Autorius: 7md inf.
7md inf.
Kino naujienos trumpai
Pagal užsienio žiniasklaidą
Gruodį kiekvienas leidinys ar su kinu susijusi organizacija skuba išrinkti geriausią metų filmą arba paskelbti pretendentų į įvairius prizus nominantus. Kriterijai patys įvairiausi, bet visi tikisi, kad potencialūs žiūrovai susidomės paminėtais filmais. Paprastai geriausių metų filmų rinkimus pradeda prancūzų žurnalas „Cahiers du cinema“. Reikia turėti omenyje, kad redakcija renkasi tik iš tų filmų, kurie per pastaruosius dvylika mėnesių buvo rodomi Prancūzijos kino teatruose.
7md inf.
Kino naujienos trumpai
Europos kino akademijos garbės apdovanojimas – režisieriui Costa-Gavrasui
Gruodžio 15 d. Sevilijoje vyks Europos kino akademijos apdovanojimų ceremonija. Joje paaiškės geriausi 2018 m. filmai ir jų kūrėjai. Tačiau kai kurie laureatai skelbiami anksčiau. Vienas jų – režisierius Costa-Gavrasas, kuriam bus įteiktas garbės apdovanojimas. Costa-Gavrasas – penktas šį apdovanojimą pelnęs kūrėjas, anksčiau jį yra gavę portugalų režisierius Manoelis de Oliveira, prancūzų aktorius Michelis Piccoli, anglų aktorius Michaelas Caine’as ir lenkų režisierius Andrzejus Wajda.
Graikijoje gimęs Costa-Gavrasas po Antrojo pasaulinio karo kartu su šeima emigravo į Prancūziją. Paryžiuje jis baigė kino mokyklą IDHEC. Didžiajame kine Costa-Gavrasas debiutavo 1965 m. Sébastieno Japrisot romano „Žudikų kupė“ („Compartiment tueurs“) ekranizacija. Prie filmo atsiradimo daug prisidėjo Yves’as Montand’as ir Simone Signoret. Pasaulinę šlovę režisieriui pelnė filmas „Z“ (1969), gavęs du Kanų kino festivalio apdovanojimus ir du „Oskarus“. Tai politinis detektyvas, kurio veiksmas nukelia į neįvardytą Viduržemio jūros šalį rinkimų išvakarėse. 1981 m. Costa-Gavraso filmas „Dingęs“ („Missing“) apdovanotas Kanų „Auksine palmės šakele“, 1990 m. „Muzikinė dežutė“ („Music Box“) – Berlyno kino festivalio „Auksiniu lokiu“.
Dauguma režisieriaus filmų grįsti dokumentiniais faktais ir politiškai angažuoti, bet pirmiausia Costa-Gavrasą domina žmogus, susiduriantis su įvairiais totalitarinės valdžios pasireiškimais. Režiserius rodo, kaip istorija, politika, valdžios institutai veikia individo likimą. Costa-Gavrasas yra Prancūzijos sinematekos (La Cinémathèque Française) prezidentas.
7md inf.
Kino naujienos trumpai
Pagal užsienio žiniasklaidą
Lapkričio 19 d. mirė lenkų kino operatorius ir vienas lenkų kino operatorių mokyklos kūrėjų Witoldas Sobocińskis. Jis nufilmavo per trisdešimt klasikinių filmų, tarp kurių Andrzejaus Wajdos „Viskas parduodama“ ir „Pažadėtoji žemė“, Wojciecho Haso „Klepsidros sanatorija“, Andrzejaus Żuławskio „Trečioji nakties dalis“, Krzysztofo Zanussi „Šeimyninis gyvenimas“, Romano Polanskio „Piratai“.
Sobocińskis gimė 1929 m., 1955 m. baigė Lodzės kino mokyklą, kurioje nuo 1980 m. pats dėstė. Studijuodamas ir iškart po studijų grojo viename pirmųjų lenkų džiazo ansamblių „Melomani“. Puikus ritmo pojūtis ir gebėjimas improvizuoti padėjo Sobocińskiui kuriant ne vieną filmą, konstruojant vaizdą. Ypač tai akivaizdu Wajdos filme „Vestuvės“, kuriame kino kamera tiksliai perteikia kaimo troboje susirinkusių svečių nuotaiką. Kartu šiame filme buvo svarbios ir spalvos, kurias operatorius perėmė iš „Vestuvių“ autoriaus – dailininko ir dramaturgo Stanisławo Wyspiańskio paveikslų. Sobocińskis yra sakęs: „Stengiuosi, kad mano nufilmuoti filmai būtų tapybiški. Siekiu šio tikslo bendradarbiaudamas su visais filmo kūrėjais – su režisieriumi, su scenografu ir kostiumų dailininku. Mano požiūrio į spalvą esmė ta, kad neapsiriboju spalvota juosta ir joje įamžintais gamtos vaizdais. Suteikiu spalvai dramaturginę funkciją ir jos padedamas siekiu svarbiausio tikslo – grožio ekrane.“
7md inf.
