7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Ko nors saldesnio, o gal antidepresantų?

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 29 (1043), 2013-07-19
Kinas Rodo TV
„Viktorija. Jaunoji karalienė“
„Viktorija. Jaunoji karalienė“

 

Kai rašau šias eilutes, milijonai žmonių visame pasaulyje laukia žinios apie naujo Anglijos sosto įpėdinio (arba įpėdinės) gimimą. Fotografai jau savaitę budi prie ligoninės, parduotuvėse masiškai perkami karališkų spalvų kūdikių rūbeliai, suvenyrai ir kitokie niekučiai, o lažybų kontorose sukasi milžiniški pinigai. Įvairių televizijų žinios nuolat rodo iš ten reportažus. Vienų vedėjai pasiduoda tai masinei beprotybei, kitų vertina skeptiškiau. Kažkodėl neabejoju, kad lietuviškuose reportažuose skepsio nebus, tik saldūs ir banalūs žodžiai. Lietuviai juk jaučia didžiulį nevisavertiškumo kompleksą ir todėl nori būti tokie kaip visi. Tai liudija kad ir labiausiai (bent jau mane) erzinanti lietuviška reklama, kurioje mergina ir vaikinas, besąlygiškai įsitikinę savo teisumu, aiškina, kad geriausia yra tai, kas populiariausia. Pas mus ta logika vadovaujasi ne tik reklaminiai paskolų ėmėjai, bet ir politikai, televizininkai, prekybininkai. Todėl ir tampame įvairių vienadienių partijų įkaitais ir beskonių picų rijikais. Banalybė virto siekiamybe. Bet karaliumi kiekvienas netaps taip, kaip tampama, tarkime, Lietuvos žvaigžde (užtenka kelių televizijos laidų ir spalvotų žurnalų viršelių) ar politiku, todėl masinė kultūra siūlo daug efektyvių būdų bent trumpam susitapatinti su monarchais, pavyzdžiui, nusipirkti jų atvaizdais papuoštą puodelį ar šliaužtinukus.
 
TV3 pajuto, iš kur pučia vėjas, todėl 20 d. 19 val. parodys Jeano-Marco Vallé kostiuminę dramą „Viktorija. Jaunoji karalienė“ (2009). Reklaminis filmo šūkis gerai perteikia esmę: „Ji valdė milijonus, bet jos širdis priklausė vieninteliam vyriškiui.“
Man karalienės Viktorijos epocha pirmiausia asocijuojasi su visuomenę kiaurai persmelkusia hipokrizija, pirmojo serijinio žudiko Džeko Skerdiko nusikaltimais ir siaubingu masių skurdu. Filme viso to nepamatysite. Užtat bus daug meilės, tikrai prabangių suknelių ir žavi Emily Blunt karalienė. Kuo ne antidepresantas?
 
Vasara televizijose – kartojimų metas, todėl ir aš nebūsiu originalus. Saldumynų mėgėjai, manau, mielai prisimins ir Peterio Webberio 2004 m. „Merginą su perlo auskaru“ (BTV, 24 d. 21.25), sukurtą pagal ir Lietuvoje populiarų Tracy Chevalier romaną. Veiksmas perkels į 1665-uosius, Delftą, tapytojo Johanneso Vermeerio namus, kuriose atsiranda nauja tarnaitė – šešiolikmetė Griet. Ji pozuos dailininko paveikslams. Nors dailininkas egzistavo iš tikrųjų, apie jį išlikę nedaug informacijos, tad filmas yra fantazija Vermeerio tema. Į šią fantaziją puikiai įsiterpia pagrindinius vaidmenis sukūrę Colinas Firthas ir Scarlett Johansson.
 
Johansson primins dar vienas filmas – Briano De Palmos „Juodoji orchdėja“ (BTV, 22 d. 21.25). Tai irgi ekranizacija – Jameso Ellroy’aus romaną galima rasti ir lietuviškai. Rašytojo motina tapo žudiko auka, tad Ellroy’aus fantazija apie iki šiol neišaiškintą kitą žiaurią žmogžudystę – Holivude bandžiusios prasimušti Elisabeth Short, – kurią nuolat prisimena įvairūs kriminologijos vadovėliai, be abejo, turi gilų pagrindą. To neslepia ir pats rašytojas.
De Palmai ši istorija apie garsų 5-ojo dešimtmečio nusikaltimą, korumpuotą Los Andželo policiją ir du dorus policininkus, kuriuos tyrimas atveda prie galingų ir įtakingų veikėjų, man regis, yra būdas grįžti prie film noir ištakų, postmodernistiškai pažaisti ne tik stiliaus, bet ir Holivudo istorijos potekstėmis. Todėl filme tiršta įvairiausių užuominų, kurias įdomiausia šifruoti sinefilams. Žinoma, vertas dėmesio ir aktorių ansamblis: kartu su Johansson vaidina Joshas Hartnettas, Hilary Swank, Mia Kirshner bei vienas įdomiausių šių dienų Holivudo aktorių Aaronas Eckhartas.
 
