Autorius: Roma Pauraitė
Roma Pauraitė
Matęs širdimi
Arūnas Žebriūnas (1930 – 2013)
Sakoma, nuo likimo nepabėgsi. O gal tai prigimtis mums brėžia tą lemtingą gyvenimo liniją, kuri kreipia iš kelio pasukti į takelį arba atvirkščiai – išeiti į kelią, neleidžiantį niekur nuklysti. Taip atsitiko ir Arūnui. Jis baigė Dailės institute architektūrą, gavo paskyrimą dirbti Lietuvos kino studijoje – ir čia nelauktai prasiveržė jo tikrieji polinkiai, nulėmę visą tolimesnį gyvenimą: tarp savo suprojektuotų dekoracijų stebėdamas filmuojamą epizodą, jis neiškentęs imdavo pats režisuoti, nes jį erzino situacijų ir jų sprendimų dirbtinumas. Jau pirmasis jo darbas kine – novelė „Paskutinis šūvis“ filme „Gyvieji didvyriai“ (1960), – apdovanotas pagrindiniu prizu tarptautiniame Karlovi Varų kino festivalyje, parodė, jog Arūnas mąsto kino kategorijomis ir net ieško savitos poetinės kino stilistikos, kurią toliau tobulino vėlesniuose savo filmuose – „Paskutinė atostogų diena“, „Mirtis ir vyšnios medis“, „Gražuolė“, „Naktibalda“. Būtent Arūnas pastūmėjo kino kritikus ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų prabilti apie lietuvių poetinį kiną. Tačiau vienas iš paradoksų, kurių likimas Arūnui gyvenime nešykštėjo, buvo tas, kad jis nemėgo poezijos, neskaitė eilėraščių, nors turėjo artimų draugų tarp garsių poetų. Matyt, jo sieloje slypėjęs Mažojo princo matymas širdimi, o ne akimis, lėmė tą pakylėtą gyvenimo prasmės interpretaciją ekrane, kurią irgi gali pajusti tik širdimi. Beje, A. de Saint Exupéri „Mažojo princo“ ekranizaciją (1966) jis laikė savo klaida, nes neįvertino tų subtilių rašytojo literatūrinių poteksčių, kurių neįmanoma išversti į kino kalbą. Tačiau filmo dekoratyvumas, užgožęs literatūrinio kūrinio dvasią, neprislopino Arūno širdyje noro „prisijaukinti“ kino kalbą, kaip Mažasis princas prisijaukino lapę, kad galėtų ekrane atskleisti įvairiaspalvį žmogaus vidinį pasaulį, kuriame vienas šalia kito gyvena ir poezija, ir humoras, ir dramatiški niuansai, ir tragikomiški proveržiai.
