Autorius: 7md inf.

7md inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Birželio 14 d. mirė rusų kino režisierius, scenaristas, aktorius, politinis veikėjas Stanislavas Govoruchinas. Jis gimė 1936 m. dabartinėje Permės srityje, 1958 m. baigė geologiją Kazanės universitete, 1966 m. – režisūrą Maskvos kinematografijos institute, po to kelis dešimtmečius dirbo Odesos kino studijoje, vėliau – kino studijoje „Mosfilm“. Pirmasis pilnametražis Govoruchino vaidybinis filmas „Vertikalė“ (1967) gana greitai tapo kultinis – pagrindinį vaidmenį jame sukūrė ir savo dainas atliko Vladimiras Vysockis. Vėliau jis vaidino ir viename populiariausių sovietinių serialų „Susitikimo vietos pakeisti negalima“ („Mesto vstreči izmenit nelzia“, 1979). Šis penkių serijų televizijos filmas – vienas žinomiausių Govoruchino kūrinių. Tarp jų – ir kitas serialas „Ieškant kapitono Granto“ („V poiskach kapitana Granta“, 1985), detektyvas „Dešimt negriukų“ („Desiat negritiat“, 1987), socialinė drama „Vorošilovo šaulys“ („Vorošilovskij strelok“, 1999).

7md inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Birželio 6 d. Odesoje (Ukraina) mirė Kira Muratova – viena originaliausių ir nepriklausomiausių autorinio kino kūrėjų. Ji gimė 1934 m. Sorokoje (dabartinė Moldavija), inžinieriaus ir gydytojos – Rumunijos komunistų partijos pogrindžio veikėjų – šeimoje. Muratova studijavo filologiją Maskvos universtitete, 1959 m. baigė Maskvos kinematografijos institutą, 1961 m. pradėjo dirbti Odesos kino studijoje. Pirmuosius filmus ji kūrė kartu su Aleksandru Muratovu. Savarankiškas debiutas – filmas „Trumpi susitikimai“ – pasirodė 1967 metais. Muratova sukūrė dvidešimt filmų. Sovietmečiu jie buvo draudžiami – dedami „ant lentynos“, permontuojami be režisierės žinios, tada ji išimdavo iš titrų savo pavardę ir pasirašydavo Ivanu Sidorovu. Jai buvo draudžiama dirbti kine, bet Muratova visada liko ištikima sau, svarbiausias jos gyvenimo principas buvo kūrybos laisvė. Gal todėl ji iki šiol deramai neįvertinta – Muratovos filmai buvo pernelyg originalūs ir sudėtingi ne vienam garsiam kino festivaliui. Savitas režisierės filmų „Ilgos palydos“, „Lemties permaina“, „Asteninis sindromas“, „Jausmingas milicininkas“, „Trys istorijos“ ir kitų stilius atpažįstamas iškart: jo pagrindas – visiška laisvė ir jokių kompromisų. Muratovos filmuose vaidino profesionalūs aktoriai ir mėgėjai, jų istorijos – paprastos, kartais sentimentalios, kartais groteskiškos, o kartais ir tragiškos, jie ironiški ir intertekstualūs, bet juose visada slypi filosofinis režisierės požiūris į žmogų ir pasaulį. Paklausta apie šio stiliaus pagrindą Muratova atsakė vienu žodžiu: „Eklektika.“ Pirmieji jos filmai buvo novatoriški, o kurti po SSRS žlugimo – tiesiog avangardiniai: Muratova nuolat eksperimentavo su kino kalba ir jos galimybėmis, atsisakydavo bet kokių kompromisų su žiūrovais. Paskutinis Muratovos filmas „Amžinas sugrįžimas“ pasirodė 2012 m., tada režisierė pareiškė pasitraukianti iš kino.

