Tarp įsimenančių ir spalvingų kino reginių „Bevardis“ (2002), „Skraidančių durklų namai“(2004) ir „Auksinės gėlės prakeiksmas“ (2006) Zhang Yimou 2005-aisiais sukūrė kamerinį filmą „Tūkstančius mylių nukeliavau aš sau vienas“ (TV1, rugpjūčio 2 d., 22.50). Kinų režisieriaus gerbėjams šis filmas – reta galimybė prisiminti kitokį Zhang Yimou – autorinio kino ir mažųjų formų meistrą. Regis, „Tūkstančius mylių nukeliavau aš sau vienas“ gimė iš labai asmeniškų paskatų – noro sukurti filmą su vaikystės stabu – aktoriumi Kenu Takakura (g. 1931), 7-ojo dešimtmečio japonų filmų apie gangsterius superžvaigžde. Takakura tada buvo lyginamas su Johnu Wayne’u ir Clintu Eastwoodu.
Zhang Yimou filmas pasakoja apie vienišo japonų žvejo Guiči Takatos kelionę. Takata gavo laišką iš marčios Rie. Ji rašo, kad žvejo sūnus Keničis sunkiai serga ir vienoje Tokijo ligoninėje laukia diagnozės. Vyrai nutraukė bet kokius ryšius prieš devynerius metus. Apie jų konfliktą nesužinosime nieko, tik viename epizode tėvas prisipažins, kad sužeidė sūnų ir šis jam to neatleido. Dabar Takata vyksta į Tokiją tikėdamasis, kad dramatiškos aplinkybės paskatins susitaikymą. Tačiau taip neatsitinka. Sūnus nenori matyti tėvo. Marti Takatai duoda vaizdajuostę. Keničis tyrinėjo Azijos liaudies meną. Iš vaizdajuostės tėvas sužino, kad Keničis negalėjo iki galo įgyvendinti savo sumanymo – užfiksuoti kinų operos dainininko, bet susitarė su juo susitikti kitais metais. Tėvas imasi neįprastos misijos: jis vyksta į Kinijos užkampį, kad nufilmuotų spektaklį. Takata nemoka kinų kalbos, jam sunku užmegzti ryšius su kitais žmonėmis, todėl kelionėje jo laukia daug išbandymų ir kliūčių. Tėvas įsitikinęs, kad įgyvendinti sūnaus svajonę – vienintelis dalykas, kurį jis dar gali padaryti Keničiui.
„Tūkstančius mylių nukeliavau aš sau vienas“ rasime daug Zhang Yimou kūryboje svarbių motyvų. Pirmiausia, tai simboliško Svetimo istorija, juolab kad japonas Kinijoje svetimas, bet Takata visada buvo toks ir savo artimiesiems. Kitas motyvas – miesto ir kaimo supriešinimas, dažnas režisieriaus kūryboje. Dar vienas – kinų opera, net pavadinimas „Tūkstančius mylių nukeliavau aš sau vienas“ – tai daina, kurią norėjo įamžinti Takatos sūnus. Be to, tūkstančiai mylių Kinijoje – tai ir Takatos kelionė į save, pavėluotas jausmų pabudimas, kuris, matyt, jau nieko jo gyvenime nebepakeis.
Pabudusių jausmų šios savaitės filmuose bus ir daugiau. Po Steveno Soderbergho 2012 m. „Prarastos kontrolės“ (TV3, 27 d. 23.10), manau, ne vienas pasijus sutrikęs ar net apgautas. Tačiau gal režisierius to ir siekė? Garsūs aktoriai Michaelas Douglas, Evanas McGregoras, Michaelas Fassbenderis, Billas Paxtonas, Mathieu Cassovitzas, Tatumas Chaningas ir Antonio Banderas filme vaidina antrojo plano personažus, kuriems režisierius pašykštėjo išskirtinesnių bruožų ar šlakelio psichologijos. Jie dingsta iš kadro, kai tik atlieka savo paprastas funkcijas – suvaidina niekšą, išdaviką, pasipūtųsi britų M6 agentą, JAV slaptųjų tarnybų karininką, agentą, šnipą. Trumpai tariant, jie – tik materija, kurios pasipriešinimą turi nugalėti agentė Melori Kein. Buvusi JAV jūrų pėstininkė Melori dirba agente privačioje saugos firmoje. Filmo veiksmas apima maždaug dvi šios moters gyvenimo savaites. Po sėkmingos įkaito išgelbėjimo operacijos Barselonoje, ji gauna naują užduotį ir vyksta į Dubliną, bet čia supranta, kad yra išduota ir pasmerkta mirti. Ir nusprendžia surasti kaltininką. Siužetas – paprastas, bet Soderberghas neslepia, kad svarbiausia filme Melori suvaidinusi mišriųjų kovų čempionė Gina Carano. Jis filmuoja savo herojės kovas taip, kad kiekvienas suprastų, jog kovojama iš tikrųjų.
