Pagalbos taktika ir svajonių strategija

Atvirai kalbant, į Lietuvos didžiojo etmono, karvedžio ir visuomenininko Jono Karolio Chodkevičiaus labdaros ir paramos fondo įkūrimą (2019 m. lapkričio 11 d.) nelabai sureagavau. Gal dėl beveik grynai vyriškos (ir dėl to klubą primenančios) 11 dalininkų sudėties (vad. Edmundas Jakilaitis, Donatas Juozas Katkus, Alfredas Bumblauskas, Astijus Kungys, Valdas Rakutis, Ramūnas Banys, jūs ir kiti). Nebuvo aišku, kokį pavidalą įgis siekiai „įamžinti ir plačiai visuomenei pristatyti Lietuvos didžiojo etmono J.K. Chodkevičiaus asmenybę, skatinti giliau pažinti šalies istoriją, kviesti piliečius veikti valstybės klestėjimo labui, skirti jėgas visuomeninei ir kultūrinei veiklai“. Labiau simbolinę fondo veiklą (minėjimai, premijos teikimas) pakreipė ir labai konkretizavo Rusijos pradėtas karas Ukrainoje. Kokie paramos ir labdaros projektai buvo įgyvendinami per šį fondą ar fondui bendradarbiaujant su kitomis organizacijomis?

Tenka pripažinti, kad tikrai, kaip sakote, tarp fondo dalininkų tėra viena, kad ir labai iškili bei talentinga, moteris – istorikė, VU docentė Genovaitė Kirkienė, ir tokia lyčių pusiausvyra šiais laikais kelia pagrįstų klausimų (turėtume pasimokyti iš XVII a. Olandijos institucijų valdybų formavimo principų!). Fondo įkūrimo tikslas buvo ir tebėra aktualizuoti Jono Karolio Chodkevičiaus asmenybę ir veiklą, kurių reikšmė Lietuvoje buvo ir (gan dideliu mastu) tebėra suvokiama pernelyg menkai. Taikos metu Chodkevičiaus tikrai įspūdingų karo žygių atminimas, sutinku, galėjo skambėti kiek pernelyg impozantiškai ir net kiek mačistiškai (nors, laimė, JKCH buvo daug nusipelnęs ir švietimui bei kultūrai), tačiau stojus precedento neturinčiam karo laikui daugelis fondo veiklos aspektų suskambo visai kitaip ir kvietimas apdovanoti asmenis, „nusipelniusius Valstybės stiprinimui“, jau nebeatrodė toks segmentiškas ir vien vyriško proto pagimdytas. Taigi, be paminklo pastatymo ir dokumentinio TV serialo apie Joną Karolį Chodkevičių sukūrimo, dar buvo gerokai paryškinti nuopelnai tokių išskirtinių žmonių, kaip „Blue/Yellow“ įkūrėjas Jonas Ohmanas (2021 m.) ar puikus Andriaus Tapino ir Arvydo Anušausko tandemas (2022 m.), mobilizuojant visuomenę taip reikalingo ukrainiečių kariuomenei kovoje su okupantais „Bairaktaro“ įsigijimui.

Čia nuveiktų darbų sąrašas galėtų beveik ir baigtis, bet negaliu nepaminėti dar vieno fakto: J.K. Chodkevičiaus labdaros ir paramos fondo sąskaitos egzistavimas du kartus išgelbėjo iš keblios padėties Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus bendruomenę, siekiančią paremti savo kolegas Ukrainos muziejininkus. Būtent į šią sąskaitą buvo suaukotos gana įspūdingos sumos, leidusios vasarą išsiųsti į Ukrainą visą autobusėlį medžiagų muziejaus eksponatams pakuoti ir gesintuvų, o visai neseniai – keletą elektros generatorių ir dyzelinių šildytuvų. Taigi J.K. Chodkevičiaus fondas, aktyviai ar tik „paskolindamas sąskaitą“, tapo ganėtinai reikšmingų įvykių dalyviu ir katalizatoriumi.

Galbūt dėl to, kad 2021 m. rugsėjo 24 d. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijos (Didžioji g. 4) vidiniame kieme atidengtas fondo inicijuotas, skulptoriaus Martyno Gaubo sukurtas paminklas Chodkevičiui, fondas tarsi tapatinamas su Lietuvos nacionaliniu dailės muziejumi. Neatsitiktinai ir klausinėju būtent jus. Ar ši sanglauda planuota, ar taip nulėmė pasaulio įvykiai?

