Vitražai ir jūra

 

Vienas naujausių Vilniaus dailės akademijos leidyklos leidinių – albumas „Algirdas Dovydėnas. Vitražai“. Čia žinomo vitražo dailininko, VDA profesoriaus kūrybą išsamiai pristato menotyrininkė Dalia Ramonienė, knygos dailininkė – Jurga Dovydėnaitė. Albume pateikiamas gausus iliustracijų pluoštas leidžia ne tik apžvelgti dailininko kūrinius, bet ir pasigilinti į vitražų fragmentus, detales, pasigrožėti pro spalvotą stiklą lūžtančia šviesa, skambiomis dekoratyviomis formomis ar subtiliu, vos regimu stiklo piešiniu.

 

Knyga šių metų birželį buvo pristatyta VDA, pasveikinti profesoriaus susirinko būrys kolegų, bičiulių. Apie knygos rengimo darbą pasakojusi Dalia Ramonienė sakė, kad A. Dovydėno kūrybą ji studijavo „gyvai“ – keliavo po visoje Lietuvoje išsibarsčiusius statinius, kuriuose dailininkas yra sukūręs vitražų.

 

Jau keturiasdešimt metų aktyviai kuriančio dailininko vitražų teminis, technologinis spektras – platus ir įvairus. Tai ir istorinius pastatus puošiantys vitražai, pavyzdžiui, 2002–2003 m. sukurta šešių dalių kompozicija Šv. Mikalojaus bažnyčioje, Vilniuje, tiek šių dienų architektūroje – įvairiuose visuomeniniuose, kulto, memorialiniuose pastatuose. Tarkime, santūrios architektūros Lietuvos kankinių bažnyčia Domeikavoje (Kauno rajonas, architektas – Kęstutis Pempė) A. Dovydėnas 1999–2004 m. sukūrė devynių dalių vitražinę kompoziciją ir vitražą „Kryžius“. Tačiau tiek knygos tekste, tiek iliustracijose atsispindi keletas esminių profesoriaus kūrybos bruožų – tai darnus vitražų ir architektūros sambūvis, didžiąją kūrybos dalį žyminti dekoratyvios abstrakcijos plėtotė, kurioje net technologinės detalės – pavyzdžiui, švino juostelės, jungiančios atskirus vitražo segmentus, tampa išraiškingais meniniais vitražo elementais. Taip pat – kruopšti kiekvieno objekto istorinė analizė, noras nuodugniai, iki smulkiausių detalių pažinti, išstudijuoti kūrinio temą, simboliškai, apibendrintai perteikti ją vitražuose.

 

Pasak D. Ramonienės, svarbus stilistinis, prasminis A. Dovydėno kūrybos lūžis yra 1975 m. jo gautas pirmas reikšmingas užsakymas – architekto Arūno Paslaičio suprojektuotas sanatorijos „Lietuva“ pastatas Druskininkuose. Modernių formų statinyje dailininkas, atsižvelgdamas į žalumoje skendinčio kurorto savastį, atsisakė įprastos interjero, kaip uždaros, nuo išorės izoliuotos erdvės, ir tradicinės vitražo, kaip spalvoto lango vaidmens architektūroje, sampratos ir pabandė interjerą susieti su išorine aplinka. Projektuodamas didžiulį vitražą, dailininkas neuždengė visos lango plokštumos, paliko skaidraus stiklo fragmentus, tirpdinančius interjero ir eksterjero atskirtį. Šis darbas A. Dovydėno kūryboje reikšmingas ir tuo, kad jame išryškėjo viena jo nuolat plėtojamų temų – tai gamtinių ir griežtų geometrinių formų jungtis.

 

Knygoje pabrėžiama, kad nors reikšminga dailininko kūrybos atkarpa plėtojosi sovietmečiu, A. Dovydėnas niekada nekūrė politiškai angažuotų vitražų. Jo darbų apskritai nebuvo ideologizuoto sovietinio meno kontekste. Atvirkščiai, šalia dekoratyvių, ritmiškų struktūrų 9–10-uoju dešimtmečiais menininko vitražų stilistikoje iškilo struktūrinis spalvingos dekoratyvios abstrakcijos modelis, primenantis painų linijų, spalvų ir formų labirintą, pasižymintį harmoninga plokštumine kompozicija, aiškiu, muzikaliu ritmu.