Kino naujienos trumpai
Pagal užsienio žiniasklaidą
Mirė Stanas Lee
Lapkričio 12 d. Los Andžele mirė Stanas Lee – vienas svarbiausių amerikiečių komiksų kūrėjų ir scenaristų. Jis buvo leidyklos „Marvel Comics“ autorius, vadybininkas ir vadovas. Be Lee sunku įsivaizduoti šiuolaikinę populiariąją kultūrą.
Stanley Martinas Lieberis komiksus pradėjo kurti 1939 m., būdamas vos šešiolikos, leidykloje „Timely Comics“. Jis ne vienus metus svajojo parašyti „didįjį Amerikos romaną“ – kūrinį, atskleisiantį savojo laiko Amerikos kultūrą, tačiau dirbo leidyklose, kuriančiose bulvarinį skaitalą. „Timely Comics“, o vėliau „Atlas Comics“, priklausė Martinui Goodmanui, kuris 6-ajame dešimtmetyje paprašė Lee sukurti naują superdidvyrių grupę, mat ant kulnų lipo konkurentai iš „DC Comics“ su savo Betmenu ir Supermenu.
1961 m. Lee kartu su piešėju Jacku Kirby sukūrė „Fantastišką ketvertą“. Juo prasidėjo „Marvel Comics“ leidyklos veikla. Lee sukurtus personažus kankino kasdienės problemos, jie nebuvo idealizuojami ir priminė paprastus žmones, tačiau paaugliai norėjo ir galėjo tapatintis su tokiais veikėjais. Paskui Lee sukūrė Halką, Torą, Geležinį žmogų ir kitus iš populiariojo kino dabar visiems pažįstamus personažus, sugrąžino Kapitoną Ameriką, kuris anksčiau atliko tik propagandinį vaidmenį.
7md inf.
Kino naujienos trumpai
Pagal užsienio žiniasklaidą
Paskelbti Europos kino akademijos apdovanojimų nominantai
Šeštadienį Sevilijoje, vykstant Europos kino festivaliui, paskelbti filmai ir kūrėjai, pretenduojantys į 2018 m. Europos kino akademijos apdovanojimus. Daugiau kaip trys su puse tūkstančio Europos kino akademijos narių visą mėnesį balsuos už geriausius, kurie bus paskelbti Sevilijoje gruodžio 15 d. per iškilmingą Europos kino akademijos apdovanojimų ceremoniją.
7md inf.
Kino naujienos trumpai
Pagal užsienio žiniasklaidą
Bus „Gladiatoriaus“ tęsinys
Ridley Scottas ir „Universal“ studija planuoja „Gladiatoriaus“ tęsinį, kurio scenarijų rašys Peteris Craigas („Mirties žaidimai“). Prieš aštuoniolika metų „Gladiatorius“ ne tik išgarsino pagrindinį personažą suvaidinusį aktorių Russellą Crowe, bet ir tapo vienu populiariausių filmų, uždirbo beveik penkis šimtus milijonų dolerių, gavo penkis „Oskarus“ ir prikėlė peplumo žanrą. „Gladiatorius“ pasakojo apie Romos imperijos generolą Maksimą, kuris pastoja kelią imperatoriui Komodui (Joaquin Phoenix), praranda viską, bet per stebuklą lieka gyvas. Parduotas vergijon, jis grįžta į Romą kaip gladiatorius, kovoja su išdaviku ir žūva. Pagrindiniu naujo filmo veikėju taps Liucijus. Tai Maksimo mylimosios Liucilos (Connie Nielsen) – Marko Aurelijaus dukters ir Komodo sesers – sūnus.
7md inf.
Kino naujienos trumpai
Pagal užsienio žiniasklaidą
Spalio 26 d. septyniasdešimt ketvirtojo gimtadienio išvakarėse mirė Nikolajus Karačencovas – vienas populiariausių sovietų kino ir teatro aktorių. Jis nebuvo gražuolis, tačiau kiekvieną galėjo pakerėti savo vyrišku žavesiu, muzikalumu, balsu ir plastika.
Karačencovas gimė 1944 m. Maskvoje, dailininko ir baletmeisterės šeimoje. 1967 m. baigė Maskvos dailės teatro mokyklą ir buvo paskirtas į Maskvos Lenino komjaunimo teatrą, kuriam vadovavo Markas Zacharovas. Pagrindinius vaidmenis dažniausiai kūrė teatre. Čia jis buvo tikra žvaigždė, ypač po to, kai suvaidino pagrindinius vaidmenis dviejuose miuzikluose – „Choakino Murjetos žvaigždė ir mirtis“ (1976) bei „Junona ir Avos“ (1981). Pastarajame Karačencovo grafas Rezanovas tapo romantiško didvyrio įsikūnijimu kelioms žiūrovų kartoms. Kine jis taip pat debiutavo 1967 m., iš viso sukūrė per šimtą vaidmenų. Dažniausiai buvo kviečiamas kurti spalvingų antrojo plano personažų, visus triukus atlikdavo pats. Karačencovas vaidino populiariose komedijose „Žmogus iš Kapucinų bulvaro“, „Šuo ant šieno“, „Elektroniko nuotykiai“, „Kriminalinis kvartetas“, M. Zacharovo „Dvylikos kėdžių“ televizijos ekranizacijoje. Filme „Trestas, kuris žlugo“ jo partneris buvo Regimantas Adomaitis. Vieną svarbiausių kino vaidmenų – studento Busygino – Karačencovas sukūrė Vitalijaus Melnikovo ekranizuotoje Aleksandro Vampilovo pjesėje „Vyresnysis sūnus“ (1975). Rusiškai dubliuotuose filmuose Karačencovo balsu kalba tokie aktoriai, kaip Jeanas-Paulis Belmondo, aktorius taip pat įgarsino daug animacinių filmų, dirbo televizijoje ir radijuje. 2005 m. Karačencovas pateko į automobilio avariją, patyrė sudėtingą galvos smegenų traumą, ilgai gydėsi, bet į normalų gyvenimą nebesugrįžo.
