7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Matęs širdimi

Arūnas Žebriūnas (1930 – 2013)

Roma Pauraitė
Nr. 33 (1047), 2013-09-13
Kinas In memoriam
Arūnas Žebriūnas
Arūnas Žebriūnas
Grupė talentingų kino menininkų – Vytautas Žalakevičius, Raimondas Vabalas, Marijonas Giedrys, Almantas Grikevičius ir, be abejonės, kino aristokratas ir savo išvaizda, ir kūryba Arūnas Žebriūnas – buvo tos iškilios asmenybės, kurios sudėtingiausiomis gyvenimo aplinkybėmis sugebėjo nesubanalėti, nepasiduoti kasdienybės rutinai ir politiniam spaudimui, išlaikyti savitą požiūrį į gyvenimo prasmę ir laiko nesunaikinamas vertybes. Iškeliaudamas Arūnas Žebriūnas tarsi užbaigė tą kino epochą, kurią Lietuvoje ženklino šie kino meistrai. Kai nūnai ekranus užtvindė vienadieniai filmai, mes su nuostaba žvelgiame į tų netolimos praeities „mohikanų“ paliktus darbus, jausdami skausmingą jų netektį.
Sakoma, nuo likimo nepabėgsi. O gal tai prigimtis mums brėžia tą lemtingą gyvenimo liniją, kuri kreipia iš kelio pasukti į takelį arba atvirkščiai – išeiti į kelią, neleidžiantį niekur nuklysti. Taip atsitiko ir Arūnui. Jis baigė Dailės institute architektūrą, gavo paskyrimą dirbti Lietuvos kino studijoje – ir čia nelauktai prasiveržė jo tikrieji polinkiai, nulėmę visą tolimesnį gyvenimą: tarp savo suprojektuotų dekoracijų stebėdamas filmuojamą epizodą, jis neiškentęs imdavo pats režisuoti, nes jį erzino situacijų ir jų sprendimų dirbtinumas. Jau pirmasis jo darbas kine – novelė „Paskutinis šūvis“ filme „Gyvieji didvyriai“ (1960), – apdovanotas pagrindiniu prizu tarptautiniame Karlovi Varų kino festivalyje, parodė, jog Arūnas mąsto kino kategorijomis ir net ieško savitos poetinės kino stilistikos, kurią toliau tobulino vėlesniuose savo filmuose – „Paskutinė atostogų diena“, „Mirtis ir vyšnios medis“, „Gražuolė“, „Naktibalda“. Būtent Arūnas pastūmėjo kino kritikus ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų prabilti apie lietuvių poetinį kiną. Tačiau vienas iš paradoksų, kurių likimas Arūnui gyvenime nešykštėjo, buvo tas, kad jis nemėgo poezijos, neskaitė eilėraščių, nors turėjo artimų draugų tarp garsių poetų. Matyt, jo sieloje slypėjęs Mažojo princo matymas širdimi, o ne akimis, lėmė tą pakylėtą gyvenimo prasmės interpretaciją ekrane, kurią irgi gali pajusti tik širdimi. Beje, A. de Saint Exupéri „Mažojo princo“ ekranizaciją (1966) jis laikė savo klaida, nes neįvertino tų subtilių rašytojo literatūrinių poteksčių, kurių neįmanoma išversti į kino kalbą. Tačiau filmo dekoratyvumas, užgožęs literatūrinio kūrinio dvasią, neprislopino Arūno širdyje noro „prisijaukinti“ kino kalbą, kaip Mažasis princas prisijaukino lapę, kad galėtų ekrane atskleisti įvairiaspalvį žmogaus vidinį pasaulį, kuriame vienas šalia kito gyvena ir poezija, ir humoras, ir dramatiški niuansai, ir tragikomiški proveržiai. Visais tais takais takeliais ir nuriedėjo Arūno kūrybinis gyvenimas. Kiek puikaus humoro jis pažėrė filmuose „Seklio Kalio nuotykiai“ (1976), kur nelauktai atsiskleidė aktorinis dirigentų Donato Katkaus ir Jono Aleksos talentas, „Riešutų duona“ (1977), apdovanotame prizu už režisūrinį meistriškumą sąjunginiame kino festivalyje Jerevane, kur šalia komiškų dviejų šeimų (lietuviškų Montekių ir Kapulečių) situacijų rutuliojasi lyriška Andriaus ir Liukos meilės istorija, vėlgi pagardinta paradoksaliais meilės prisipažinimais („aš padovanosiu tau karvę“), ir net miuzikle „Velnio nuotaka“ (1975), kur Vaivos Mainelytės puikiai išjaustą lyrišką dramaturginę Jurgos liniją perkerta žiūrovus linksminti nepaliaujančios velniūkščio Pinčiuko (Gediminas Girdvainis) išdaigos. Šis miuziklas, pirmasis lietuvių kinematografijos istorijoje, taip ir likęs vieninteliu šio žanro kūriniu, iki šiol tebeturi savo žiūrovą ir įkvepia naujas žanro interpretacijas – nors ir ne ekrane.
