7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: LDM inf

LDM inf

Birželio 8–10 d. Nacionalinė dailės galerija lankytojus kviečia į svetingąjį savaitgalį, skirtą parodos „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ uždarymui.

Galerijos bilietas nuo penktadienio iki sekmadienio kainuos tik 20 centų, vyks nemokamos ekskursijos po parodą ir kūrybinės dirbtuvės.
„Tyliosios kolekcijos“ augo XX a. 7-10 dešimtmečiais valstybės kontroliuojamos meno rinkos paraštėse literatų, aktorių, gydytojų, architektų, inžinierių iniciatyva. Paroda praveria duris į šių kolekcininkų svetaines ir miegamuosius, kuriuose randami dailės kūriniai pasakoja ne tik apie savininko skonį ir apie pažįstamų dailininkų ratą, bet ir apie sovietmečio kultūrinį gyvenimą, skirtingas įsigijimo taktikas bei požiūrį į turimą kolekciją.
Lietuviškąjį segmentą atstovauja Vilniaus universiteto profesoriaus Vlado Žuko, aktorių Laimono Noreikos, Broniaus Gražio, architekto Zigmanto Liandzbergio, gydytojos Stasės Mičelytės, inžinieriaus Visvaldo Neniškio, gydytojo, verslininko Jono Žiburkaus, kino scenaristo, žurnalisto Prano Morkaus, finansininko, auditoriaus Egidijaus Jakubausko, kolekcijos. Estiškąją parodos dalį sudaro Matti Miliaus ir Marto Leppo, kuriems dailės kolekcionavimas tapo gyvenimo būdu, taip pat verslininko Marto Eriko, mediko Mihkelio Lembero ir Švedijoje gyvenusio finansų analitiko Henno Kocho kolekcijos.

Paskutinėmis parodos veikimo dienomis galerijoje rengiamos nemokamos ekskursijos, kūrybinės dirbtuvės ir filmo peržiūra.

Birželio 8 d., penktadienis
17 val. ekskursija po parodą su kuratore Jolanta Marcišauskyte-Jurašiene

Birželio 9 d., šeštadienis
12 val. kūrybinės dirbtuvės „Kolekcionavimas kaip gyvenimo būdas“, skirtos jaunimui ir vedamos kolekcininko Zigmanto Liandzbergio sūnaus, menininko, kuratoriaus Lino Liandzbergio
14 val. ekskursija po parodą su gide Goda Aksamitauskaite
15-17 val. NDG auditorijoje rodomas filmas apie dailės kolekcininką Mykolą Žilinską „Be rūpesčio“ (16 min., rež. R. Šilinis, 1987)
17 val. ekskursija po parodą su menotyrininke Ramute Rachlevičiūte

Birželio 10 d., sekmadienis
13 val. ekskursija po parodą su kuratore Egle Juocevičiūte

Ekskursijos ir dirbtuvės nemokamos, tačiau dalyvių skaičius ribotas, būtina registracija el. paštu: edukacija@ndg.lt  arba tel.:  (8 5) 2195961.

Projektą iš dalies finansavo: Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba
Rėmėjai: UAB Exterus, Imparat, Estijos Respublikos ambasada Vilniuje, Lietuvos respublikos ambasada Estijos respublikoje
Partneriai: Lietuvos valstybinis centrinis archyvas, Lietuvos kino centras, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija
Informacinis rėmėjas lrytas.lt
Daugiau informacijos tel. (8 5) 212 29 97, www.ndg.lt Nacionalinė dailės galerija, Konstitucijos pr. 22, LT-08105 Vilnius
Iliustracija: Parodos „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ ekspozicijos vaizdas. Tomo Ivanausko nuotrauka

 

LDM inf

Indrės Stulgaitės-Kriukienės ir Remigijaus Kriuko meninio stiklo paroda „Monologai“

Taikomosios dailės ir dizaino muziejus rugsėjo 13 d., trečiadienį, 17 val. atidaro Indrės Stulgaitės-Kriukienės ir Remigijaus Kriuko meninio stiklo parodą „Monologai“ (paroda veiks iki lapkričio 13 d.).


