Krėsle prie televizoriaus
Praėjusį trečiadienį per LRT pažiūrėjau pirmą po ilgos pertraukos šioje televizijoje atsiradusią kino laidą „Kinfo“ ir iki šiol negaliu suprasti, kodėl nacionalinis transliuotojas įsileido tokį popsinį reginį su komercinėms televizijoms privaloma chrestomatine blondine vedėja. Justė Zinkevičiūtė – tikrai graži mergina, bet iš kino laidos vedėjų pirmiausia lauki ne šypsenų, o kompetencijos. Viename anonse perskaičiau, kad laida skirta jauniesiems žiūrovams, ir dar kartą nustebau. Vadinasi, iš anksto planuojama, kad jauni žmonės turi būti pokvailiai ir nesidomėti rimtu kinu? Ar laidos rengėjai nusprendė jaunus žiūrovus pasmerkti likti amžinai jaunais ir iki gyvos galvos ryti spragėsius, žiūrėti lietuvišką erotiką ir Holivudo pasakaites apie zombius? Kitaip ir negali būti, nes masinė kultūra garbina infantilizmą ir pramogas. Informacinis kratinys „Kinfo“, regis, pirmiausia skirtas šios kultūros adeptams. Gausiai iliustruota ekrane nuolat šmėkščiojančiais „Valentino vieno“ ir „Auroros“ fragmentais, laida pažėrė daug paskutiniu metu žiniasklaidoje populiarios žodinės masturbacijos apie lietuvių „kino industriją“ ir „Lietuvos kino renesansą“ (pastaruosius žodžius iliustravo kažkuris „Valentino vieno“ sueities epizodas). Per pusę valandos aiškiai suformuluotų minčių išgirdau tik iš dviejų viešnių – Gabijos Jaraminaitės-Ryškuvienės ir Linos Kaminskaitės-Jančorienės. Bet ir šiuos pokalbius nustelbė neartikuliuotas reklaminis srautas ir kitoks absurdas. Pavyzdžiui, kažkodėl kalbantis apie restauruotą lietuvių dokumentiką buvo rodomi tik nerestauruoti Almanto Grikevičiaus „Laikas eina per miestą“ kadrai.
Krėsle prie televizoriaus
Lažinuosi, kad neatspėsite, kas šios citatos autorius ir kam ji skirta. Taip rusų sociologas Aleksandras Duka apibūdina
Pagal užsienio žiniasklaidą
Oficialioje konkursinėje programoje šalia filmų iš Prancūzijos, JAV, D. Britanijos, Vokietijos, Ispanijos, Italijos, Islandijos atsirado vietos ir naujausiems garsių Vidurio Europos režisierių – vengro Jánoso Szászo, čeko Jano Hřebejko, lenkų Joannos Kos-Krauze ir Krzysztofo Krauze’s filmams. Pastarųjų kūrėjų „Papusza“ – biografinis pasakojimas apie čigonų poetę
Krėsle prie televizoriaus
Po seminaro „Būtasis tęstinis laikas Baltijos šalyse: sudėtingos praeities atmintis ir trauma“



Pagal užsienio žiniasklaidą
Gandolfini gimė 1961 m. rugsėjo 18 d. Naujajame Džersyje. 1992 m. debiutavo Brodvėjaus scenoje – kartu su Jessica Lange ir Alecu Baldwinu suvaidino Tennessee Williamso pjesėje „Geismų tramvajus“. Netrukus jį pastebėjo ir kinas. Vieną pirmųjų vaidmenų Gandolfini 1993 m. suvaidino Tony Scotto filme „Tikra romantika“. Dažniausiai Gandolfini vaidino antrojo plano personažus, jo tikroji karjera prasidėjo, kai 2000-aisiais aktorius buvo patvirtintas vėliau geriausiu visų laikų amerikiečių serialu pavadintuose
Krėsle prie televizoriaus
Kai buvau paauglys, seksualinis švietimas mokykloje apsiribojo vietos ligoninės akušerės paskaitomis su pagąsdinimais ir palinkėjimais neužsiimti „tuo“ iki vedybų. Teko griebtis savišvietos. Šaltiniais tapo Stendhalio, Ericho Marios Remarque’o, Maksimo Gorkio (neaprėpiamą „Klimo Samgino gyvenimą“ pirmąkart perskaičiau iš paaugliško smalsumo, bet kelis kitus – jau vedamas noro suprasti Rusijos istoriją), Emile’io Zola ir Guy de Maupassant’o romanai. Sakyčiau, ne pati blogiausia literatūra. Tėvai šias knygas iš pradžių bandė slėpti, bet paskui susitaikė, nes prie pietų stalo nebeužduodavau klausimų, ką reiškia žodis
Krėsle prie televizoriaus
2009 m. brolių Coenų juodoji komedija „Rimtas vyrukas“ (BTV, 19 d. 21.25) – ne idiotas, bet jis taip pat nusipelnė meilės ir užuojautos. Laris Gopnikas (Michael Stuhlbarg) yra koledžo profesorius, dėsto fiziką, o ekrane – 1967-ieji. Jo žmona nori skirtis ir Laris pradeda svarstyti apie gyvenimo vertybes. Jis turi ir kitokių problemų: stinga pinigų, duktė vagiliauja, namuose apsigyveno brolis tinginys, Laris gauna anoniminius laiškus, jį terorizuoja
Pagal užsienio žiniasklaidą
Didysis festivalio „Kinotavr“ prizas filmui apie skurstantį mokytoją
Geriausia aktore tapo Julija Aug, Natašos Merkulovos ir Aleksejaus Čupovo komedijoje „Intymios vietos“ („Intimnyje mesta“) suvaidinusi moralės komiteto vadovę, bandančią prastumti erotiką draudžiantį įstatymą. Tačiau pati deputatė nuolat galvoja apie seksą. „Intymios vietos“ taip pat buvo pripažintos geriausiu
Krėsle prie televizoriaus
Amerikiečių dokumentininkas Davis Guggenheimas (jo filmas „Nepatogi tiesa“ yra pelnęs „Oskarą“) susirūpino savo tautiečių švietimo sistema. 2010 m. pasirodęs „Belaukiant Supermeno“ (TV3, 9 d. 00.50) kritiškai analizuoja JAV valstybines mokyklas. Keli gabūs vaikai tapo pavyzdžiu, kad mokykla labiau stabdo, nei skatina mažųjų sugebėjimus, o pedagogams rūpi tik vykdyti visuomenės jiems primestus reikalavimus. Režisierius teigia, kad tokia sistema yra