7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Pažadėtasis menas

The king of cool has left the building

Paulina Pukytė
Nr. 34 (1048), 2013-09-20
Dailė LT menininkai užsienyje
Raimundas Malašauskas, „Holograma“. 2007 m. Autoriaus ir „Lisson“ galerijos nuosavybė
Raimundas Malašauskas, „Holograma“. 2007 m. Autoriaus ir „Lisson“ galerijos nuosavybė

The king of cool(i) has left the building(ii)

 

Informacija veidaknygėje skelbė: tokią ir tokią dieną žymioje „Lisson“ galerijoje Londone pats Raimundas Malašauskas ves ekskursiją po savo kuruotą tarptautinio šiuolaikinio meno parodą „Fusiform Gyrus“(iii). Negalima praleisti tokios progos suprasti parodą! Nuskriejau per visą įkaitusį Londoną lyg ant sparnų. Bet vos įžengus į galeriją persmelkė abejonės šaltis: o kur kiti? Sukiojasi vos keletas lankytojų... Pasiteiravus galerijos darbuotoja maloniai paaiškino: „Jūs turbūt gavote klaidingą informaciją – ekskursija vyko vakar. Tiesą sakant, ne tik vakar, bet ir užvakar! – dar papylė acto ant nusivylimo opos. – O šiandien tai jau nebe... Palaukite, dėl visa ko paskambinsiu, – staiga atkišo vilties šiaudą ir surinko telefono numerį. – Ne, kuratorius, deja, jau išvyko iš šalies“, – šmaukštelėjo per tą šiaudą gerai išgaląsta mačete. Tarsi kuratorius, jei tik dar nebūtų išvykęs iš šalies, būtų kaipmat atskubėjęs į galeriją ekspromtu pravesti dar vienos ekskursijos keliems suklaidintiesiems. Tiesą sakant, daug labiau tikėtina, kad tos ekskursijos ir neturėjo būti, kad žadėtas, bet negautas kažkur plevenančių reikšmių ir prasmių paaiškinimas – tai tiesiog dar vienas nesugaunamas (eliusyvus) labai malašauskiškos parodos elementas. Ką gi, nusprendžiau ir aš parodą „patirti“ be jokių paaiškinimų, panašiai kaip Malašausko kuruotą Lietuvos ir Kipro paviljoną Venecijos bienalėje patyrė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė („7md“, nr. 25, 2013 06 21). Parodos gidų tiražas ir čia (kaip Venecijoje) turbūt buvo ką tik pasibaigęs.

 
Parodoje pamačiau daug įvairiausių daiktų. Dauguma jų buvo neaiškūs, išskyrus tris supelijusius pyragaičius lėkštėje ant grindų (k.v.p.(iv), Aditya Mandayam, Šri Lanka), nudžiūvusį medį su atitinkamame aukštyje pritaisyta vyriškų kelnių klyno fotografija (k.v.p., Rosalind Nashashibi, Didžioji Britanija), tikrų drabužių nespalvotus grafinius atspaudus (k.v.p., Rosalind Nashashibi), kurių buvo gerokai per daug, ir du plastikinius maišelius (k.v.p., Koenraad Dedobbeleer, Belgija). Laimei, kai kurie įdomūs darbai nereikalavo paaiškinimo, pavyzdžiui, apatinė mokinuko dalis su iki pusės susiūtomis kelnių klešnėmis (k.v.p. Miet Warlop, Belgija. „The Board“, 2013).
 
Buvo ir garsų – dauguma neaiškūs, išskyrus paukščių čiulbėjimą. Buvo senstelėjusio vyro pasakojimas apie mergaitės pasirodymą ir nusirengimą (WTF???(v)), bet, ačiū Dievui, įsiklausius paaiškėjo, kad tai ne „mergaitė“ („girl“), bet mergina, o paskui dar paaiškėjo, kad tai visai ir ne mergina, o vaikinas, persirengęs mergina (k.v.p., Eduardo Costa, Argentina). Prieš keletą metų rašiau, kad tam tikras neaiškumas mene mane žavi ir traukia, kad jis – tiesiog būtina meno kūrinio savybė. Bet čia man kol kas dar neaišku, ar šitas neaiškumas žavi, ar erzina... Kuris darbas kieno, irgi buvo neaišku, nes autorių pavardes ir darbų pavadinimus labai gražiai, bet visiškai nesuprantamai ranka ant organinio stiklo gabalų užrašė, kaip vėliau paaiškėjo, viena iš parodos dalyvių, Elizabeth Hoak-Doering (JAV, Kipras), pateikdama tuos užrašus kaip atskirą savo kūrinį. Gal tie pavadinimai ir nesvarbu, gal nebūtina žinoti ir atskirų darbų autorystę. Bet žinau, kad rūsyje, pačiame paskutiniame galerijos kambaryje, reikšmingoje prietemoje, apšviesta vienintele lempa, yra paties kuratoriaus holograma. Kuratorius išvyko, vietoj savęs palikęs savo atvaizdą.
 
