Komiksų knygai apie Šiaulius pieštukai paruošti!

Šiaulių dailės galerija įgyvendina projektą „Šiaulių miesto mitas: grafinio leidinio rengimas“, kurio metu leidybai rengiamas pirmasis jaunimui skirtas komiksas. Jis kvies ne tik skaityti, bet ir pažinti miestą, vaikštant ir atrandant jo istoriją, svarbius įvykius, asmenybes ir meno objektus.

Leidinio turinį kuria šiauliečiams gerai žinomas rašytojas, literatūrologas, romanų „Pietinia kronikas“, „Remyga“ autorius Rimantas Kmita ir architektas, iliustratorius Povilas Vincentas Jankūnas, kuris jau turi panašios patirties, rengiant ir komikso formatui adaptuojat Justino Žilinsko knygą „Mano Vilnius mano“, kuri virto grafiniu miesto metraščiu „Atgal į Vilnių“. Su kūrėjais nutarėme praskleisti komikso rengimo užkulisius ir pasikalbėti apie kūrybinius procesus, kurių rezultatai jau 2023 metais pasieks skaitytojus!

Rimantai, galerijoje vis pakalbame, kad mūsų pasiūlymas jums – rengti istoriją grafiniam pasakojimui apie Šiaulius – buvo lemtingas, nes ir pats paslapčia mąstėte apie leidinio, įtraukiai pasakojančio apie miesto istoriją, atsiradimą?

Taip, kartais aš jaučiuosi bandantis atspėti debesies vardą, kuris tada nusileidžia ir atsiranda ežeras, o kartais kas nors mane atspėja ir aš nusileidžiu kokiu nors kūriniu. Taip buvo su pjese „Remyga“, taip ir su šiuo komiksu. Ir kuo daugiau rašau apie Šiaulių istoriją, tuo tas istorijos šulinys atrodo gilesnis.

Povilai, su jumis susisiekėme, žinodami, kad jau turėjote panašios komiksų kūrimo patirties su Justinu Žilinsku, rengiant grafinį miesto metraštį „Atgal į Vilnių“. Kaip reagavote į siūlymą sukurti komiksą jaunimui apie Šiaulius, bendradarbiaujant su R. Kmita?

Nuoširdžiai nudžiugau ir, tiesą sakant, gal net šiek tiek nustebau. Po komiksų knygos apie Vilnių natūraliai mąsčiau, kad jeigu dar teks kurti apie kitus Lietuvos miestus, jie seks pagal savo dydį: Kaunas, Klaipėda ir kiti. Nesitikėjau, kad tokia smarki iniciatyva kils būtent iš Šiaulių. Tačiau man labai smagu praleisti keletą akivaizdžių lokacijų ir pasinerti į man mažiau ištyrinėto miesto gyvenimą bei istoriją. Kartu matau daug didesnę prasmę kalbėti ir skleisti žinią apie tai, kas nepelnytai yra mažiau žinoma ar dar neatskleista.

Iki kūrybinio proceso pradžios Rimantą pažinojau tik iš jo tekstų, konkrečiai – man didelį įspūdį palikusio romano „Pietinia kronikas“. Tačiau sakoma, kad skaitydami mes su autoriumi bendraujame lyg akis į akį, tad vienaip ar kitaip leidžiu sau sakyti, kad esame pažįstami ir iš anksčiau. Manau, kad Rimantas savo kūriniais yra tapęs lyg neoficialus Šiaulių miesto metraštininkas, tad sunku būtų sugalvoti geresnį bendradarbį projekte, skirtame Šiauliams ir pasakojančiame apie Šiaulius.

Rimantai, prieš pradėdami kūrybinius darbus, leidotės į Šiaulių miesto pažinimo ekskursiją, kurioje Šiaulių turizmo informacijos centro, Šiaulių „Aušros“ muziejaus, Šiaulių dailės galerijos ir Šiaulių miesto savivaldybės specialistai pasakojo apie Šiaulius, ir kartu aplankėte žymiausius miesto objektus. Apie Šiaulius jau daug žinojote, bet visgi koks pojūtis aplankė, vaikštant po miestą, gal įvyko koks nors atradimas?

Kiekvieną kartą, nuėjus į muziejų ar kalbantis su specialistais, pasipildo žinios arba susijungia detalės, kurios iki šiol gyveno atskirai. Geležinkelis, kuris iki šiol buvo tiesiog romantiškas miesto elementas, man pasirodė esantis vienas kertinių miesto momentų. Žydų kapinių naikinimas arba kai kurių kapų perkėlimas, katedros interjero istoriniai sluoksniai, fotografijos istorijos detalės jungėsi į vieną paveikslą. Vaikščioti po miestą ir kalbėtis apie jį kaip tik ir smagu, nes ne tik sužinai, bet gimsta jausmas, kad viskas gyva. Be to, istoriją išmanančių žmonių gali paklausti ne tik kaip buvo, bet ar galėjo būti vienaip ar kitaip. Ir jeigu tik vos vos linkteli, vaizduotė rašytojui tuoj užverda.