Viename iš paskutinių savo interviu Arūnas sakė: „Kiekvienas žmogus – angelas ir šėtonas. Aš tobulėju, ir mano šėtonas tobulėja. Aš noriu apsivalyti, jis man neleidžia.“ Ši vidinė žmogaus kova tarp gėrio ir blogio ypač jaudino Arūną. Net jauniausiam žiūrovui skirtuose filmuose jis kalbėjo apie tai, kas šiandien tebeaudrina suaugusiųjų pasaulį. Romantiškai žvelgianti į gyvenimą mergytė filme „Mirtis ir vyšnios medis“ (1968) nori su savo draugu žaisti mamą ir tėtį, o berniukas (jėgos pozicijos šalininkas) nori žaisti karą. Ar ne taip yra iki šol? Kai vieni žmonės nori, kad šviestų saulė, kad aplink žydėtų gėlės ir nekristų bombos, kiti žaidžia karą... Jėgos pozicija dažniausiai susijusi su silpnesniųjų prisitaikėliškumu, pataikavimu stipresniems ir net išdavyste. Apie tai subtiliai pasakoja filmas „Paskutinė atostogų diena“ (1964), kuriame berniukas, šutvės bendraamžių atstumtas, norėdamas jiems įtikti, atskleidžia mažosios draugės patikėtą paslaptį apie kalnų aidą. Filmas sujaudino daugelio kino festivalių vertinimo komisijas, paskyrusias jam „Sidabrines bures“ Lokarno kino festivalyje 1965 m., premiją VI Pabaltijo, Baltarusijos ir Moldavijos kino festivalyje Taline ir Didįjį prizą Kanų jaunimo filmų festivalyje. Kaip ginklą prieš banalybę, o kartu ir blogį, režisierius iškėlė vidinį grožį, kurį filme „Gražuolė“ (1969) nuostabiai atskleidė žavingai natūrali, subtiliausius sielos niuansus sugebanti perteikti mergaitė Inga Mickytė, ir kuris šiandien primirštas, nustelbtas televizijos žvaigždžių manekeniškos tuštybės. Filmas buvo aukštai įvertintas sąjunginiame kino festivalyje Minske.
Arūnas ieškojo žmogaus sieloje dvasinių išteklių, kurie galėtų lemti gėrio pergalę, kurdamas ir psichologinius filmus „Kelionė į rojų“ (1980), „Turtuolis, vargšas...“ (1982), „Chameleono spalvos“ (1986). Net ir paskutiniame vaidybiniame filme „Mėnulio pilnaties metas“ (1988) jis gilinosi į žmogaus vidinę kovą su tuo „šėtonu“, kuris neleidžia apsivalyti. Labai atsakingai žvelgdamas į savo kūrybą ir į tai, kokią mintį ji neša žiūrovams, Arūnas, net ir užbaigęs montuoti šį filmą, buvo nepatenkintas savimi, ir rašytojas Saulius Šaltenis, jo prašomas, parašė kitą filmo pabaigą. Jautė didžiulę atsakomybę, išleisdamas kino kūrinį į ekraną, kaip mylintis tėvas savo kūdikį į pasaulį. Ir savo studentus, dėstydamas režisūrą Muzikos ir teatro akademijoje, mokė pabėgti nuo štampų, nuo standartų, juos atmesti. Visų pirma ieškoti minties, perteikti konfliktą, o ne vaikytis kino efektų, kurie negali paslėpti mąstymo skurdumo.
Caro laikų tremtinės ir Lietuvos karininko sūnus Arūnas Žebriūnas su džiaugsmu sutiko Sąjūdį, Atgimimą, tapo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu. Tačiau vėliau, nusivylęs kai kurių veikėjų savanaudiškumu, iš politikos pasitraukė. Buvo sukūręs studiją ARS, ieškančią talentingų scenaristų, nes didžiausia lietuviško kino bėda laikė silpną kino dramaturgiją. Paskelbus konkursą filmo apie Vytautą Didįjį scenarijui įkalbinėjo talentingus rašytojus imtis šio darbo, bet vieni nepanoro ilgai sėdėti archyvuose, kitų nesužavėjo tema. Tuomet Arūnas pats ėmėsi rašyti scenarijų apie Vytautą, tačiau darbui sukliudė sunki liga...  
Už nuopelnus kinui Arūnas Žebriūnas 2010 m. buvo apdovanotas „Auksine gerve“, o už gyvenimo darbus 2011 m. jam buvo įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija. Sudėjus visus apdovanojimus, gautus už atskirus filmus, galima pasidžiaugti, kad Arūnas Žebriūnas už savo kūrybą buvo deramai įvertintas. Tačiau už visus apdovanojimus svarbiau yra tai, kad jis išaugino dvi talentingas, žavias dukras – menininkę Moniką (ją matėme filme „Seklio Kalio nuotykiai“) ir muzikę Ūlą Ulijoną, grojančią altu Turino simfoniniame orkestre. Nugyveno gražų gyvenimą su dainininke Giedre Kaukaite. Niekada neišdavė doro žmogaus principų. Tai brangiau už visus titulus ir apdovanojimus, kurie yra tik anturažas, svarbesnis publikai, o ne pačiam kūrėjui. Arūnas Žebriūnas ir be apdovanojimų išliktų asmenybė, už kurios paprastumo slypėjo didi kūrybinė galia, plati siela ir didelis troškimas padėti žmonėms įveikti blogį.

 

Arūnas Žebriūnas
Arūnas Žebriūnas