7md inf.
Kino naujienos trumpai
Pagal užsienio žiniasklaidą
Rusijos kino kritikų ir kinotyrininkų gildija paskelbė viešą pareiškimą, kuriame ginamas Aleksejaus Krasovskio filmas „Šventė“ („Prazdnik“), mat politikai pradėjo pulti šį satyrinį filmą apie Leningrado valdininkus ir raginti jo nerodyti kino teatruose, filmo net nematę. Jis dar tik montuojamas. „Šventės“ veiksmas nukels į 1942-ųjų išvakares blokadiniame Leningrade, į privilegijuotos valdininko Voskresenskio šeimos butą, kuriame slapta sutinkami Naujieji metai. Voskresenskiai nusprendžia patys gaminti vištieną, nes neteko virėjos. Visas filmo veiksmas vyksta vieną naktį viename bute. Pagrindinius vaidmenis sukūrė Janas Capnikas, Aliona Babenko, Pavelas Tabakovas, Anfisa Černych, Timofejus Tribuncevas, Anastasija Čistiakova.
Politikai mano, kad filmas tyčiosis iš Leningrado blokados ir perrašys istoriją. Interviu BBC režisierius, kurį išgarsino debiutinis filmas „Kolektorius“, sakė: „Tai komedija ne apie blokadinį Leningradą, bet apie privilegijuotus žmones, kurie turi beprotiškų lengvatų ir tais laikais gyvena pasakiškai turtingai.“
7md inf.
Kino naujienos trumpai
Pagal užsienio žiniasklaidą
Ateinančių metų birželį Davidas Fincheris pradės kurti filmo „Pasaulių karas Z“ tęsinį. Režisieriaus filmų didžiajame ekrane nematėme jau keleri metai – Fincheris kūrė serialą „Protų medžiotojas“ („Mindhunter“). Filmavimo aikštelėje jis vėl susitiks su Bradu Pittu, kuris vaidino Fincherio filmuose „Kovos klubas“ ir „Keista Bendžamino Batono istorija“. Pittas ne vienus metus įtikinėjo režisierių, kad šis turi kurti „Pasaulių karas Z 2“. Marco Forsterio režisuotas „Pasaulių karas Z“ (2013) buvo labai pelningas – pelnas siekė pusę milijardo dolerių (filmo biudžetas – 190 milijonų). Tęsinio veiksmas rodys Pitto veikėją Gerį Leiną praėjus šešeriems metams po pirmojo filmo įvykių. Ekranuose jis pasirodys 2020 metais.
7md inf.
Kino naujienos trumpai
Pagal užsienio žiniasklaidą
Rugsėjo 18 d. Paryžiuje mirė prancūzų rašytoja, aktorė, kinematografininkė Marceline Loridan-Ivens. Į kino istoriją ji įėjo savo monologu Jeano Roucho ir Edgaro Morino dokumentiniame filme „Vienos vasaros kronika“ („Chronique d’un été“, 1961) – vienu pirmųjų kine pasirodžiusių Holokausto liudijimų.
Loridan-Ivens gimė 1928 m. Epinalyje, kur gyveno nuo pogromų Lenkijoje 1919 m. pabėgę jos tėvai. Būdama penkiolikos, nacių kartu su tėvu ji buvo deportuota į Aušvicą (tuo pačiu transportu kaip ir Simone Veil), paskui kalėjo Bergen-Belsene ir Terezinštate, iš kurio buvo išvaduota 1945 m. Po karo ištekėjo už inžinieriaus Franciso Loridano, atliko sociologines apklausas, buvo susijusi su prancūzų kairiųjų intelektualų judėjimu, kur susipažino su filosofais Roland’u Barthes’u (spausdino mašinėle jo tekstus) ir Edgaru Morinu. Pastarasis supažindino Loridan-Ivens su antropologu Jeanu Rouchu ir pakvietė dalyvauti eksperimentinėje „Vienos vasaros kronikoje“, dabar vadinamoje pirmuoju kino judėjimo „Cinema-vérité“ filmu. Nuo tada Loridan-Ivens susiejo savo gyvenimą su kinu.