Povilai, jums miesto pažinimo išvyka buvo pilna naujos informacijos, atradimų, nes pirmą kartą lankėtės Šiauliuose, ar ne? Ar galėtumėte pasidalyti įspūdžiais, kokie jums pasirodė Šiauliai, kaip juos pažinote? Kokia mūsų miesto atmosfera ir kaip ji persikels į komiksą? Kiek žinau, kaip architektas turite silpnybę pramoniniams pastatams?

Šiauliai nėra dažna vieta, kurioje tenka lankytis, tačiau puiki vasarinė ekskursija nebuvo pirmas vizitas šiame mieste. Greičiau antras. Gana miglotai, bet vis dėlto pamenu mokyklinės išvykos į Šiaulius nuotrupas: dviračius muziejuje bei aukštai iškylantį viešbučio pastatą. Nepaisant to, atvykęs po nemažai metų, miestą į save gėriau, lyg niekuomet čia nebuvęs. Viskas buvo nauja, nematyta, „neužkariauta“. Netrukus supratau, kiek daug ši vieta gali pasiūlyti istorinio, kultūrinio ir architektūrinio konteksto. Net švelniai išsigandau, jog komikse teks rinktis, į ką kreipti dėmesį, nes paprasčiausiai neįstengsime visko sutalpinti ir parodyti.

Per dieną, praleistą Šiauliuose, susidariau didelio ir gyvo miesto įvaizdį. Atkreipiau dėmesį į itin dažnai mus pasitikdavusias skulptūras ir kitus viešus meno kūrinius, kurie įdomiai akcentuoja ir koduoja miesto istorijas. Lankydamas Ch. Frenkelio odos fabriką bei pramonininkų vilas, supratau, kad Šiauliai – tai miestas, kurį itin smarkiai formavo čia virte virusi industrija. Manau, kad jos palikimas svarbus ne tik dėl aktyviai miesto audinyje vis dar veikiančių postindustrinių zonų, bet ir dėl fabrikų savininkų propaguoto miestietiško, socialiai atsakingo gyvenimo būdo. Galų gale, miestas be žmonių – tai tik tuščios dėžutės, tad pažintis su vietiniais miesto žinovais ir entuziastais buvo nepamainoma patirtis, atskleidusi ir kitą – gyvąją – miesto pusę. Esu jiems už tai labai dėkingas.

Rimantai, pasiūlymas sukurti istoriją komiksui apie Šiaulių miestą tikrai nebuvo lengva užduotis, juoba kad tekstai turi būti trumpi, tačiau talpinantys gana daug informacijos. Komikso istorija jau beveik baigta, tad kaip sekėsi atrasti balansą tarp norimų papasakoti faktų, istorijos ir formos lakoniškumo? Kaip vyko kūrybinis procesas?

Teksto trumpumas nėra naujiena. Kartais juk parašai kelių šimtų puslapių knygą ir reikia pateikti kelių sakinių anotaciją, kuri perteiktų svarbiausias idėjas. Rašant šį komiksą, tenka nuolat ieškoti kompromiso, kiek įdomių faktų, kultūros įvykių, asmenybių įtraukti ir kiek erdvės palikti istorijos vystymui, kad visa ta informacija būtų kuriamo pasakojimo dalis. Tačiau komikso atveju daug informacijos galima perteikti ir piešiniu, o kadangi jis bus naudojamas ir kaip leidinys edukaciniams užsiėmimams, tai jų metu daug užuominų ir bus galima išplėtoti.

Povilai, kurti komiksą yra nelengva bendradarbiavimo forma tarp iliustratoriaus ir rašytojo. Ar galėtumėte su skaitytojais pasidalyti kūrybinio proceso užkulisiais? Nuo ko prasideda jūsų, kaip iliustratoriaus, komikso kūrėjo, darbai, kaip sekasi derinti savo viziją prie jau sukurto rašytojo teksto, kokių iššūkių tai atneša?

Komiksų knygos, arba kitais žodžiais „grafinės novelės“, kūrimas išties reikalauja itin daug laiko ir pastangų, nes romano ar apysakos apimties istorija turi būti perteikiama vaizdais. Šiame žanre sunyksta (bet nebūtinai išnyksta) teksto abstrakcija. Reikia daugiau laiko detalėms, kurios tekste tiesiog nukandamos, vizualizuoti.

Bendrai – kiekvienas kūrinys prasideda nuo idėjos. Abstrakčiame kūrybiniame periode impulsus ir mintis dėliojome visi, bet minčių lietų į konkretų istorijos formatą sudėliojo būtent Rimantas. Turint užbaigtą rankraštį, estafetė pereis į mano rankas, kurios turės adaptuoti tekstą į pasakojimą vaizdais. Norint geriau suprasti šio mažiau įprasto bendradarbiavimo subtilybes, galima įsivaizduoti romanų ekranizacijas. Kino režisierius, naudodamas originalų turinį, jį adaptuoja ir net truputį perdaro ar koreguoja pagal žanro taisykles. Labai panašiai ir komikse. Aš skaitau Rimanto tekstą ir po truputį verčiu jį į vizualinį pasakojimą. Tai procesas, reikalaujantis gana nemažai pusiausvyros, bandant gerai atskleisti istoriją piešiniais ir stengiantis nepažeisti originalaus istorijos teksto. Iš kitos pusės, skaitydami mes visi įsivaizduojame veiksmą savaip, tačiau piešinys lyg padeda tašką: „Tai atrodys taip ir ne kitaip!“ Šiuo atveju man svarbu teisingai perteikti Rimanto viziją, bet kartu ir nenusižengti savajai.

