.[1]  Jam prakeikta dykvietė buvo Londonas, prakeiksmui nuimti reikėjo parnešti Šventąjį Gralį, kurio jis ieškojo Ovidijaus „Metamorfozėse“, Dantės „Pragare“, Baudelaireʼo „Blogio gėlėse“, pasaulio pasakose ir tikėjimuose. Tačiau mitai palieka taikių prekeivių kraštus, migruoja kaip paukščiai, kol atranda prakeiksmo dar nenusimetusią žemę. Jie suka lizdus ten, kur bombos gurina langus, išdaužo duobes, sprogdamos svaido vaizdų skeveldras saulės ugnyje. Mitinės tvarkos pastovumas padeda išgyventi griaunamų, paliekamų, prievartaujamų miestų siaubą. Maldos – taip pat: ir atleisk mums mūsų sugriautus miestus / nors to neatleidžiame savo priešams, – prašo poetė Liuba Jakimčiuk eilėraštyje „Malda“. Jos malda vis braunasi į mano mintis, kaip ir nuogirdos iš Elioto mitinio erdvėlaikio.

Užpernai švenčiant karantinines Kalėdas, akys danguje ieškojo Betliejaus žvaigždės pakartojimo – į vieną šviesulį susiliejusių Jupiterio ir Saturno. Dabar negaliu atsitraukti nuo ekrano, kur ukrainiečiai nuolat siunčia mobiliaisiais nufilmuotą bavovną – „šventųjų HIMARS’ų“ ir dronų kamikadzių į dangų išverstus „medvilnės“ tumulus. Kaip gražiai sproginėja priešo amunicijos sankaupos! Bet matau ir kvadrokopteriu iš viršaus nufilmuotą Bachmutą. Vaiduoklis miestas / Rudoj žiemos apydienio migloj, – vėl tinka Elioto eilutės. Tyla, tik duslūs sprogimai virš dykynės. Bum, bum, bum tai šen, tai ten. Be perstojo. Parodysiu tau siaubą dulkių saujoj. Kažkas skrendantis lėktuvu virš Moldovos nufilmavo, kaip masinio Ukrainos bombardavimo sprogimų grybai dygsta virš debesų. O aš lyg niekur nieko turiu puošti eglutę. Žiūriu į jos tamsiai žalią kūną, į šalia padėtas lemputes – dar neišpainiotas – ir neprisiverčiu sujungti dalių į šventės visumą.

Jau kelis mėnesius kas rytą skaitau, kad atremti daugkartiniai priešo puolimai prie Bachmuto, Kurdiumovkos, Krasnogorivkos, Marjinkos. Skaitau tai kaip maldą, o jai atitaria visuotinis nedovanojimo užkalbėjimas. Nedovanoti pradėsiu nuo tavęs – tavo dovanai skirtą sumą pervesiu Ukrainai. Nedovanojimas išmuša iš vėžių. Namų nebepapildys mieli nereikalingi daiktai. Spalvotas blizgantis popierius liks parduotuvėse ir nečežės Kalėdų rytą. Nedovanotą dovaną kartu su neapdovanotuoju nusipiešiu vaizduotėje. Net nežinau, kas tai bus – žieminė kareivio apranga, miegmaišis, elektros generatorius, iš ratlankių pagaminta krosnelė, šautuvas ar savižudis dronas. Mirtinas ginklas dovanojamas vietoj kvepalų, šlepečių ar šaliko – tai turbūt ryškiausias pokyčio ženklas. Kasdienės mūsų duonos duok alkaniems / ir tegu liaujasi jie riję vienas kitą.

Nedovanoti reiškia ir nelaukti Kalėdų, kai tikrai nebesnigs, bus šlapia ir juoda kaip prie Bachmuto. O kad galėtum patį karą taip paprastai paneigti! Niekas nemeluoja, neskelbia mobilizacijos, neįžengia priešo kariuomenė, jos nereikia naikinti, Ukrainos regionų neokupuoja, niekas nežudo, neprievartauja, nebombarduoja infrastruktūros, elektra, šildymas, vanduo nedingsta, žmonės neištremiami, vaikų neatima ir neišveža į Rusijos gilumą, o man rašant nereikia negalvoti apie tankus, haubicas ir atominę bombą. Ir aš negalvoju, nesiklausau kasnakt ukrainiečių blogerių, nesidžiaugiu pergalėmis, nes jų nėra, nes ir puolimo nėra, nieko nėra, nėra net Dievo, kuris nesustabdė karo. Tėve mūsų, kuris esi danguje / per pilnatį ir tuščioje saulėje. Tuščiavidurėje, bombų išdaužytoje žemėje nėra norų, nėra kalbų, nėra katės, kuri nesimuisto man ant kelių ir netrukdo rašyti – nerašyti, – o aš nieko nesitikiu, nes jei nedovanosiu, nepuošiu eglės, nebus ir artimųjų. Su jais bus galima nebendrauti, neužduoti sudėtingų klausimų, išvis neklausinėti, kartu negerti vyno, nesidairyti į pilnatį, nebematyti sniego, nes jo ir iš tiesų nebebus.

