Autorius: 7md inf.

7md inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Mirė Jurajus Herzas

Balandžio 9 d. Prahoje mirė kino režisierius, aktorius ir scenaristas Jurajus Herzas – vieno geriausių visų laikų čekų filmų „Lavonų degintojas“ (1968, pagal Ladislavo Fukso romaną) kūrėjas. „Lavonų degintojo“ veikėjas krematoriumo darbuotojas įsitikinęs, kad išlaisvina mirusiųjų sielas, tačiau pasakojimas apie šį beprotį yra ir taikli artėjančio Holokausto metafora.

Herzas gimė 1934 m. Slovakijoje. Didelė Herzų šeima žuvo Holokausto ugnyje, būsimam režiseriui pavyko išgyventi Zaksenhauzeno koncentracijos stovykloje. Herzas studijavo fotografiją Bratislavoje, vėliau lėlių teatro režisūrą Prahoje, dirbo garsiame Prahos teatre „Semafor“. Kine jis debiutavo 1965 metais. Tarptautinę šlovę Herzui pelnė „Lavonų degintojas“. Jo filmai rodyti Kanų, Berlyno kino festivalių konkurse. 1987 m. Herzas emigravo į Vakarų Vokietiją, ten kūrė televizijos filmus. Paskutiniais metais jis grįžo į Čekiją, 2015-aisiais pasirodė jo atsiminimų knyga „Autopsija“. Paskutinį filmą – bendros čekų, austrų, vokiečių gamybos „Habermano malūną“ – režisierius sukūrė 2010 metais.

7md inf.

Balandžio 12 dieną vykusioje spaudos konferencijoje Thierry Frémaux paskelbė oficialią 71-ojo Kanų kino festivalio programą. Į pagrindinę konkursinę programą pateko 18 filmų. Pasak Frémaux, atrinkti filmai rodo, koks yra kinas 2018-aisiais. Jis taip pat pastebėjo, kad konkurse bus galima pamatyti naują kinematografininkų kartą. Kai kurių vardai, matyt, dar niekam negirdėti. Iš viso šiemet atrankai pateikta 1,9 tūkstančio filmų.

Ankstesniais metais Kanams priekaištauta, kad neskiriama tinkamo dėmesio moterų režiserių filmams. Pernai konkurse jų buvo trys, organizatoriai aiškino, kad moterų režisierių tiesiog yra mažiau. Šiemet Frémaux taip pat pakartojo, kad Kanuose negali būti kalbos apie paritetą: „Mene nėra vietos paritetui. Čia niekad nebus pozityvios diskriminacijos. Filmai atrenkami tik pagal meninę vertę.“ Į pagrindinį konkursą atrinkti trys moterų filmai: prancūzės Evos Husson  „Les filles du soleil“, libanietės Nadine Labaki „Capharnaum“ ir italės Alice Rohrwacher „Lazzaro felice“.

Vis dėlto užmetus akį į konkursinės programos filmus matyti daugiau žinomų pavardžių. Dėl „Auksinės palmės šakelės“ kovos Jeano Luco Godard’o, Jia Zhangke, Hirokazu Koreedos, Matteo Garrone’s, Spike’o Lee, Stéphane’o Brizé, Asgharo Farhadi filmai. Šiuos režisierius tikrai galima vadinti Kanų senbuviais. Kita vertus, šiemet po 16 metų petraukos į pagrindinį konkursą pateko lenkų filmas – Paweło Pawlikowskio „Šaltasis karas“ („Zimna wojna“). „Idos“ režiserius šįkart pasakoja meilės istoriją, kurios veiksmas rutuliojasi Šaltojo karo padalytoje 6-ojo dešimtmečio Europoje, o veikėjai yra muzikų pora.

7md inf.

Nuo vasario 16 d. Lenkijos kino teatruose rodomas Šarūno Barto filmas „Šerkšnas“. „Šerkšno“ platintojai – festivalis „Era Nowe Horyzonty“ spaudos pranešime rašo, kad filmas sudarytas iš elementų, kurie puikiai žinomi Šarūno Barto autorinio kino koncepcijos gerbėjams, o po taupiu emociniu sluoksniu slypi stipri ir universali ištarmė apie visuotinę kančią ir karo žiaurumą. Pabrėžiama, kad tai bendros prancūzų, lietuvių ir ukrainiečių gamybos filmas, prie kurio prisijungė ir lenkai. Filmą lydi specialūs renginiai Vroclave, Krokuvoje ir Poznanėje.