Viename interviu 2016 m. Muratova sakė: „Aš gyva, aš visiškai gyva, manyje mažai mirties. Gyvenime esu labiau oportunistė... Nekenčiu viso savo gyvenimo. Kaip manote, ko aš nekenčiu? Žemės traukos. Materialumas, žemės trauka – tai mano siaubingi, niekingi vidiniai ir išoriniai priešai. Bet kiną aš visada vadinau laisvės karalija. Taip jį ir jaučiu. Tai laisvė kvėpuoti, daryti viską, ką noriu, kas šaus į galvą, nesusimąstant, negalvojant apie jokius „atsiprašau“, „prašau pasislinkti“, „nenorėjau to pasakyti“, „turėjau omenyje visai ką kita“. Žinoma, yra tai, ką aš moku, tai, kas man pavyksta. Jei matau, kad kažko norėjau, bet nepavyko, tiesiog iškart metu. Vadinasi, nemoku to padaryti, man tai neduota, matyt, tai moka kažkas kitas. Ieškosiu kitų formų ir apskritai pakeisiu savo susidomėjimo kryptį.“

7md inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Gegužės 21 d. eidamas 86-uosius Geteborge (Švedija) mirė rusų kino režisierius ir rašytojas Aleksandras Askoldovas. Jis gimė 1932 m. Maskvoje Pilietinio karo didvyrio, metalurgijos pramonės organizatoriaus ir gydytojos šeimoje. 1937 m. tėvas buvo sušaudytas, motina nuteista kalėti. Askoldovas baigė filologijos studijas Maskvos universitete ir aspirantūrą Literatūros institute, tyrinėjo Michailo Bulgakovo kūrybą, padėjo rašytojo našlei tvarkyti Bulgakovo archyvą. 1966 m. Askoldovas įstojo į Aukštuosius režisierių kursus Maskvoje. Jo diplominis darbas buvo filmas „Komisarė“ („Komissar“, 1967) Vasilijaus Grossmano apsakymo „Berdičevo mieste“ motyvais. Filmas iškart buvo uždraustas ir pragulėjo ant lentynos dvidešimt metų, o Askoldovas atleistas už „neprofesionalumą“. Visos „Komisarės“ kopijos turėjo būti sunaikintos, bet vieną Askoldovui pavyko išsaugoti. Šio filmo veiksmas nukelia į Rusijos pilietinio karo laikus. Raudonųjų komisarei (Nona Mordiukova) nėštumas kelia siaubą. Ji atiduoda ką tik gimusį savo kūdikį daugiavaikei žydų šeimai. 1988 m. filmo premjera įvyko San Fransiske, jis buvo apdovanotas Berlyno kino festivalio „Sidabriniu lokiu“, didžiaisiais kitų festivalių Izraelyje, Prancūzijoje, Portugalijoje prizais. „Komisarė“ – vienintelis Askoldovo vaidybinis filmas. Jis sukūrė dar kelis dokumentinius filmus, parašė knygų, dėste kino mokyklose ir universitetuose Vokietijoje, Švedijoje, Anglijoje ir Italijoje.

7md inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Mirė Jurajus Herzas

Balandžio 9 d. Prahoje mirė kino režisierius, aktorius ir scenaristas Jurajus Herzas – vieno geriausių visų laikų čekų filmų „Lavonų degintojas“ (1968, pagal Ladislavo Fukso romaną) kūrėjas. „Lavonų degintojo“ veikėjas krematoriumo darbuotojas įsitikinęs, kad išlaisvina mirusiųjų sielas, tačiau pasakojimas apie šį beprotį yra ir taikli artėjančio Holokausto metafora.

Herzas gimė 1934 m. Slovakijoje. Didelė Herzų šeima žuvo Holokausto ugnyje, būsimam režiseriui pavyko išgyventi Zaksenhauzeno koncentracijos stovykloje. Herzas studijavo fotografiją Bratislavoje, vėliau lėlių teatro režisūrą Prahoje, dirbo garsiame Prahos teatre „Semafor“. Kine jis debiutavo 1965 metais. Tarptautinę šlovę Herzui pelnė „Lavonų degintojas“. Jo filmai rodyti Kanų, Berlyno kino festivalių konkurse. 1987 m. Herzas emigravo į Vakarų Vokietiją, ten kūrė televizijos filmus. Paskutiniais metais jis grįžo į Čekiją, 2015-aisiais pasirodė jo atsiminimų knyga „Autopsija“. Paskutinį filmą – bendros čekų, austrų, vokiečių gamybos „Habermano malūną“ – režisierius sukūrė 2010 metais.

7md inf.