Paminklas yra tikras fondo valdybos narių diskusijų ir daugumos narių skonio preferencijų rezultatas – jokiu būdu jo negalima tapatinti vien su muziejumi, kurio vieno iš padalinių kieme jis iškilo. Tiksliau, ne iškilo kieme, o integravosi į sieną, priklausančią Chodkevičių rūmams, kuriuose jam, atrodytų, natūraliai ir pridera būti. Paminklo forma – horeljefas – nesuardė Chodkevičių rūmų kiemo erdvės, o tapo tarsi paminklu-knyga visiems jį aplankantiems. Ir, patikėkite, toks edukacinis paminklo pobūdis visiškai pasiteisino: nėra dienos, kad paminklo neaplankytų gausi ar mažiau gausi lankytojų grupė arba net kelios. Ypač džiugu matyti – o pro mano kabineto langą paminklas ir jo aplinka matosi tikrai puikiai – ateinant nemažai vaikų ir jaunimo.

Suprantama, dabar visai nesvarbu atskirti, kas prie ko, visi matome, kad pagrindinė ir Ukrainos, ir jai padedančių šalių, organizacijų, žmonių jėga kyla iš sutelktumo, bendrystės. Kaip tik dėl to ir norisi, kad J.K. Chodkevičiaus fondas būtų geriau žinomas, tada atsiranda pasitikėjimas bei akstinas prisidėti, ypač kai gerai suvokiama profesinė specifika (iniciatyva „Muziejai gelbsti muziejus“). Mūsų leidinį labai nudžiugino galimybė dalyvauti fondo inicijuotame projekte „Kultūra jungia: tekstai iš Ukrainos“ ir taip palaikyti kolegas morališkai ir, kiek leidžia jėgos, finansiškai. Be to, kolegų iš Ukrainos tekstai nepaprastai įdomūs, aktualūs ir laukiami. Suprantame ir tai, kad jie rašo istoriją. Ar toji fondo kryptis – muziejai muziejams, kolegos kolegoms – bus palaikoma, plėtojama?

Nėra nė menkiausios abejonės, kad taip – bus palaikoma tol, kol tai bus aktualu. Tik gal kiek patikslinsiu: tiek iniciatyva „Muziejai gelbsti muziejus“, tiek projektas „Kultūra jungia: tekstai iš Ukrainos“ kilo ne iš fondo, o iš paties Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM). J.K. Chodkevičiaus fondo sąskaita neretai būdavo naudojamasi lėšoms telkti – valstybinės institucijos neturi paramos teikėjų statuso, todėl jų sąskaitos tokioms iniciatyvoms nėra tinkamos. Net sunku išvardyti, kiek dar iš anksto neplanuotų, kartais suorganizuotų „per naktį“ projektų LNDM šiemet surengė Ukrainai palaikyti.

Net jei karas baigtųsi šiandien, akivaizdu, kad Ukrainai atsigauti, susiremontuoti, susigrąžinti, restauruotis ir t.t. prireiks dar mažiausiai dešimtmečių. Iš to, kas jau žinoma, kiek nukentėjo pagrindinės kolekcijos? Ar yra kokia sistema, kurioje registruojami prarasti (sugadinti, išvežti) kūriniai ir kiti eksponatai?

Skirtingų Ukrainos regionų muziejai patyrė labai skirtingą žalą, kartais kolosalią, kaip iš Chersono dailės muziejaus sunkvežimiais išvežti į Rusiją 15 000 dailės objektų ar sudeginti 25 Marijos Primačenko kūriniai Ivankivo krašto istorijos muziejuje, pavogti skitų aukso dirbiniai iš Melitopolio muziejaus ar sugriauti muziejų pastatai Charkive, Mariupolyje ir dar daugybėje kitų vietų – sakoma, kad iš viso sugriauta ar smarkiai nukentėjo 250 Ukrainos muziejų. Daugiausia – Rytų Ukrainoje. Tie, kuriems pasisekė labiau, neteko (tik) langų / durų, spėjo suslapstyti meno kūrinius rūsiuose ar netgi išvežti laikinam saugojimui į užsienio muziejines institucijas. Tokius kūrinių laikinos evakuacijos projektus vykdome su Boriso Voznickio nacionaline galerija Lvive, Rytų ir Vakarų muziejumi Odesoje, Chanenkų muziejumi Kyjive ir garsiąja Pečorų laura. Kiek tai įmanoma tokio brutalaus karo sąlygomis, nuostoliai yra registruojami. Tai daro ir pačios Ukrainos paveldosaugininkai, ir tarptautinės organizacijos, kaip UNESCO. Prie žalos dar priskirčiau ir barbariškus Rusijos raketų smūgius energetikos infrastruktūrai – juk be tinkamo klimato palaikymo istoriniai muziejų interjerai ima pūti ir pelyti!

Lietuvos nacionalinis dailės muziejus su Ukrainos muziejais bendradarbiauja ir draugauja jau seniai (visi gerai pamena dar prieš karą 2020 m. jums vadovaujant vykusią parodą „Ukrainos civilizacijos. Nuo Tripolės kultūros, skitų aukso iki Maidano“). Ar, be skubios pagalbos poreikius siekiančių tenkinti projektų, vystomi kūrybiniai planai, organizuojamos veiklos? Kiek reagavimo, kiek strategavimo šiame etape?