Stiklo menas – labai specifinė sritis, turinti daug savitų technologinių ypatybių, jau nekalbant apie tai, kad stiklas – ypač kaprizinga medžiaga. Menininkams Indrei Stulgaitei-Kriukienei ir Remigijui Kriukui viena patraukliausių yra sunkiai valdoma karšto stiklo formavimo technologija (pūtimas, liejimas, laisvas formavimas). Ne mažiau svarbi ir šalto stiklo apdirbimo sritis, ypač kai kalbama apie optinį – itin skaidrų – stiklą. Įvairiaprasmė, įvairialypė, savyje talpinanti paslaptingą, papildomą dimensiją materija; užburianti, įtraukianti, pasakanti daugiau, nei įmanoma pasakyti žodžiais. Stiklas! Materija, sujungusi ir vienijanti du kūrėjus, skirtingus, turinčius savitą braižą, stilių, skirtingą kūrybinę patirtį, bet kartu ir panašius – beprotiškai mylinčius stiklą!


Menininkai rengia autorines parodas, dalyvauja ir bendrose stiklo meno parodose, projektuose, meninio stiklo simpoziumuose. Įgyvendindami savo kūrybinius sumanymus, autoriai nuolat eksperimentuoja, gilinasi į technologinius ypatumus ir stengiasi optimaliai išnaudoti šios išskirtinės medžiagos galimybes – optiškumą, skaidrumą, iliuziją – derindami skaidrius ir šiurkščius paviršius.
Remigijus Kriukas su stiklu „bendrauja“ daugiau nei tris dešimtmečius, Indrė Stulgaitė-Kriukienė – kiek trumpiau – daugiau nei dešimtmetį. „Stiklą labai mylėti reikia, kad jį galėtum suvaldyti. Tupinėji, tupinėji aplink stiklą, kol pradedi jį suprasti vis geriau. Ir vieną dieną pajunti, kad gali su stiklu susikalbėti. Stiklas skamba kaip šilta džiazo muzika. Improvizuodamas su stiklu gali išgauti nenusakomas formas. Juk ši medžiaga – neapčiuopiama ir kartu labai trapi. Sukurti dideli darbai neatrodo sunkūs. Juose atsiskleidžia trapumas, nes matyti stiklo vidus“, – sako R. Kriukas.
Remigijus linksta į stambesnius gabaritus, naudoja sau būdingas, autorines technikas, tam tikru liejimo būdu išgautas detales komponuoja su skaidriais, optiniais stiklo luitais ir kuria gana savitą ir įdomų stiklo stilių; autorius optinį stiklą derina su lietu, pjaustytu, šlifuotu ir poliruotu stiklu. Kitos pamėgtos technologijos – stiklo liejimas, karšto stiklo formavimas, pūtimas, deriniai su akmeniu, metalu.


Indrės darbai mažesni. Dėmesys kreipiamas ne tik į estetinę kūrinio pusę, dažname kūrinyje slypi egzistencinės idėjos. Autorei svarbi emocinė kūrinio išraiška. Labiausiai mėgstama technologija – karšto stiklo liejimas, taip pat stiklo šlifavimas, poliravimas, deriniai su kitomis medžiagomis – medžiu, akmeniu. Pastaruosius keletą metų autorė krypsta į naujų stiklo meno išraiškos formų paieškas, vaizdo, garso instaliacijas: „Esu Vilniaus dailės akademijos doktorantė ir mano tyrinėjama tema būtent apie tai, kaip iš funkcionalaus stiklas kartais virsta ir moderniu, postmoderniu, ir net konceptualiu meno kūriniu. Galima drąsiai teigti, kad stiklo menui pagaliau reikėtų nuplėšti taikomojo meno etiketę. Labai simboliška, kad ši mūsų paroda, lyg savotiška provokacija, vyksta būtent Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje. Palikime žiūrovui spręsti...“