Gavę mūsų nedovanojimo dovanas artimaisiais tampa nepažįstami ukrainiečiai – ir kariai apkasuose, ir karo patirčių eilutes į stulpelius sukalantys poetai, ir tokie pat menotyrininkai kaip aš, po bombardavimų nerašantys tekstų, nes elektros nėra. Ar ten įmanomos Kalėdos? Atremtos priešo atakos prie Bachmuto, Kurdiumovkos, Krasnogorivkos, Marjinkos. O Kryvyj Rihe iš po namo griuvėsių traukia pusantrų metukų vaiko lavoną. Jo tėvai irgi žuvo. Vyresnis brolis prieš pat bombardavimą išvažiavo pas močiutę ir dar nieko nežino. Tik nujaučia, nes tamsoje visi šnabždasi.

Ir pas mus šiuo metų laiku vyrauja tamsa, bet Ukrainoje tamsu kitaip. Nedega nei namų šviestuvai, nei gatvės žibintai. Tik žvakių liepsnos virpa, kaip per senovines Kalėdas, kai dar nebuvo elektros, tik žvaigždės, jei naktis pasitaikė giedra, bet dažniau užgulę dukslūs debesys. Jais apsiklojusiame Vilniuje visai jauku. Susirinkę „Baziliske“ prie netikro židinio gurkšnojam „Peklą“ – juodžiausią lietuvišką alų. Žiūrim, kaip už lango krinta dar daugiau sniego. Rytoj sužinosim, kad Vakarų Lietuvoje 3,5 tūkstančio vartotojų liko be elektros, bet tokios problemos išsprendžiamos lengvai – nuvirtusius medžius pašalins, laidus sujungs ir jų vėl nenutrauks nei bomba, nei skraidantis „mopedas“. Nepakeliama problemų lengvybė. Ir sniego. Nebekalbėdami apie karą tikim, kad viskas bus gerai. Tamsa suburia, nėra kur dingti. Kol atkasi automobilį, bus per vėlu. Vaizdas pro langą vis baltėja, tuoj visai išnyks kontūrai, miestas taps dykviete, kurioje prakeiktoji civilizacija užmiega amžiams.

Žiema mus šildė, dengdama

Žemę užuomarša sniegu...

Negaliu pamiršti žuvusių karių akių. Jų portretus kasdien socialiniuose tinkluose paviešina „Кримський бандерівець“. Jauni – kaip mano sūnūs ir dukra, vyresnieji – kaip aš. Akyse – ne kerštas ir ne baimė. Akyse – atidėtos studijos, palikta profesija, gilus supratimas kodėl ir ateities viltis. Nedovanodama keršiju už juos, nors tai – nešventas jausmas, nekalėdinis.

Nei gyvas anei miręs, nieko nežinojau,

Žiūrėdamas į šviesos širdį, į tylos.

Šiemet pasikeitė kai kurių žodžių reikšmė, sako Liuba Jakimčiuk. Pavyzdžiui, šviesa. Buvo pažinimo šviesa ir pasaulio pradžios šviesa. Buvo šventumo šviesa ir fotografija kaip šviesos raštas. Buvo tikėjimo šviesa. Šviesi galva reiškė protą. „Šilti ir šviesūs namai – mūsų prioritetas“, – sakė energetikos ministras karo pradžioje. Kaip tik tada Ukrainoje šviesa tapo išdavike. Išeini vakare iš namų Irpinėje patikrinti, ar tavo automobilio nesudaužė artilerijos sviediniai, pasakoja Liuba. Į tavo judesius sureaguoja gretimo pastato apsaugos jutikliai, užsidega šviesa. Kitą akimirką sviedinys atlekia į tavo namą ir sugriauna iki pamatų. Šviesas teko gesinti, nes priešui švytinti gyvybė yra masalas. O dabar šviesa tapo brangenybe, gauta tik kelioms valandoms – jei pasiseka. Paskui miestas vėl dingsta tamsoje, o užpuolusios šalies piliečiai krykštauja iš džiaugsmo prie televizorių. Mūsų šviesą duok apgautiesiems / ir tegul jiems paaiškėja, – prašo poetė.