 

Pastarųjų dešimtmečių dailininko kūryboje ryškiai išsiskiria atkurtos Nepriklausomybės laikotarpiu suaktyvėję bažnyčių statybų, rekonstrukcijų, istorinės tautos atminties įamžinimo projektai. Kaip žinia, vienas pirmųjų reikšmingų šio pobūdžio A. Dovydėno kūrinių – Rainių memorialiniame komplekse atstatytos Kančios koplyčios vitražai. Už juos 1994 m. dailininkas su kitais bendraautoriais buvo apdovanotas Nacionaline Lietuvos kultūros ir meno premija.  

 

Knygos teksto autorė ne tik nuosekliai nagrinėja reikšmingiausius A. Dovydėno darbus, bet pristato ir jo kūrybos foną – tendencijas, kuriomis rėmėsi šio dailininko karta. Knygoje sužinome, kad A. Dovydėno mokytojų – garsiųjų vitražininkų Kazio Morkūno, Algimanto Stoškaus – plėtotą luitinio stiklo vitražo sampratą 8-ajame dešimtmetyje pakeitė plono stiklo vitražai – tai tradicija, perimta iš Stasio Ušinsko kūrybos ir mokymo. Ja dailininkas grindžia ir savo edukacinę programą Vilniaus dailės akademijos monumentaliosios tapybos katedroje.

 

D. Ramonienė knygoje pristato dailininką ir kaip asmenybę, ilgametį vitražo pedagogą, VDA Monumentaliosios tapybos katedros vadovą, dėstytoją. Iš tiesų, A. Dovydėną galime drąsiai priskirti prie tų vitališkų, charizmatiškų vyresnės kartos dailininkų – kaip ir, pavyzdžiui, Arvydas Šaltenis, kuriems visada rūpi, kuo gyvena jaunoji karta, studentai. Platus menininko akiratis, erudicija, įgimtas charakterio gyvumas, aktyvumas lemia tai, kad jis neužsidaro dirbtuvės tyloje, o yra aktyvus kultūros gyvenimo dalyvis. Žinią apie vitražą, monumentaliąją tapybą ir jos subtilybes profesorius nesibodi pristatyti ir visai „žaliai“ auditorijai – pernai profesorius drauge su kolega Ignu Meidumi viešėjo Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje, kur apie VDA vitražo katedrą pasakojo moksleiviams.

 

Ne veltui apipavidalinant knygą viršelių spalvinei gamai pasirinkta tauri, gili mėlyna spalva, o jos atvartuose – putotų jūros bangų keteros. A. Dovydėno vitražuose mėlyni tonai – vieni dažniausių. O jūros vaizdai primena, kad A. Dovydėnas – prisiekęs buriuotojas. Ištvermė galynėjantis su jūros stichija verčia žavėtis ir stebėtis – dailininkas – vienas istorinio jachtos „Dailė“ žygio per Atlantą, drąsiai skelbusio apie atgimstančią Lietuvą pačiame nepriklausomybės priešaušryje, dalyvių. 1989 m. A. Dovydėnas apdovanotas medaliu už nuopelnus Lietuvos sportui.

 

Apie dabartinę Lietuvos vitražo situaciją įprasta sakyti, kad jo reikšmė, raiškos galimybės, palyginti su sovietmečiu, yra sumenkusios – nutrūko architektų ir vitražininkų bendradarbiavimas, suiro monumentaliosios tapybos mecenavimo sistema, t.y. nuostata, kad kiekvienas naujai statomas visuomeninės paskirties statinys turi būti puošiamas dailės kūriniais. Tačiau galbūt tai tas metas, kai stiprūs vitražo dailininkai gali paveikti jo raidą ar bent jau atkreipti savo darbais visuomenės dėmesį, akivaizdžiai parodant plačias vitražo galimybes, kurios galėtų būti išnaudojamos ir šiuolaikinėje architektūroje. Tam gerai padeda ir ši knyga.