„Prarasta kontrolė“ – tarsi atsakas į populiarius reginius, kuriuose kovotojai skraidyte skraido (kaip kad Zhang Yimou filmuose), aukos krenta dešimtimis, o po ilgo mūšio kovotojas lieka neuždusęs ir skaisčios veido spalvos. Soderberghas rodo Melori mėlynes, kurias ji nuolat slepia po storu pudros sluoksniu. Jis šaiposi ir iš kitų panašių filmų stereotipų, kad ir iš turistinės Europos (apšnerkšti kiemai filme įspūdingesni už prabangius viešbučius). Kai Fassbenderio suvaidintas britas pareiškia Melori, kad gali atspėti jos biografiją ir pradeda pasakoti apie socialinį dugną, iš kurio jai padėjo pakilti kovotojos talentas, Soderberghas tarsi mirkteli žiūrovams, kurie jau anksčiau sužinojo, kad merginos tėvas – rašytojas ir intelektualas.
Australės Julios Leigh 2011 m. filmo „Miegančioji gražuolė“ (BTV, 2 d. 23.55) herojėstudentė Liusė (aktorė ir dainininkė Emily Browning) – tikra darbštuolė. Mergina studijuoja, savanoriauja medicinos laboratorijoje, dirba biure, papildomai užsidirba bare ir dar teikia dviprasmiškas paslaugas pagyvenusiems vyriškiams. Pastarajam verslui vadovauja Klara, išgėrusi šios pagamintų narkotikų Liusė užmiega saldžiu Miegančiosios gražuolės miegu. Tada kambaryje ir pasirodo gašlūs seniai...
Šį pseudointelektualų (vienas personažas net cituoja Ingeborg Bachmann) kūrinėlį galima interpretuoti ir kaip feministinę provokaciją (neatsitiktinai debiutantės darbą globojo Jane Campion), visai nešvelniai pasišaipančią iš bjaurių ir senų vyrų kūnų bei geidulių, ir kaip variaciją ankstyvosios seksualinės revoliucijos mėgstamo soft porno stiliaus tema: nuolatinis Klaros perspėjimas klientams: „Jokio įsiskverbimo į kūną“ tik pabrėžia negilią „Miegančiosios gražuolės“ potekstę, kuri, be abejo, susieta ir su jausmų pabudimo tema.
Bet jei jau prisiminėme 7-ąjį dešimtmetį, mieliau pažiūrėsiu kitą šios epochos stilizaciją – pernykštę Weso Andersono „Mėnesienos karalystę“ (TV3, 3 d. 13.45). Filmo veiksmas nukelia į 1965-uosius, kai permainos jau tvyro ore, bet Vudstokas dar yra neįvykęs ir Amerikos nešiurpina hipiai. Tačiau kažkodėl neabejoju, kad dvylikamečiai „Mėnesienos karalystės“ herojai – iš skautų stovyklos pabėgęs našlaitis Semas ir teisininkų šeimos atžala Siuzė – ateityje patirs visus savo kartos gundymus. Bet kol kas jie dar tik išgyvena pirmąją meilę nuo pasaulio beveik atskirtoje saloje.
Andersonas – postmodernistas, todėl filme rasime daugybę nuorodų ir užuominų, susijusių ne tik su filmais, bet ir su muzika, literatūra (Benjamino Britteno „Nojaus arka“, Françoise Hardy dainos, Shakespeare’o „Vasarvidžio nakties sapnas“, Biblija, Walterio Scotto „Aivenhas“ ir t.t. ). Tų vizualinių ir kitokių užuominų, detalių, pamirštų daiktų, melodijų filme nepaprastai daug, bet jos neerzina, viską šifruoti ar prisiminti miela, juk tie daiktai, knygos, melodijos kadaise ir man padėjo malšinti paauglystės dramas ir skausmus.
Andersonas kaip tik to ir siekia: „Mėnesienos karalystė“ sugrąžina ne tik į naiviąją Ameriką, kurioje dar tik įvyks seksualinė ir visos kitos svarbios revoliucijos (tarp jų ir kino), bet ir į nostalgišką akimirką, kai supranti, kad vaikystė netrukus baigsis. Tą jaučia visi filmo personažai. Vieni jų jau atsisveikino su iliuzijomis, kaip kad plinkantis ir jausmingas Bruce’o Williso policininkas ar Siuzės tėtis (Bill Murray), kiti, matyt, dar ilgai išsaugos palaimingą būseną, kaip kad Edwardo Nortono skautų būrio Nr. 55 vadas. Bet permainos jau tvyro ore ir salą nusiaubęs potvynis – tik pirmasis jų pranašas. Todėl ir visa „Mėnesienos karalystė“ dvelkia gilia melancholija.
Kaip tik jai ir malonu atsiduoti, kai artėja atostogos. Pasižiūriu į nuo Naujųjų vis augančią knygų krūvą ir pasijuntu kaip vaikystėje, kai atostogų pradžią simbolizavo iš bibliotekos parsinešti tomai ir močiutės prie lovos padėta šviežių braškių lėkštė. Atsibudęs pirmiausia pajusdavau jų kvapą, o atsimerkęs, pamatydavau knygas. Nors dabar galiu palyginti save nebent su Siuzės tėvu (žr. nuotrauką), bet melancholija išliko vis tokia pat.