Balandžio 12 dieną vykusioje spaudos konferencijoje Thierry Frémaux paskelbė oficialią 71-ojo Kanų kino festivalio programą. Į pagrindinę konkursinę programą pateko 18 filmų. Pasak Frémaux, atrinkti filmai rodo, koks yra kinas 2018-aisiais. Jis taip pat pastebėjo, kad konkurse bus galima pamatyti naują kinematografininkų kartą. Kai kurių vardai, matyt, dar niekam negirdėti. Iš viso šiemet atrankai pateikta 1,9 tūkstančio filmų.

Ankstesniais metais Kanams priekaištauta, kad neskiriama tinkamo dėmesio moterų režiserių filmams. Pernai konkurse jų buvo trys, organizatoriai aiškino, kad moterų režisierių tiesiog yra mažiau. Šiemet Frémaux taip pat pakartojo, kad Kanuose negali būti kalbos apie paritetą: „Mene nėra vietos paritetui. Čia niekad nebus pozityvios diskriminacijos. Filmai atrenkami tik pagal meninę vertę.“ Į pagrindinį konkursą atrinkti trys moterų filmai: prancūzės Evos Husson  „Les filles du soleil“, libanietės Nadine Labaki „Capharnaum“ ir italės Alice Rohrwacher „Lazzaro felice“.

Vis dėlto užmetus akį į konkursinės programos filmus matyti daugiau žinomų pavardžių. Dėl „Auksinės palmės šakelės“ kovos Jeano Luco Godard’o, Jia Zhangke, Hirokazu Koreedos, Matteo Garrone’s, Spike’o Lee, Stéphane’o Brizé, Asgharo Farhadi filmai. Šiuos režisierius tikrai galima vadinti Kanų senbuviais. Kita vertus, šiemet po 16 metų petraukos į pagrindinį konkursą pateko lenkų filmas – Paweło Pawlikowskio „Šaltasis karas“ („Zimna wojna“). „Idos“ režiserius šįkart pasakoja meilės istoriją, kurios veiksmas rutuliojasi Šaltojo karo padalytoje 6-ojo dešimtmečio Europoje, o veikėjai yra muzikų pora.

7md inf.

Nuo vasario 16 d. Lenkijos kino teatruose rodomas Šarūno Barto filmas „Šerkšnas“. „Šerkšno“ platintojai – festivalis „Era Nowe Horyzonty“ spaudos pranešime rašo, kad filmas sudarytas iš elementų, kurie puikiai žinomi Šarūno Barto autorinio kino koncepcijos gerbėjams, o po taupiu emociniu sluoksniu slypi stipri ir universali ištarmė apie visuotinę kančią ir karo žiaurumą. Pabrėžiama, kad tai bendros prancūzų, lietuvių ir ukrainiečių gamybos filmas, prie kurio prisijungė ir lenkai. Filmą lydi specialūs renginiai Vroclave, Krokuvoje ir Poznanėje.

Vroclave vasario 16 d. įvyko speciali peržiūra, kurioje dalyvavo mokslininkė Anna Ursulenko ir kino kūrėjas Marcinas Kundera, dirbęs konflikto Ukrainoje zonoje. Krokuvoje vasario 16 d. taip pat įvyko specialus filmo seansas, kuriame dalyvavo viena „Šerkšno“ prodiuserių Maria Blicharska ir žurnalistas Zbigniewas Rokita – žurnalo „Nowa Europa Wschodnia“ redaktorius. Poznanėje specialus „Šerkšno“ pristatymas vyks vasario 19 dieną. Jo dalyviai – reportažų apie Ukrainos revoliuciją knygos autorė Katarzyna Kwiatkowska-Moskaliewicz bei Adomo Mickevičiaus universiteto dėstytojai ir Ukrainos konsulato Poznanėje darbuotojai.

7md inf.

Lapkričio pabaigoje Liublianoje vykusiame 28-ajame tarptautiniame kino festivalyje LIFF prizu už geriausią trumpametražį filmą apdovanotas Lietuvos ir Čilės bendros gamybos dokumentinis Maite Alberdi ir Giedrės Žickytė sfilmas „Aš čia tik svečias“ („I’m Not From Here“).  Tai jau dvidešimt antras tarptautinis apdovanojimas filmui, kurio premjera įvyko pernai „Vision du Reel“ festivalyje Šveicarijoje. Jame filmas buvo apdovanotas pagrindiniu prizu trumpametražių filmo kategorijoje. „Aš čia tik svečias“ šiemet laimėjo „Sidabrinę gervę“ geriausiam bendros gamybos filmui, 2016 m.  buvo nominuotas Europos kino akademijos apdovanojimui už geriausią trumpametražį filmą.