Vroclave vasario 16 d. įvyko speciali peržiūra, kurioje dalyvavo mokslininkė Anna Ursulenko ir kino kūrėjas Marcinas Kundera, dirbęs konflikto Ukrainoje zonoje. Krokuvoje vasario 16 d. taip pat įvyko specialus filmo seansas, kuriame dalyvavo viena „Šerkšno“ prodiuserių Maria Blicharska ir žurnalistas Zbigniewas Rokita – žurnalo „Nowa Europa Wschodnia“ redaktorius. Poznanėje specialus „Šerkšno“ pristatymas vyks vasario 19 dieną. Jo dalyviai – reportažų apie Ukrainos revoliuciją knygos autorė Katarzyna Kwiatkowska-Moskaliewicz bei Adomo Mickevičiaus universiteto dėstytojai ir Ukrainos konsulato Poznanėje darbuotojai.

7md inf.

Lapkričio pabaigoje Liublianoje vykusiame 28-ajame tarptautiniame kino festivalyje LIFF prizu už geriausią trumpametražį filmą apdovanotas Lietuvos ir Čilės bendros gamybos dokumentinis Maite Alberdi ir Giedrės Žickytė sfilmas „Aš čia tik svečias“ („I’m Not From Here“).  Tai jau dvidešimt antras tarptautinis apdovanojimas filmui, kurio premjera įvyko pernai „Vision du Reel“ festivalyje Šveicarijoje. Jame filmas buvo apdovanotas pagrindiniu prizu trumpametražių filmo kategorijoje. „Aš čia tik svečias“ šiemet laimėjo „Sidabrinę gervę“ geriausiam bendros gamybos filmui, 2016 m.  buvo nominuotas Europos kino akademijos apdovanojimui už geriausią trumpametražį filmą.

Lietuvos ir Čilės kūrėjų dokumentinis filmas pasakoja apie Alzheimerio liga sergančią baskų imigrantę Josebę, kuri pamiršta gyvenanti globos namuose Čilėje. 

7md inf.

Šį rudenį „Skalvija“ tęsia susitikimus su klasikiniu kinu ir pradeda rodyti Bobo Fosse filmą „Kabaretas“ („Cabaret“, JAV, 1972). Rugsėjo 3 d. filmą pristatys kino kritikė Izolda Keidošiūtė.

Bobas Fosse atnaujino ir reformavo klasikinio miuziklo žanrą, ypač jo filmai „Visas tas džiazas“ ir „Kabaretas“, išplėtę tradicinio miuziklo ribas. Pirmajame filme jis parodė vidinius menininko išgyvenimus, „Kabarete“ norėjo tiksliai atkurti konkretų istorijos tarpsnį, išsaugodamas ir žanro sąlygiškumą, ir originaliai suderindamas istorinį bei muzikinį filmo sluoksnius. Filmas buvo kuriamas Vokietijoje, dalis grupės buvo vokiečių kino profesionalai.

7md inf.

Ukrainoje, Odesoje, birželio 17–28 dienomis vyko didelis festivalis – 4-asis tarptautinis „Black Sea Music Fest“. Jame dalyvavo Odesos nacionalinės filharmonijos orkestras. Kolektyvo vadovas ir vyriausiasis dirigentas – amerikietis Hobartas Erle. Jis yra gimęs Venesueloje, studijavo Londone, baigė Prinstono universitetą (JAV) ir Vienos muzikos akademiją, koncertuoja garsiose pasaulio salėse: „Carnegie Hall“ (JAV), „Barbican Hall“ ir „Vigmor Hall“ (Didžioji Britanija), Maskvos konservatorijos Didžiojoje salėje, diriguoja žymiausiems pasaulio kolektyvams. Festivalyje taip pat dalyvavo Odesos nacionalinės muzikos akademijos choras, daugybė solistų.