Ačiū, kad maloniai prisimenate mums muziejuje labai brangią parodą iš Ukrainos nacionalinio istorijos muziejaus Kyjive, surengtą TDDM 2020-aisiais, prieš pat įsisiautėjant kovido pandemijai (tuomet atrodė, kad tai baisiausia, kas žmoniją gali ištikti...). Karas, kaip teisingai numanote, daugelį strateginių planų ėmė versti taktiniu reagavimu, tačiau esama ir tvaresnių planų, pavyzdžiui, siekis restauruoti LNDM Prano Gudyno restauravimo centre dar iki karo suplanuotą kūrinių iš Ukrainos muziejų kiekį ar ketinimas dalyvauti ES finansuojamame projekte „Ukrainos muziejų lobių pristatymas Europoje“ (pavadinimas darbinis). Be jokios abejonės, dabar svarbiausias tikslas – didžiausiu įmanomu mastu užkirsti kelią žmonių ir vertybių naikinimui. Dėl šio tikslo dedame tikrai daug pastangų.

Kuo mūsų kultūros bendruomenė (ir plačioji visuomenė) galėtų prisidėti? Kokias reikmes bus siekiama tenkinti pinigais, pervestais į J.K. Chodkevičiaus labdaros ir paramos fondą?

Mūsų kultūros bendruomenė pasigėrėtinai daug prisideda, palaikydama Ukrainą. Turiu omeny ne tik pinigines aukas ar kūrinių aukas aukcionuose (prisideda visi tiek, kiek išgali, resursai nėra beribiai), bet ir neblėstantį angažuotumą išnaudoti ukrainietišką tematiką savo kūryboje, rengti pasirodymus ir projektus, įtraukiant kolegas ukrainiečius, aktualizuoti ukrainiečių kovą, pabrėžti jų istorinį unikalumą, meno priemonėmis parodyti dabar rusų vykdomos Ukrainos okupacijos ir gyventojų genocido barbariškumą ir daugybę kitų būdų, prie kurių priskirčiau, pavyzdžiui, ir vertėjavimą projekte „Tekstai iš Ukrainos“. Pinigai, pervesti į J.K. Chodkevičiaus labdaros ir paramos fondo sąskaitą, bus panaudoti Ukrainos muziejų poreikiams, generatorių bei šildytuvų pirkimui kultūros įstaigose įsikūrusiems karo pabėgėlių ir humanitarinės pagalbos centrams. Pinigai, pervesti į akcijoje „Sušildyk Ukrainą“ (kurios idėja, beje, kilo po vieno JKCH fondo renginio, siekiant tiksliau identifikuoti paramos kryptis ir nusprendus, kad tai – dabar itin aktuali energetinės blokados prevencija, todėl būtina pirkti elektros generatorius ir dyzelinius šildytuvus) nurodytą iniciatyvos „Stiprūs kartu“ sąskaitą, pateks platesniam recipientų ratui – ne tik muziejams ir kultūros įstaigoms, bet daugiau karo pabėgėlių centrams visoje Vakarų Ukrainoje.

Nors formaliai mes vadinamės paramos teikėjais, tačiau tai Ukraina, jos žmonės Europai ir visam civilizuotam pasauliui duoda daugiausiai: aiškias kaip krištolas vertybes, nesuvokiamos apimties pasiaukojimo pavyzdį ir įkvėpimą. Garbė prisidėti prie šios dvasios stiprinimo per kultūrą ar taip, kaip reikia labiausiai. Todėl šį pokalbį noriu užbaigti svajone. Kokį projektą drauge su Ukrainos partneriais svajotumėte įgyvendinti ar pamatyti?

Visiškai su jumis sutinku, kad Ukraina mums ir visam demokratiniam pasauliui šiuo metu duoda neįkainojamai daugiau, nei ta gan menka parama, kurią Vakarai šiuo metu geba generuoti. Siūlote svajoti – svajosiu drąsiai: norėčiau tvaraus ateities projekto, kurį pavadinčiau „kultūriniu Benelux’u“, – Ukrainos, Lietuvos ir Lenkijos ilgalaikės kultūrinio bendradarbiavimo programos (ne tik muziejų srityje), rengiant bendras parodas, leidinius, konferencijas ir kitus projektus. Toks glaudus kultūrinis (ekonominis, saugumo ir t.t.) bendradarbiavimas duotų didelės ilgalaikės geopolitinės naudos. Rusijai niekad nepatiko šių trijų valstybių glaudūs tarpusavio ryšiai (šypteli).

Labai ačiū už skirtą laiką ir įkvepiančias mintis. Taigi kviečiame prisidėti: Jono Karolio Chodkevičiaus labdaros ir paramos fondas, įm. k. 305350324, P. Vileišio g. 18A, Vilnius. Banko sąskaita LT37 7044 0600 0832 3972.