Meninio stiklo paroda „Monologai“ vienija du kūrėjus, kalbančius skirtingomis meninėmis kalbomis. Kartais jų monologai susitinka, panašėja į dialogą arba prasilenkia, ar išvis net nepriartėja. Menininkų „pokalbiuose“ – įvairios temos, emocijos, išgyvenimai ir patirtis.
Ekspozicijoje, specialiai suskirstytoje į atskiras erdves, autorių eksponuojama kelerių paskutinių metų kūryba. Visas erdves vienija vienas bendras vardiklis – stiklas. Matome labai įvairius – tiek stilistika, tiek vizualia išraiška – meno kūrinius: skulptūras, instaliacijas, vaizdo įrašus. Vieni jų žiūrovų jau matyti įvairiose erdvėse, kiti – gimę tik prieš pat parodą. Parodoje eksponuojama ir šiais metais tarptautinėje meno mugėje „ArtVilnius‘17“ rodyta instaliacija „4 dienos Marse“, kurią žiūrovai išrinko geriausia, o menininkų duetas be konkurencijos tapo „Žiūrovų rinktiniais menininkais“.

Informaciją apie parodą teikia Remigijus Kriukas mob. +370 686 66 844.
Informacija internete – www.ldm.lt

    
LDM Ryšių su visuomene skyrius
85 262 18 83, 867 494 104

 

LDM inf

Pirmą kartą parodoje rodomas Vytauto Kasiulio piešinių ir eskizų palikimas

2017 m. birželio 15 d., ketvirtadienį, 17 val. Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1) atidaroma paroda „Vytautas Kasiulis (1918–1995). Viena–Breisgau Freiburgas–Paryžius“. Pirmą kartą plačiam žiūrovų ratui pristatomas gausus tapytojo piešinių ir eskizų palikimas iš Paryžiuje gyvenančio dailininko sūnaus Vytauto šeimos bei Lietuvos dailės muziejaus rinkinių. Paroda surengta nuolatinės ekspozicijos salėje, kaip vienas pirmųjų renginių, kuriais muziejus minės dailininko gimimo šimtmetį ir vykdys numatytą ekspozicijos atnaujinimą. Paroda veiks iki 2018 m. kovo.


Parodą atidarys Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, direktoriaus pavaduotoja mokslui Laima Bialopetravičienė, parodos kuratorė Ilona Mažeikienė.


Parodos partneris – Lietuvos Respublikos ambasada Prancūzijoje, parodos rengimą ir katalogo išleidimą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, UAB „Bikuvos prekyba“.


Parodoje pristatomi piešiniai, sukurti per daugiau nei trisdešimt dailininko kūrybinės veiklos metų, jam pasitraukus iš Lietuvos, Austrijoje, Vokietijoje bei Prancūzijoje. Iki šiol nuolatinėje ekspozicijoje rodyta tik nedidelė šio palikimo dalis liudijo ankstyvąsias menines paieškas, stilistinę manieros kaitą kaip marginali, gretutinė tapytojo individualybės išraiška. Parodoje sujungus dvi kolekcijas, atsivėrė galimybė kalbėti apie kūrėją, originaliai pasireiškusį ir grafikos meno srityje.


Su pagyrimu pabaigęs Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą, 1941-aisiais Vytautas Kasiulis buvo pakviestas dėstyti, o 1944 m. išvyko į Vieną tobulintis. Po karo į tėvynę dailininkas jau nebegrįžo. Per pabėgėlių stovyklą nukakęs į prancūzų administruojamą zoną Breisgau Freiburge, nuo 1946 m. pradėjo dirbti piešimo mokytoju Vytauto Kazimiero Jonyno vadovaujamoje Dailės ir amatų mokykloje, aktyviai dalyvavo to meto parodinėje veikloje. 1946–1948 m. Kylyje, Hamburge, Bad Siegelberge, Friedrichsbau ir Breisgau Freiburge dailininkas surengė parodų, kuriose greta aliejumi ir pastele tapytų kūrinių eksponavo ir tušo piešinius, eskizus, atliktus pieštuku. Kaip įdomus piešėjas, V. Kasiulis prisistatė pirmoje asmeninėje parodoje, surengtoje jau Paryžiuje, Saint-Germain-des-Prés kvartale. 1949 m. ją savo mokyklos patalpose, Seine gatvėje 31, priglaudė Raymondas Duncanas. Įdomu, kad po metų V. Kasiulio piešinius ir guašo kompozicijas eksponavo greta įsikūrusi solidi Barreiro-Stiébel galerija, su kuria V. Kasiulį susiejo intensyvi ilgametė parodinė veikla ir ilgai lauktas komercinis pripažinimas.