Taigi, tariausi parodą pamačiusi, tiksliau, kaip ir pridera, patyrusi. Tačiau pakeliui į namus, metro vagone, pradėjau skaityti – gal ir be reikalo! – parodos aprašą, ir sielon ėmė sunktis neišsipildymo kartėlis. Kur buvo skulptūra iš „konfliktuojančių skonių jogurtų“? Kur pistacijų ir migdolų kvapas? Kur lazerinė skulptūra, per kurią galima pereiti kiaurai? Kur robotas, kartojantis vardus, kuriais yra vadinamas? Kur vaikščiojantis stalas? Norėčiau ir juos patirti. Teks vykti dar kartą, tik jau su reikalingais dokumentais. O jei šimtakojo kojų čia nereikėtų skaičiuoti (kaip siūlė Marcišauskytė-Jurašienė), kodėl rašomi ir mums siūlomi tie aiškinamieji tekstai?
 
Apsilankiusi po kelių savaičių, galerijoje jau radau ir atspausdintą parodos gidą. Taigi dabar, norint suprasti, kas prie ko, einant nuo eksponato prie eksponato reikėjo simultaniškai gilintis į tris ilgus raštus: dviejų puslapių intelektualiai konceptualiai poetišką ir kartais sunkiai suprantamą „kuratoriaus žodį“ – meta(ar hiper?)tekstą, visus darbus ir autorius susiejantį (lyg ir) į vieną visumą ar netgi naratyvą; trijų puslapių informaciją apie autorius ir apie tai, ką jie eksponuoja šioje parodoje; bei trylikos puslapių parodos gidą su visų darbų nuotraukėlėmis, autorių pavardėmis, darbų pavadinimais ir metrikomis. Pasirodė, kad yra ir labai gražus riboto tiražo (1/1) parodos katalogas, bet – ačiū Dievui! – jis jokios informacijos neteikė, nes tai buvo lentynoje šalia kitų galerijos leidinių išdėliotas įvairių formų spalvoto stiklo ir kt. objektų – „trylikos namų darbo objektyvų“ – rinkinys (Aditya Mandayam).
 
Taip minėtos popierių šūsnies padedama suradau pistacijas ir migdolus! Be to, parodos dokumentai atskleidė, kad balti sienų dažai vienoje salėje (bet ne kitose) yra atskiras kūrinys (Didžiapetris & Narbutaitė, Lietuva) pretenzingu pavadinimu „Frigs Fumy Sour“ (tai – „parodos anagrama“). Paaiškėjo, kad ir daugiau darbų pavadinimų yra daugiausia beprasmės parodos pavadinimo anagramos, o kiti tiesiog šiaip nieko nereiškia, be to, yra neišverčiami, todėl pavadinimų čia nebeminėsiu.
 
Popierinis gidas parodė ir daugiau nepastebėtų kūrinių; kai kurie eksponatai atgijo, apšviesti kuratorinių paaiškinimų saulės, tačiau buvo ir tokių, kurie, atvirkščiai, nuvyto, neatlaikę deginančių jos spindulių. Pavyzdžiui: „[Sashos Sucharevos] drobes nušviečia beveik nesantys vaizdai, sumišę su misticizmu ir nuodingais chemikalais“. Skamba gražiai, tačiau iš tiesų tai nėra nei vaizdai (nesugestyvi atsitiktinė linijų raizgalynė), nei „beveik nesantys“ (tos linijos gana aiškiai matomos), ir nieko jie nenušviečia, o ir misticizmu bei nuodais nė nekvepia, net jei menininkė (anot paaiškinimo) ir pabraukė tamsoje chloru per negruntuotą drobę, o paskui imitavo fotosintezės procesą. Nesakau, kad idėja bloga, tiesiog savo fizine išraiška šis kūrinys neveikia – nedaro to, kas žadama „ant pakuotės“. Vien kur nors užrašyta tokia idėja būtų daug paveikesnė nei tos nerangios drobės...
 