Rimantai, nemažai laiko, rengdamas bet kokį tekstą, praleidžiate archyvuose, vartydamas šaltinius. Ką duoda šis giluminis žinojimas turiniui, istorijai, rašymo procesui?

Jeigu nereikėtų skaityti, tyrinėti, aš gal ir nerašyčiau, nes man neįdomu eksploatuoti (vien) savo minčių, idėjų. Ko aš ten ieškau tuose archyvuose? Gal nedidelės užuominos, kaip sukonstruotas pasaulis, kodėl ir kam visa tai? Juk kažkur ta užuomina turėtų būti. Ir kai rašai iš to, ką randi, gali būti keisčiausia, nerealistiškiausia istorija, žmonės kažkaip atpažįsta, pajunta, kad tai apie juos, kad tai jų. Ir man tai smagiausia – pasikalbėti su žmonėmis apie pasaulį.

Povilai, ką manote apie R. Kmitos sukurtą istoriją, ar jau esate pasirengęs perkelti ją į komiksą? Papasakokite, ko vizualiai skaitytojai gali tikėtis.

Kaip sakoma, „nenorint paspoilinti“, bet stengiantis sudominti, ši istorija tikrai subtiliai, efektingai ir informatyviai perpina realų, istorinį bei mitinį Šiaulių pasaulius į vieną didelį, laiką ir erdvę laužantį, veiksmo kupiną nuotykį.

Nekantrauju šią mintyse vis aiškiau regimą istoriją paversti vaizdais, kurie atspindės įvairiausias miesto vietoves, laikus ir asmenybes. Pieštukai jau paruošti.

Rimantai, rengiamo leidinio istorija jau beveik baigta, pradedami komikso iliustravimo darbai. Ar galima paintriguoti skaitytojus, kokie veikėjai laukia komikse, kaip juos sukūrėte, kaip jie užgimė?

Kai su grupe vaikščiojome po miestą ir kalbėjome apie istoriją, kažkas pasakė, kad viskas gražu, tik moterų trūksta. Aš pasiraičiau rankoves ir galvojau – parašysiu vien apie moteris. Bet bus visko – bus knygnešių istorijos, Greimo, Višinskio ir Vismanto pokalbis apie meilės peripetijas, bus ir meilės istorijų.

Ir nepatikėsite, man atrodo, kad Šiauliuose gyveno ir gyvena geri žmonės, kurie moka galvoti ne tik apie save ir gali pasirūpinti ir tais, kuriems pagalbos reikia.

Povilai ir Rimantai, parengto komiksų leidinio dar lauks spaudos darbai ir jis iškeliaus į Šiaulių mokyklas, kultūros įstaigas, kurios galės komiksų leidinį naudoti, kurdami naujus edukacinius turinius, organizuodami ekskursijas po Šiaulius. Dažnai sakoma, kad kai leidinys pradeda keliauti, tuomet jis jau nebe autorių, o skaitytojų. Tad ko kiekvienas palinkėtumėte šio leidinio skaitytojams?

Povilas: Ši komiksų knyga dar tik gimsta, tad manau, kad gali būti visko, bet šiuo metu turiu viziją, kurioje komiksas nesistengia aprėpti visko, kas yra šiaulietiška. Džiaugsiuosi, jeigu skaitytojas knygą priims ne kaip enciklopediją, įvilktą į gražių paveikslėlių rėmus, bet greičiau įvadą ar pirmą skyrių, vedantį į niekuomet nesibaigiančią žmogaus ir miesto (su)gyvenimo istoriją.

Rimantas: Aš tikiuosi, kad šis leidinys suteiks galimybę pamatyti miestą naujai ir netikėtai, kad atradimai, įžvalgos paskatins nueiti į biblioteką ir paieškoti daugiau informacijos apie dalykus, kurie komikse vaizduojami, nes juk reikia įsitikinti, kad taip tikrai negalėjo būti!

Projekto „Šiaulių miesto mitas: grafinio leidinio rengimas“ veiklas dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Šiaulių miesto savivaldybė

Partneriai: Šiaulių „Aušros“ muziejus, Šiaulių turizmo ir informacijos centras, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka, Šiaulių kultūros centras, Šiaulių miesto savivaldybės biblioteka, Šiaulių jaunimo organizacijų asociacija „Apskritasis stalas“, Šiaulių Atviras jaunimo centras, Šiaulių Didždvario gimnazija, Šiaulių „Juventos“ progimnazija