Parodoje eksponuojamuose V. Kasiulio piešiniuose fiksuotas pirminis idėjos sumanymas, kilęs menininko galvoje, atspindėta dailininkui rūpima tikrovė. Svarbu, kad ši kūrybos sritis naujomis spalvomis perteikė menininko individualybę, liudijo spontanišką temperamentą, vaizduotės originalumą. Savo piešiniuose dailininkas žiūrovui atskleidė dalį dažnam nematomos kūrybinės virtuvės, išmėgino vieną ar kitą kompoziciją prieš perkeldamas ją ant drobės, popieriaus lakšto ar litografinio akmens. Neretai piešiniuose pagaunamas intuityvus prigimtinis jautrumas ir subtili meninė klausa pranoksta šių savybių stokojančius išbaigtus tapybos kūrinius. Piešiniuose, eskizuose, kompozicijų apmatuose bene svarbiausia atrodo minimalios plastinės kalbos įtaiga, linijų ir dėmių kaita, natūralus, nesumeluotas juodos ir baltos kontrastas, atlikimo laisvumas. Piešta pieštuku, rašalu, vėliau – tušu, ant pačių įvairiausių popieriaus skiaučių, pasitaikiusių tuo metu po ranka. Dailininkui tiko viskas: pirmosios Paryžiuje darbovietės 18-ojoje Respublikos aveniu – radijo aparatų parduotuvės Les Radio Locations, kur jis dirbo naktiniu sargu, – firminiai blankai, atsitiktiniai kartono lakštai, išplėšti iš anuometinių reprodukcijų albumų, standus pakavimo popierius, nedideli balto slidaus kreidinio popieriaus gabalėliai, laikraščio ar žurnalo atplaišos, informacinės skrajutės. Piešdavo V. Kasiulis ir laiškuose mylimai žmonai Bronei, 1948-ųjų rugsėjį rašytuose iš Paryžiaus, po pirmųjų apsilankymų Luvro muziejuje, susipažinus su turtinga tenykšte meno kūrinių kolekcija, languotuose nedidelio bloknoto lapuose, kuriuose paskubomis pats sau nužymėdavo paveikslų kompozicijas. Šis spontaniško piešimo poreikis išliko ir vėliau, bene visą aktyvų V. Kasiulio kūrybinį gyvenimą. Piešinys, eskizas dailininkui tarnavo kaip pagalbinė, paranki medžiaga, reikalinga neatidėliojant tuo metu kilusiai idėjai užfiksuoti, o toks medžiagų nesirinkimas – ir skurdžios buities, kuklių to meto materialinių galimybių liudijimas. Reta išimtis – penkto dešimtmečio tušo kompozicijų serija, atlikta ant puikios kokybės, prabangaus, nemažo formato veržė popieriaus su vandenženkliais.