Buvo ir daugiau netesėtų pažadų: net ir apsiginklavusi informacija neaptikau jogurtų, kurie atviliojo iki parodos antrą kartą. Tikriausiai jų vaidmenį vaidino tie trys supeliję pyragaičiai, gide kažkodėl vadinami varške. Tarpusavio konfliktą jie perteikė prastokai. Neradau ir kitų Dariaus Mikšio (Lietuva) Pinokio dalių, kurias iš medžio, menininko paprašytas, neva drožė (bet nebaigė) vienas galerijos darbuotojas. Manau, kad ne tik joks darbuotojas to Pinokio nedrožė (nes pradėjęs būtų ne nuo to), bet Mikšys jo drožti net ir neprašė... Tiesiog rado kažkokias dvi medines detales, keliančias tokias asociacijas. Bet tokia istorija tinka melagiui Pinokiui! Ir tie du medgaliai, kukliai padėti ant grindų prie išėjimo, tikrai labiau sugestijuoja Pinokį, nei kitoje salėje ant sienos nupieštos Peliuko Mikio rankos – Budą. Šio kūrinio (Rosalind Nashashibi) aprašas su nesveika užtikrintumo doze teigia, kad tos trys rankos „akivaizdžiai atlieka besimeldžiančio Budos gestą“. Jeigu jau imtasi paaiškinti, ką mes čia turime įžiūrėti (nes kitaip neįžiūrėsime), tai arba reikėtų paaiškinti bent kiek tiksliau, arba palikti erdvės abejonei. Man čia akivaizdu tik viena: kad mes, vakariečiai (krikščionys), maldos gestą siejame su rankomis, suglaustomis delnais, pirštais į viršų (net ir taip vaizduojamas Buda iš tiesų ne meldžiasi, o atlieka mudrą), o čia ant sienos pavaizduotos rankos rodo visai kitokį gestą. Tai galėtų būti Budos gestas (dvi gerai žinomos mudros), bet kad tos rankos yra trys... Tai kodėl tada čia ne šokantis Šiva (su viena ranka už nugaros)? Kaip man čia patirti „besimeldžiantį Budą“?
 
Vaikščiojančio stalo nebebuvo – iškart po atidarymo kažkur išėjo, turbūt kartu su apsiverkusiais pusnuogiais jaunuoliais (Miet Warlop).
 
Parodos dokumentai iškėlė aikštėn ir žymios galerijos visai nepuošiantį faktą: kai kurie eksponatai neveikia (pasirodo, taip atsitinka ne vien ŠMC). Liudviko Buklio (Lietuva, Belgija) robotas tyliai tūnojo salės kampe; kitame kampe – kažkoks juodas aparatas, kurio nei nuotraukos, nei aprašo gide nėra... Ar čia eksponatas? Dar labiau įsigilinus į raštus išaiškėjo, kad tai rūko mašina – Elenos Narbutaitės lazerinės skulptūros dalis. Jokio rūko aplink nematyti... Vadinasi, mašina neveikia, taigi ir skulptūra yra virtusi tapyba (ant sienos). Prisimenu, kad jokio rūko, taigi ir skulptūros nebuvo ir per pirmąjį mano apsilankymą. Karaliui (kuratoriui) palikus pastatą, padėtį, regis, kontroliuoja kiti... Kreipiuosi į galerijos darbuotoją:
– Ketinu parašyti apie parodą, sakykite, ar šis eksponatas anoje salėje neturėtų judėti? – rodau į „roboto“ fotografiją parodos gide.
– Taip, tas aparatas kartais juda, o kartais ne...
– Kodėl? Ar jis sugedęs?
– Žinot, dabar aš jums negaliu pasakyti, nes mūsų techninis darbuotojas kaip tik išėjęs pietų.
– O ten dar lyg ir turėtų būti rūko mašina...
– Taip, ta mašina irgi kartais veikia, kartais ne.
– O nuo ko priklauso, ar ji veikia?
– Na, žinote, mums kartais tenka ją išjungti, nes, žinote, lankytojų nedaug, o kai ji įjungta, tai čia viskas prisipildo rūko, visos salės, ir mūsų kambarys...
Einu apžiūrėti likusios parodos dalies. Netrukus prie manęs prieina vyriškis su žaliu „Marks&Spenser“ maišeliu rankose. Turbūt tai techninis darbuotojas, grįžęs su savo pietumis. Neprisistatęs vyriškis iškart griebia už ragų:
– O ar jūs ką nors perspėjote, kad šiandien apsilankysite?
– Ne, o ką – reikia perspėti? Man, kaip parodos lankytojai, įdomu, kaip tas robotas veikia...
– Šiaip tai jis veikia, tik dabar tupi kampe.
– Kodėl tupi? Tai jis veikia ar neveikia? Sugedo, ar šiaip kas?
– Žinote, su keliais darbais iš pradžių turėjome nesklandumų.
Iš pradžių? Šiandien paskutinė parodos diena!
– Buvo problemų su šituo robotu...
– Kokių problemų?
– Kartą tas robotas pabėgo į gretimą salę ir pradėjo trankytis į kitus eksponatus, išdaužė čia keramiką, matote, vieną eksponatą net nuvertė... – technikas rodo į Phanos Kyriacou (Kipras) instaliaciją, kuri parodos dokumentuose aprašyta šitaip: „Sudaužyti ir išklaipyti keraminiai indai plūduriuoja virš žemės ant metalinių strypų tarsi abstrahuoti portretiniai biustai.“ Gide pateiktoje instaliacijos nuotraukoje vienas iš strypų jau nuo pat pradžių guli ant žemės... Toje pačioje salėje ant šono guli ir Kyriacou įsivaizduotas didžiulis Berlyno gatvės žibintas – ar jį irgi parvertė įžūlusis Buklio robotas? Gerai, kad nesudaužė... O gal tai kuratorius, savo „Žodyje“ supynęs darbų ir autorių pynę, primokė ir techninį darbuotoją sekti lankytojams pasaką (kol kitas vis dar drožia Pinokį)?
 