Lietuvos ir Čilės kūrėjų dokumentinis filmas pasakoja apie Alzheimerio liga sergančią baskų imigrantę Josebę, kuri pamiršta gyvenanti globos namuose Čilėje. 

7md inf.

Šį rudenį „Skalvija“ tęsia susitikimus su klasikiniu kinu ir pradeda rodyti Bobo Fosse filmą „Kabaretas“ („Cabaret“, JAV, 1972). Rugsėjo 3 d. filmą pristatys kino kritikė Izolda Keidošiūtė.

Bobas Fosse atnaujino ir reformavo klasikinio miuziklo žanrą, ypač jo filmai „Visas tas džiazas“ ir „Kabaretas“, išplėtę tradicinio miuziklo ribas. Pirmajame filme jis parodė vidinius menininko išgyvenimus, „Kabarete“ norėjo tiksliai atkurti konkretų istorijos tarpsnį, išsaugodamas ir žanro sąlygiškumą, ir originaliai suderindamas istorinį bei muzikinį filmo sluoksnius. Filmas buvo kuriamas Vokietijoje, dalis grupės buvo vokiečių kino profesionalai.

7md inf.

Ukrainoje, Odesoje, birželio 17–28 dienomis vyko didelis festivalis – 4-asis tarptautinis „Black Sea Music Fest“. Jame dalyvavo Odesos nacionalinės filharmonijos orkestras. Kolektyvo vadovas ir vyriausiasis dirigentas – amerikietis Hobartas Erle. Jis yra gimęs Venesueloje, studijavo Londone, baigė Prinstono universitetą (JAV) ir Vienos muzikos akademiją, koncertuoja garsiose pasaulio salėse: „Carnegie Hall“ (JAV), „Barbican Hall“ ir „Vigmor Hall“ (Didžioji Britanija), Maskvos konservatorijos Didžiojoje salėje, diriguoja žymiausiems pasaulio kolektyvams. Festivalyje taip pat dalyvavo Odesos nacionalinės muzikos akademijos choras, daugybė solistų.

Birželio 23 d. Odesos filharmonijos Didžiojoje salėje (nepaprasto grožio, senoviškame buvusios biržos pastate) įvyko koncertas, skirtas Ukrainos ir Lietuvos šiuolaikinei muzikai. Pirmoje koncerto dalyje skambėjo vieno žymiausių Ukrainos kompozitoriaus Eugeno Stankovičiaus – Osvaldo Balakausko kolegos ir vienminčio iš studijų Kijevo konservatorijoje laikų – muzika iš baleto „Naktis prieš Kalėdas“ bei Koncertas smuikui ir simfoniniam orkestrui. Šį su simfoniniu orkestru atliko vienas žymiausių Ukrainos smuikininkų Valerijus Sokolovas.

7md inf.

Birželio 14 d. 19.10 Vilniuje, „Skalvijos“ kino centre, birželio 15 d. 18 val. Kaune, laikinojoje „Romuvos“ kino salėje, ir birželio 20 d. 18 val. Klaipėdoje, „Kultūros fabrike“, bus  rodomas Grzegorzo Zariczno filmas „Bangos“ („Fale“, 2016).

Tai dar vienas lenkų filmas, kuriame sunku nubrėžti aiškias ribas tarp dokumentinio ir vaidybinio  kino. Filmo herojės – dvi septyniolikmetės merginos. Ania (Anna Kęsek) ir Kasia (Katarzyna   Kopeć) mokosi kirpėjų mokykloje, gyvena pilkame pramoniniame mieste, svajoja apie tikrus jausmus ir bando spręsti susikaupusias problemas. Kasia norėtų išsiveržti iš skurdžių tėvų namų, Ania nenori taikytis ir gyventi kartu su kitą vyra pamilusia mama. Ania gyvena su tėvu, kurio praeitis  gana dramatiška.