Piešiniuose savitai atsiskleidžia dailininkui rūpėjusių temų ratas. Penkto–šešto dešimtmečio eskizuose dominuoja artimo, puikiai iki smulkmenų pažįstamo kasdienio dailininko pasaulio vaizdai, padiktuoti savos dirbtuvės aplinkos ir ypatingo figūratyvo pomėgio, kurį kaip meninį iššūkį ir nelengvą užduotį dailininkas išsikelia sau pačiam. Dailininko pamėgti personažai dažnai kartojasi. Ilgainiui jie unifikuojami, supanašėja ir pozuoja žiūrovui tarsi belaikių galantiškų scenų veikėjai. V. Kasiuliui visuomet rūpėjo vaizduoti prie molberto dirbantį menininką, sėdintį greta savo mūzos ar modelio, bendraujantį su žiūrovais ir potencialiais klientais. Atskirą temų grupę sudaro kompozicijos, vaizduojančios moteris ir vaikus interjeruose. Motinos su kūdikiu ant rankų, su savo vaiku žaidžiančios motinos paveikslai dvelkia lyrizmu, intymumu, šiluma. Moteris namų interjere – dar viena pamėgta ir dažnai V. Kasiulio kūryboje varijuojama tema. Rašalu ir tušu penktame–šeštame dešimtmetyje pieštos kompozicijos pasižymi kontūro lengvumu, žaismingumu, gracingumu, puikiu formos pojūčiu. Dailininkas visuomet laiko estetinę distanciją – jaunos, dažnai apsinuoginusios jo odaliskos, tingiai gulinčios, skaitančios ar muzikuojančios, jau pačios savaime yra estetikos objektas, kuriuo leidžiama pasyviai gėrėtis, o jų kūnai palaipsniui tampa natūralia supančios aplinkos, bendro ornamento dalimi. Ilgainiui, atsisakęs erdvinės perspektyvos, kompozicijoms vis labiau plokštėjant, jis stengėsi labiau pabrėžti dekoratyvumą. Dailininko pasirinkti kontūriniai motyvai pasižymi netikėtai originaliu harmoningumu. Laisvi penkto dešimtmečio tušo piešiniai – tarsi savarankiškos grafinės kompozicijos, menine kalba artimos linoraižiniams ir litografijoms (šia grafikos technika V. Kasiulis yra sukūręs savo parodų afišų). Charakteringa, kad šioje dailininko kūrybos srityje maža portretinių, peizažo žanro piešinių, eskizų, atliktų iš natūros. V. Kasiulio kolegos, tapytojo A. Galdiko šaržai, piešti tušu, ir minimi V. K. Jonyno portretai yra reta išimtis. Dailininko piešiniuose dažniausiai atpažįstami tik artimiausi šeimos narių veidai – žmona Bronė, 1944 m. gimęs sūnus Vytautas, neretai ir jis pats –autoportretuose ar dailininkus vaizduojančiose kompozicijose.


Yra išlikęs nemažas pluoštas tušo piešinių, sukurtų penkto–šešto dešimtmečio knygoms iliustruoti. Ši V. Kasiulio kūrybos sritis liudija apie jo bičiuliškus ryšius su Baltijos šalių egzilio literatais, kitais intelektualais. Lietuvos, Latvijos ir Estijos kūrėjai, po karo susitelkę Breisgau Freiburge, Paryžiuje, Amerikos žemyne, vykdė bendrus kultūrinius projektus, taip įprasmindami savo kūrybinį potencialą. Tokius ryšius V. Kasiulis palaikė su ne vienu kūrėju. Kaip dailininkas iliustruotojas V. Kasiulis debiutavo 1946 m., sukūręs viršelio kompoziciją estų poeto ir literatūros kritiko, anuometinio Dailės ir amatų mokyklos meno istorijos dėstytojo A. Rannito (1914–1985) poezijos knygelei Käesurve („Rankos paspaudimas“), kuri buvo dedikuota jo žmonai Gražinai Matulaitytei. Panašiu laiku taip pat Breisgau Freiburge buvo sukurtos iliustracijos estės Marie Under (1883–1980) lyrinėms poemoms, kurios, deja, tuo metu nebuvo atspausdintos.


Netikėtu moderniu plastiškumu išsiskyrė penkto dešimtmečio pradžioje V. Kasiulio tušu atlikti piešiniai, skirti latvės poetės Ilonos Leimanes (1905–1989) lyrikos leidiniui Ugunsputns („Ugnies paukštė“) bei Henriko Radausko (1910–1970) poezijos rinktinės Strėlė danguje skyriams. Pirmasis leidinys išsiskyrė itin organišku, skoningu visuminiu vaizdu. Sumanytas kaip pavyzdinis livre d’artiste bibliofilinis spaudinys, atspaustas ant nemažo formato rankų darbo popieriaus nelygiais kraštais, pasižymėjo originaliu lankų susiuvimu. Kai kurie šio leidinio meniniai atradimai glaudžiai siejasi su to meto V. Kasiulio tapybos kūriniuose jau įsigalėjusiu, sodriomis juodomis dėmėmis suskaidytų žmogaus figūrų vaizdavimo stiliumi („Gulinti mergina“, 1948; „Moters portretas“, 1949), modernistiniais žydrais Matisse’o aktais-koliažais, to meto prancūzų dailininko knygų iliustracijomis, taip pat ir vėliau kurtais H. Radausko rinktinės piešiniais.