Manau, kad mano papasakota istorija ir pati yra puikus šios parodos eksponatas – reikėtų ir mane įtraukti į parodos dalyvių sąrašą, nors ir po fakto (aš rimtai).
 
O šiaip jau paroda įdomi, nes joje reprezentuojamos įvairios šiuolaikinio meno kryptys: ne tik kritikų jau įvardintas orinis menas, bet ir užtikrintasis menas, nepatikimasis menas, eliusyvusis menas, aplaidusis menas, apsukrusis menas, pažadėtasis menas ir kt. Tikiuosi, šias kryptis pasivargins išsamiau panagrinėti meno teoretikai ir doktorantūros studentai.
 
Paroda „Fusiform Gyrus“ galerijoje „Lisson“ (29 ir 52–54 Bell gatvėje, Londone) vyko nuo birželio 12–rugsėjo 7 d. Daugiau informacijos www.lissongallery.com


 

i Šis titulas ilgą laiką, ypač po Tarantino „Bulvarinio skaitalo“ ir „Džekės Braun“, priklausė juodaodžiui aktoriui Samueliui L. Jacksonui, bet šiam pasenus pelnytai perduodamas Raimundui Malašauskui.

ii Perfrazuotas XX a. antroje pusėje išpopuliarėjęs posakis „Elvis has left the building“ („Elvis jau išėjo iš pastato“) apie Elvį Presley, dar vieną – rokenrolo – „karalių“, dažnai kartotas po jo koncertų, kad gerbėjai masiškai nepultų prie išėjimo jo pamatyti arba nelauktų vėl pasirodant scenoje.

iii Anot galerijos informacijos, tai „smegenų žievės dalis, siejama su veidų atpažinimu“.

iv Kaip vėliau paaiškėjo.

v Angl. trump. Kas čia dabar??? Kas per velnias???

Raimundas Malašauskas, „Holograma“. 2007 m. Autoriaus ir „Lisson“ galerijos nuosavybė
Raimundas Malašauskas, „Holograma“. 2007 m. Autoriaus ir „Lisson“ galerijos nuosavybė
Miet Warlop,  performanso „Vaizdas“ fragmentas“. 2013 m. M. Blower nuotr. Autoriaus ir „Lisson“ galerijos nuosavybė
Miet Warlop, performanso „Vaizdas“ fragmentas“. 2013 m. M. Blower nuotr. Autoriaus ir „Lisson“ galerijos nuosavybė
Elizabeth Hoak-Doering, „Vairuotojas“. 2013 m. Autoriaus ir „Lisson“ galerijos nuosavybė
Elizabeth Hoak-Doering, „Vairuotojas“. 2013 m. Autoriaus ir „Lisson“ galerijos nuosavybė
Koenraad Dedobbeleer, „Tapančios mašinos“. 2012 m. Autoriaus ir „Lisson“ galerijos nuosavybė
Koenraad Dedobbeleer, „Tapančios mašinos“. 2012 m. Autoriaus ir „Lisson“ galerijos nuosavybė
Miet Warlop, „Lenta“. 2013 m. Autoriaus ir „Lisson“ galerijos nuosavybė
Miet Warlop, „Lenta“. 2013 m. Autoriaus ir „Lisson“ galerijos nuosavybė
Rosalind Nashashibi, „R Guys or I Muffs“. 2013 m. Autoriaus ir „Lisson“ galerijos nuosavybė
Rosalind Nashashibi, „R Guys or I Muffs“. 2013 m. Autoriaus ir „Lisson“ galerijos nuosavybė
Rosalind Nashashibi, „Sir mousy gruff“. 2013 m. Autoriaus ir „Lisson“ galerijos nuosavybė. P. Pukytės nuotr.
Rosalind Nashashibi, „Sir mousy gruff“. 2013 m. Autoriaus ir „Lisson“ galerijos nuosavybė. P. Pukytės nuotr.