Paskutinę savaitę klausantis įvairių politikų interviu, kuriuose jie visiškai atsisako moralinių Darbo partijos proceso nuosprendžio vertinimų, kyla nuodėmingas klausimas, kokią bausmę jiems pritaikytų Davido Fincherio 1995 m. filmo „Septyni“ (LNK, 23 d. 22.35) žudikas. Neabejoju, gerai prisimenate, kad jo aukos įkūnijo septynias didžiąsias nuodėmes. Žudiko maniako filme ieško pensijon susirengęs detektyvas Somersetas (Morgan Freeman) ir jo jaunas kolega Milsas (tada dar tik kylanti žvaigždė Bradas Pittas). „Septyniuose“ daugybė įsimenančių detalių, todėl jį galima žiūrėti ne vieną ir ne du kartus. Pavyzdžiui, pirmuose kadruose visų namų numeriai prasideda septyniais; policijos šefo ir detektyvo Somerseto dialogas filmo pabaigoje ( „Kur tu būsi?“ – „Šalia... Aš būsiu šalia“) pakartoja ankstesnio Fincherio filmo „Svetimas 3“ dialogą; norėdamas suprasti žudiko logiką Somersetas skaito Jeffrey Choserio „Kenterberio apsakymus“, Johno Miltono „Prarastą rojų“; o Kevino Spacey personažas vadinasi Džonu Dou – taip JAV policijos slengu įvardijamas įtariamasis, kurio tapatybės neįmanoma nustatyti. Fincherio humoro jausmas pavydėtinas: „Septynių“ scenarijų parašęs Andrew Kevinas Walkeris suvaidino pirmąjį filme parodytą lavoną.
 
Verta prisiminti ir klasiko Williamo Friedkino 2003 m. filmą „Pasmerktasis“ (BTV, 20 d. 21.20). Jame atsistatydinęs specialiųjų dalinių rengimo specialistas Bonemas (Tommy Lee Jonesas) padeda ieškoti samdomo žudiko – savo buvusio mokinio (Benicio Del Toro), kuris miške jaučiasi kaip namuose. Įtempta mokytojo ir mokinio dvikova, ne tik dinamiškai nufilmuota bei parodyta, bet ir turi gilesnių poteksčių, pavyzdžiui, žudikas „užsikrėtė“ kraujo troškimu vykdydamas misiją Kosove. Bet, žinoma, svarbesnė yra biblinės aukos tema – Bonemas turi paaukoti mokinį, kad susidorotų su blogiu.
 
Biblinių aliuzijų gausu ir kitame filme – 2007 m. Paulo Haggiso „Elos slėnyje“ (BTV, 22 d. 22.10), kur pagrindinį vaidmenį taip pat sukūrė Tommy Lee Jonesas. Jis vaidina į pensiją išėjusį karininką Henką, kurio sūnus dezertyravo grįžęs iš karo Irake. Vaikinas dingo be pėdsakų iš karinės bazės. Tėvas kartu su vietine policininke (Charlize Theron) imasi tirti dingimą. Man „Elos slėnyje“ – vienas geriausių paskutinio dešimtmečio amerikiečių filmų. Henko istorija tragiška, filmas prabyla apie tėvų ir vaikų santykius, iliuzijų žlugimą, patriotizmą.
 
Vienintelė šios savaitės premjera – Steveno Soderbergho atsisveikinimas su didžiuoju kinu „Šalutinis poveikis“ (TV3, 21 d. 23.20). Šiemet Berlinalės konkurse parodytas filmas sulaukė prieštaringų vertinimų. Vieniems režisieriaus grįžimas prie hičkokiškos trilerio formulės pasirodė įdomus, kitiems – senamadiškas. Pagrindinė filmo herojė Emili (Rooney Mara) turi psichologinių problemų, jos ypač sustiprėja po to, kai iš kalėjimo grįžta už finansines machinacijas ketverius metus ten praleidęs moters vyras (Chaning Tatum). Jie myli vienas kitą, bet Emili vartoja antidepresantus, kurių šalutinis poveikis ir tampa filmo siužeto varikliu. Tiksliau, vaistai paskatina kitą filmo personažą – ambicingą psichoanalitiką Džonataną (Jude Law) – įdėmiau patyrinėti iš pirmo žvilgsnio gana aiškų atvejį. Noras prisikasti iki tiesos, taip pat savižudybės bandymai, nužudymai, košmarai, somnambulizmas visada gali tapti geros intelektualinės pramogos pretekstu, ypač vasarą. Bet gal intelektas ir yra geriausias antidepresantas?
 
Jūsų –
Jonas Ūbis

 

„Viktorija. Jaunoji karalienė“
„Viktorija. Jaunoji karalienė“
„Juodoji orchidėja“
„Juodoji orchidėja“
„Septyni“
„Septyni“