Vėlesniems V. Kasiulio eskizams būdingas teminis ir stilistinis artumas tapybos problematikai. Šeštame–aštuntame dešimtmetyje greta piešinių ėmė daugėti įvairių rašytinių pastabų apie kūrybos procesą, vertybes, spalvos svarbą. Piešiniuose fiksuoti atskiri personažai, panaši jų stilistika.
V. Kasiulio piešiniai ir eskizai – tik nedidelė bendro grafinio dailininko palikimo dalis. Vėliau jis dažnai rinkosi spalvotos litografijos techniką, specialiai studijavo jos technologiją. Penkto dešimtmečio pabaigoje ir šeštame dešimtmetyje lankėsi Edmond’o ir Jacques’o Desjobert’ų šeimos litografijos dirbtuvėje, skatino šia technika kurti ir bičiulius lietuvius – Praną Gailių, Telesforą Valių. Itin daug spalvotų litografijų sukūrė švediškuoju periodu. Domėjosi linoraižinio technika, ja yra atspaudęs kvietimų bei parodų afišų.

Informaciją teikia parodos kuratorė, Vytauto Kasiulio dailės muziejaus vedėja Ilona Mažeikienė, mob. 8 611 13012.



 

 

Pora su gitara. XX a. 5 deš.
Pora su gitara. XX a. 5 deš.
LDM inf

Palangos gintaro muziejuje prasideda klasikos sezonas

Lietuvos dailės muziejus gegužės 19, 20 d. kviečia Palangos gintaro muziejuje (Vytauto g. 17, Palanga) į Klasikos sezono pradžios renginius. Lankytojų lauks naujausių knygų apie Baltijos gintarą pristatymai, Dalios Kutraitės pokalbiai su naujausių knygų autoriais – istoriku Adomu Butrimu bei Gintaro muziejaus įkūrėju Romualdu Budriu, įvyks taikomojo meno darbų autorių Kazimiero Simanonio bei Indrės Stulgaitės-Kriukienės ir Remigijaus Kriuko parodų atidarymai, kuriuose muzikuos Eimantas Bešėnas (tenoras) ir Lina Giedraitytė (fortepijonas).

 

Renovavus Palangos gintaro muziejų, ženkliai išsiplėtė jo muziejinė infrastruktūra -  dabar populiarusis muziejus veikia kaip daugiafunkcinė kultūros ir meno erdvė, kuriose be ekspozicijų ir parodų grafų Tiškevičių rūmuose ir jų terasose rengiami muzikos, literatūros festivaliai bei kultūros paveldo aktualizavimo vakarai, organizuojami valstybės ir diplomatinio protokolo susitikimai.      

Palangos muziejaus parkas
Palangos muziejaus parkas
LDM inf

Vytauto Kasiulio muziejuje atidaroma Antano Mončio ir jo prancūziškos meno aplinkos dailininkų paroda

Lietuvos dailės muziejus gruodžio 15 d., ketvirtadienį, 16 val. Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) atidaro parodą „Antanas Mončys (1921–1993) ir jo aplinka: Janas et Joëlis Marteliai (1896–1966), Francisas Turbilis (1925–1991). Skulptūra, tapyba, koliažai, piešiniai“. Parodoje eksponuojami kūriniai atsivežti iš trijų privačių Prancūzijos kolekcijų bei muziejaus Palangoje. Parodos atidaryme dalyvaus parodos kuratorius dr. Viktoras Liutkus, dailininko Antano Mončio sūnus Jeanas-Christophe‘as Mončys, mecenato Franciso Turbilio dukra Nathalie Turbil, Vytauto Kasiulio dailės muziejaus vadovė ir projekto koordinatorė Ilona Mažeikienė. Paroda veiks iki 2017 m. kovo 26 d.