Staiga suprantu, kad jau visus metus laikausi įsikibusi vilties siūlo. Gal net plauko. Iki vasario 24-osios – kad nepuls. Iki kovo 1-osios – kad užpuolikams taip greitai nepavyks. Paskui – kad ukrainiečiai išstums blogio armiją, atitrauks ją ir nuo kitų iš siaubo susigūžusių valstybių. Ant to plauko vis dar kabu, kartais iš nevilties jau beveik paleidžiu, sakau – neskaitysiu, kas ten darosi, nežiūrėsiu, neklausysiu. Štai – žiūrėk pro langą į nekaltą neužpulto miesto tamsą, liepiu sau. Ten, kaip ir pernai, ir užpernai, ir visada, nuo stogų šliaužia atlydžio sudrėkintas sniegas, valkata ramentu naršo konteinerio dugną – gal ras kokį butelį, pravažiuoja streikuojantis troleibusas ir būrelis bobučių pro sinagogą tipena į turgų, vos užsiropščia nevalytais laiptais, viena nugriūva. Taip miela, niekas nešaudo, nėra jokio karo. Bet vos tik mintyse išnyra šis žodis, sugrįžtu prie ekrano. Ataka atremta, priešas išstumtas iš miesto. Zelenskis jau kalbasi su kariais Bachmute. Fone – tie patys duslūs artilerijos šūviai. Jis kalba ramiai, jau taip gerai pažįstamu gruzdintu balsu. Kaktoje – raukšlės, akyse – Buča. Šalmus tylos minutei nusiėmusių karių akyse – žuvę draugai. Spalvų ten nėra. Tik ruda tamsa.

Ir nevesk mūsų į pagundą

sunaikinti šį sugedusį pasaulį

bet gelbėk mus nuo pikto

nusimesti tėvynės naštą

kaip pigią neperšaunamą liemenę –

sunkią ir menkai tepadedančią.

Nieko nereikia daryti, kad Kalėdos ateitų. Nieko. Gali net neskaityti laikraščių. Ir pro langą nebūtina žiūrėti, jos vis tiek ateis. O paskui praeis. Lyg niekur nieko. Iš kur tas tikėjimas, kad kažkas turi įvykti, kad blogis negali tęstis, kad jis turi užkliūti už laiko slenksčio ir pargriūti, tėkštis į sutižusio sniego purvynę ir nebeatsikelti, sugraužtas druskų, paskui – pavasarį pabudusių kirmėlių?

Degdamas degdamas degdamas

O Viešpatie Tu mane išrauni

O Viešpatie Tu išrauni

Degantį                                                                                                                                                                  

Tai – Elioto nuoroda į Budos ugnies pamokslą. Jo tikėjimas, kaip ir mūsų, – be rimto, moksliškai įrodomo pagrindo. Jis neprotingas, net jei puoselėtas du tūkstančius metų ar daugiau. Ir nors apie tikėjimą pasakyta daug, tik šiemet pagaliau suprantu, ką iš tikrųjų reiškia tikėti. Anksčiau tokiu metu tik apimdavo malonus jaudulys viliantis, kad bus nurašytos nepadarytų darbų nuodėmės, kad galėsiu pradėti iš naujo – „pasitaisyti“. Ir net nelabai svarbu, kad protas šaiposi iš tokio naivumo, nes tikėjimas guodžia. Šiemet tikėti – skauda. Tikėti net žiauru, kai žinai, kad tiek daug turi žūti vardan tavo ateities ir nuo prakeiksmo išlaisvintos žemės. Beje, tai nieko neturi bendro su žvitriu fanatiko tikėjimu, nes kiekvieną viltingą žinią tuoj pat išardo kasdienis abejonių košmaras. Norisi pabusti ir bėgti.

Apsaugok nuo manęs

mano vyrą, mano tėvus

mano vaiką ir mano tėvynę.

Tiek daug įrodymų, kad ateitis – prakeikta, kad tunelio gale šviesos nėra. Bet nepaisant to, nepaisant skeptiškų, piktų, visažinių, nusivylusių, ciniškų pasaulio balsų, vis tiek tu – tamsoje – tiki. Tiki ir gyveni toliau įsikibusi į vilties plauką, kaip ir nauji tavo artimieji ten, Ukrainoje.

Vis dėlto papuošiu Eglutę. Lemputes uždegu. Viršūnėje patupdau angelą su prieštankine raketa. Ar įmanomas pergalės sniegas?

Shantih    Shantih     Shantih