Rugpjūčio 7 d. Mursijoje, Ispanijoje, vyko jubiliejinis, 60-asis flamenko festivalis „Cante de las minas“. Tai vienas svarbiausių ir seniausias tradicijas turinčių šalies flamenko festivalių. Šiemet jis buvo dedikuotas Lietuvai. Už flamenko meno puoselėjimą ir sklaidą mūsų šaliai įteiktas „Catedral del Cante“ („Balsų katedra“) apdovanojimas. Anksčiau šį prestižinį apdovanojimą yra gavusios Belgija, JAV, Meksika, Kinija, Prancūzija ir kt. šalys.
Vasario 28-osios vakarą įvyko „Auksinių gaublių“ ceremonija, kurią skirtingose JAV pusėse vedė aktorės Tina Fey ir Amy Poehler. Dalyviai bendravo internetu, o zoom’as, žinia, nenuspėjamas, tad įtampos užteko. Holivude akredituotų žurnalistų premijos laikomos „Oskarų“ repeticija, todėl rezultatai domina visus.
Nuo sausio 22 d. virtualioje „Skalvijos“ kino salėje galima pasižiūrėti du Federico Fellini filmus – „Pienburniai“ („I vitelloni“, 1953) ir „8½“ (1962).
Vienas ryškiausių Lietuvoje teatro muzikos kūrėjų Gintaras Sodeika 2021-uosius pasitinka su nauju akustinės muzikos albumu „Petardos“. Kaip pastebėjo muzikologė Vita Gruodytė, akustinė muzika galėtų atrodyti šiek tiek paraštine Gintaro Sodeikos kūryba, vis tik kompozitorius labiau žinomas kaip muzikos teatrui autorius, įvairių hepeningų organizatorius, Jono Meko vizualiųjų menų centro Vilniuje vadovas.
„7md“ rekomenduoja „Scanoramos“ filmus
„Scanorama“ šiemet įvyks, ir tai svarbiausia. Būtų gerai, jei bent dalį filmų galėtume pamatyti kino teatre. Didelis ekranas juk turi magiškos galios. Bet su pandemija nepasiginčysi. Gali tekti festivalio filmus žiūrėti namie. Šiųmetė programa didelė ir įvairi. Išrinkome kelis filmus, kurie gali padėti kitaip pamatyti pasaulį ir save.
Šį spalį „Skalvijos“ kino klasikos vakaruose bus rodomas ispanų kino režisieriaus, kino kritiko, scenaristos ir pedagogo Víctoro Erice’s filmas „Svarainio saulė“ („El Sol del membrillo“, Ispanija, 1992). Erice (g. 1940 m.) – viena didžiųjų ispanų kino individualybių.
Redakcijos laiškas prenumeratoriams ir skaitytojams
LR Vyriausybei paskelbus karantiną siekiant stabdyti koronavirusą šalyje, redakcijai tenka apriboti savo veiklą. Beveik sustojus šalies kultūriniam gyvenimui, uždarius parodų, koncertų, teatrų sales, apmiršta ir kultūros refleksija. Siekdami daugiau saugumo, nusprendėme atsisakyti popierinio „7 meno dienų“ varianto ir tikimės ištikimų mūsų prenumeratorių supratimo. Spausdinimą atnaujinsime atsiradus pirmai galimybei.
Tačiau redakcija darbą tęsia. Rašysime apie tai, ką galime pagrįsti, prisiminsime tai, kas svarbu, virtualiai kalbinsime kūrėjus, seksime aktualijas pasaulyje, ieškosime šiuo metu reikšmingų temų. Pasakojimas tęsiasi.
Sulėtėjus laikui, kviečiame pasižvalgyti ir po mūsų sukauptą straipsnių archyvą, kurį galima filtruoti pagal Jums rūpimą rubriką ar mėgstamą autorių, taip pat paieškos lange įvedus reikiamą raktažodį ar jų derinius. Galima apžiūrėti ir popierines „7 meno dienas“ nuo 2002 metų PDF formatu. Būkime drauge. Susisiekime tekstais ir vaizdais.
Alice Winocour apie „Proksimą“
„Kino pavasaris“ keliasi į internetą – dalį šių metų programos filmų bus galima pamatyti namie. Tarp jų ir festivalio atidarymo filmą – režisierės Alice Winocour „Proksimą“ („Proxima“, Prancūzija, Vokietija, 2019). Tai pasakojimas apie moterį astronautę Sarą (Eva Green), kuri 2030-aisiais rengiasi keliauti į Marsą. Į šią misiją atrinkti trys – amerikietis Maikas (Matt Dillon), rusas Antonas (Aleksej Fatejev) ir prancūzė Sara, kuri visą gyvenimą svajojo apie kosmosą. Sara išsiskyrusi, augina dukterį Stelą ir turi katę Laiką. Išsiskyrimas bus ilgas, ir Sarai sunkiausia paaiškinti dukteriai, kodėl toks svarbus yra jos darbas. Kritikai filmą jau spėjo pavadinti feministine kosmoso drama, nors ne vienas įžvelgė ir Andrejaus Tarkovskio „Soliario“ įtaką. Dalis „Proksimos“ kurta Rusijoje – kosmonautų rengimo centre netoli Maskvos, dalis – Baikonūro kosmodrome Kazachstane. Pateikiame pokalbių su režisiere, išspausdintų lenkų ir rusų spaudoje, fragmentus.
Ketvirtadienį bus atidarytas 70-asis Tarptautinis Berlyno kino festivalis. Vieną iš trijų svarbiausių ir didžiausių Europos kino festivalių šiemet rengė nauji vadovai – programos direktorius Carlo Chatrianas (vadovavęs Lokarno kino festivaliui) ir vykdomoji direktorė Mariette Rissenbeek, kuri anksčiau užsiėmė vokiečių kino sklaida. Ar jiems pavyks atnaujinti Berlinalę, matyt, paaiškės jau netrukus.
Kviečia „Žiemos ekranai“
Sausio 23 d. jau penkioliktą kartą prasideda prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“. Jį sudaro pagrindinė, retrospektyvinė ir jauniesiems žiūrovams skirta programos. Pagrindinėje, kuri pavadinta „Dabarties laiko beieškant“, bus parodyta penkiolika pastarųjų metų prancūzų filmų, retrospektyvinę programą „Atsitiktinumai ir sutapimai“ sudaro dešimt kino klasikos kūrinių, jauniesiems žiūrovams siūloma trumpo metražo animacinių filmų programa bei Marco Borealio ir Thibaut Chatelio animacinis filmas „Mano mamytė Amerikoje, ji sutiko Bufalo Bilą“ („Ma maman est en Amerique, ella a rencontre Buffalo Bill“, 2013).