Antanas Mončys, „Bučinys“. 1975 m.
Antanas Mončys, „Bučinys“. 1975 m.
LDM inf

Pamirštoji Vilniaus topografija

Spalio 20 d. 17 val. Lietuvos nacionalinis muziejus pradeda naują tradicinių ketvirtadienio kultūros istorijos vakarų ciklą „Vilniaus miestas ir miestiečiai“, kuris prasidės archeologo dr. Kęstučio Katalyno paskaita „Pamirštoji Vilniaus topografija“. Paskaitoje bus bandoma apžvelgti Vilniaus topografijos kitimą nuo Vilniaus įsikūrimo iki XIX a. pabaigos. Vakarai vyksta muziejaus salėje, Senajame arsenale, Arsenalo g. 3. Visa 2016 m. spalio – 2017 m. kovo programa skelbiama internete adresu www.lnm.lt.

Stanislaw Filibert Fleury, Šv. Jurgio (dabar Gedimino) prospektas. Apie 1903 m. Fragmentas. LNM
Stanislaw Filibert Fleury, Šv. Jurgio (dabar Gedimino) prospektas. Apie 1903 m. Fragmentas. LNM
LDM inf

Juozo Budraičio paroda „Mano Paryžius“

Lietuvos dailės muziejus spalio 6 d., ketvirtadienį, 16 val. Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) atidaro Juozo Budraičio parodą „Mano Paryžius“ (veiks iki gruodžio 4 d.).

 

Spaudos konferencija – spalio 6 d. 11 val. Joje dalyvaus aktorius ir fotografas Juozas Budraitis, vizualinės kultūros tyrinėtoja Margarita Matulytė, kino istorikė Lina Kaminskaitė-Jančorienė, Vytauto Kasiulio dailės muziejaus vadovė Ilona Mažeikienė.

Juozas Budraitis, „Autoportretas Eifelio bokšto fone, šalia Jenos tilto“. Paryžius, 1979 m.
Juozas Budraitis, „Autoportretas Eifelio bokšto fone, šalia Jenos tilto“. Paryžius, 1979 m.
Juozas Budraitis, „Sen Mišelio bulvaras, šalia Liuksemburgo sodo“. Paryžius, 1979 m.
Juozas Budraitis, „Sen Mišelio bulvaras, šalia Liuksemburgo sodo“. Paryžius, 1979 m.
Juozas Budraitis, „Vaizdas nuo Monmartro kalvos“. Paryžius, 1979 m.
Juozas Budraitis, „Vaizdas nuo Monmartro kalvos“. Paryžius, 1979 m.
LDM inf

Lietuvos dailės muziejus sostinėje ir pajūryje kviečia išvysti meno rožių pražydėjimo tamsoje grožį

Lietuvos dailės muziejus kviečia šį šeštadienį, gegužės 21 d., kartu pajusti meno rožių pražydėjimo tamsoje grožį ir jaukiai naktinėti Muziejų nakties renginiuose Vilniuje ir pajūryje, kur veikia muziejaus padaliniai. Šių metų Muziejų nakties tema – rožės pražydėjimas tamsoj  (pagal Romualdo Granausko pjesės pavadinimą).

 

Vilniuje nuo 18 val. duris atvers Vilniaus paveikslų galerija, Nacionalinė dailės galerija, Radvilų rūmų muziejus, Taikomosios dailės ir dizaino muziejus, Vytauto Kasiulio dailės muziejus. Klaipėdoje – Prano Domšaičio galerija ir Laikrodžių muziejus. Renginiuose vyks intriguojantys susitikimai ir pokalbiai, išsamios ekskursijos, įdomūs ir įtraukiantys edukaciniai užsiėmimai, neužmirštamos koncertinės bei teatrinės programos. Įėjimas į muziejų ir visi renginiai – nemokami.

Marijo Nuci dei Fijoris, „Gėlės“. Iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinio
Marijo Nuci dei Fijoris, „Gėlės“. Iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinio
LDM inf

„Lewben Art Foundation“ ir Lietuvos išeivijos dailės fondo dovana Lietuvos dailės muziejui

Gegužės 18 d. Tarptautinės muziejų dienos proga „Lewben Art Foundation“ ir Lietuvos išeivijos dailės fondas paskelbė Lietuvos dailės muziejui dovanojantys devynis Lietuvos Gogenu vadinamo tapytojo Jono Rimšos (1903–1978) kūrinius, molbertą bei paletę. Šie kūriniai, kaip ir dailininko asmeniniai daiktai – molbertas ir paletė, į Lietuvą atkeliavo iš Pietų Amerikos, kur menininkas praleido didžiąją savo gyvenimo dalį.

 

J. Rimša – Amerikos lietuvių dailininkas, vertinamas įvairių užsienio šalių dailėtyrininkų. Lietuvoje jo kūrinių nėra daug. Menininkas kūrė figūrines kompozicijas, portretus, peizažus. Ankstyvieji kūriniai sodraus, tamsių spalvų kolorito, vėlesniesiems būdingi egzotiški motyvai, dekoratyvumas, ekspresyvios stilizuotos formos, raiškus kontūras, kontrastingos spalvos. Nuolatinės kelionės, gyvenamosios vietos aplinka (Brazilija, Bolivija, Argentina, Taitis, JAV) darė įtaką ir kūrinių motyvams, ir kūrybos stiliui. Pietų Amerikoje autorių neatsitiktinai laikė vienu stipriausių vietos menininkų (iš Bolivijos net buvo uždrausta išvežti jo paveikslus).

Jonas Rimša, „Jaunuolė mėlynais džinsais“. 1965 m. Drobė, aliejus
Jonas Rimša, „Jaunuolė mėlynais džinsais“. 1965 m. Drobė, aliejus
Jonas Rimša, „Indėnai kalnuose (bolivai)“. 1943–1951 m. Drobė, aliejus
Jonas Rimša, „Indėnai kalnuose (bolivai)“. 1943–1951 m. Drobė, aliejus
Jonas Rimša, „Žiema“. 1940–1951 m. Fanera, aliejus.
Jonas Rimša, „Žiema“. 1940–1951 m. Fanera, aliejus.
LDM inf

Baigiamoje rodyti Vlado Eidukevičiaus parodoje – simbolinė bilieto kaina

Šį savaitgalį Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) baigiama rodyti Vlado Eidukevičiaus 125-osioms gimimo metinėms skirta kūrybos paroda „Dailininkas klajūnas“. Parodą jau aplankė per 4 tūkstančius lankytojų, visus, nespėjusius apsilankyti parodoje, muziejus kviečia į specialią savaitgalio programą.

Balandžio 23 ir 24 d., šeštadienį ir sekmadienį:

  • bilietas kainuos tik 20 centų
  • 12 ir 16 val. lankytojų lauks nemokamos ekskursijos, išankstinė registracija tel. 212 42 58
  • 14 val. edukaciniai pasivaikščiojimai po parodą suaugusiems tema „Prieškario Lietuvos gyvenimo atspindžiai Vlado Eidukevičiaus kūryboje“. Registracija tel. 8 5 212 14 77, 8 659 58066. Edukacinio užsiėmimo metu kviesime apžiūrėti tapytojo V. Eidukevi­čiaus parodą, susipažinti su jo biografija, paveikslų sukūrimo istorijomis. Menininkas buvo Kauno keistuolis, galė­jęs viešo vakaro metu pradėti kalbėtis su Rembrandtu, tačiau aristokratiškos ir ne­priklausomos laikysenos, aplankęs dau­gybę užsienio muziejų. Jis nutapė ne vienos žymios asmeny­bės – režisieriaus J. Glinskio, J. Keliuo­čio, A. Žmuidzinavičiaus, V. Čiurlionytės-Karužienės ir kitų – portretus, mėgo fik­suoti vaizdingas Kauno panoramas. Nors daug bendravo su tuometiniais kul­tūros atstovais, bet nesijungė prie meni­ninkų sambūrių. Išliko vienišas, spalvų ir šviesų virpėjimą išpažįstantis individualistas.

Vladas Eidukevičius, „Kauno panorama. Vaizdas nuo Žaliakalnio“. 1933 m.
Vladas Eidukevičius, „Kauno panorama. Vaizdas nuo Žaliakalnio“. 1933 m.
  PUSLAPIS IŠ 4  >>> Archyvas