Birželio 23 d. Odesos filharmonijos Didžiojoje salėje (nepaprasto grožio, senoviškame buvusios biržos pastate) įvyko koncertas, skirtas Ukrainos ir Lietuvos šiuolaikinei muzikai. Pirmoje koncerto dalyje skambėjo vieno žymiausių Ukrainos kompozitoriaus Eugeno Stankovičiaus – Osvaldo Balakausko kolegos ir vienminčio iš studijų Kijevo konservatorijoje laikų – muzika iš baleto „Naktis prieš Kalėdas“ bei Koncertas smuikui ir simfoniniam orkestrui. Šį su simfoniniu orkestru atliko vienas žymiausių Ukrainos smuikininkų Valerijus Sokolovas.

7md inf.

Birželio 14 d. 19.10 Vilniuje, „Skalvijos“ kino centre, birželio 15 d. 18 val. Kaune, laikinojoje „Romuvos“ kino salėje, ir birželio 20 d. 18 val. Klaipėdoje, „Kultūros fabrike“, bus  rodomas Grzegorzo Zariczno filmas „Bangos“ („Fale“, 2016).

Tai dar vienas lenkų filmas, kuriame sunku nubrėžti aiškias ribas tarp dokumentinio ir vaidybinio  kino. Filmo herojės – dvi septyniolikmetės merginos. Ania (Anna Kęsek) ir Kasia (Katarzyna   Kopeć) mokosi kirpėjų mokykloje, gyvena pilkame pramoniniame mieste, svajoja apie tikrus jausmus ir bando spręsti susikaupusias problemas. Kasia norėtų išsiveržti iš skurdžių tėvų namų, Ania nenori taikytis ir gyventi kartu su kitą vyra pamilusia mama. Ania gyvena su tėvu, kurio praeitis  gana dramatiška.

7md inf.

Kovą Giedrės Žickytės filmai sulaukė dviejų tarptautinių kino renginių dėmesio. Kovo 24–31 d. Kijeve vyko 14-asis tarptautinis žmogaus teisių filmų festivalis „Docudays UA“. Tai vienintelis dokumentinių filmų festivalis Ukrainoje, skirtas žmogaus teisėms. Festivalis rengia keturias konkursines programas: „Docu. Gyvenimas“, „Docu. Teisės.“, „Docu. Trumpai“ ir „Docu. Ukraina“. Šiemet festivalyje parodyti 97 filmai iš 47 šalių. Kovo 30 d. vykusi festivalio uždarymo ceremonija prasidėjo solidarumo gestu su Rusijoje kalinamu ukrainiečių režisieriumi Olegu Sencovu. Festivaliui pasibaigus, geriausi filmai iki gruodžio tradiciškai bus rodomi Ukrainos regionuose.

7md inf.

Spalį vykusiuose dviejuose tarptautiniuose festivaliuose – Sankt Peterburgo „Message to Man“ (Rusija) ir Budapešto tarptautiniame dokumentinių filmų festivalyje (Vengrija) Giedrės Žickytės ir Maite Alberdi filmas „Čia aš tik svečias“ laimėjo pagrindinius prizus geriausio trumpametražio dokumeninio filmo kategorijose. Sėkmingai svarbiuose tarptautiniuose kino festivaliuose pasirodęs filmas jau prieš tai pelnė pagrindinius prizus „Visions du Réel” (Šveicarija), „Sheffield Doc/Fest“ (D. Britanija), Tarptautiniame Krokuvos kino festivalyje (Lenkija) bei apdovanojimų kituose tarptautiniuose festivaliuose. Filmą Los Andžele rugsėjo 1 d. pristatė įtakingo JAV dienraščio „The New York Times“ renginys „Op-Docs“, jis oficialiai nominuotas Europos kino akademijos apdovanojimui. Pastarojo ceremonija vyks gruodžio 8 d. Europos kultūros sostinėje Vroclave (Lenkija).

7md inf.

Šį sekmadienį, 20 d., 18 val. „Skalvijos“ kino klasikos vakaruose pradedama rodyti viena garsiausių ir populiariausių visų laikų komedijų – Billy Wilderio „Džiaze tik merginos“ („Some Like it Hot“, JAV, 1959).

„Džiaze tik merginos“ sumanymas gimė daug anksčiau: 4-ajame dešimtmetyje tada dar tik scenaristas Wilderis susižavėjo prancūzų filmu „Meilės fanfaros“ (rež. Richard Pottier, 1935), kuriame du bedarbiai muzikantai apsimeta čigonais, kad įsidarbintų čigonų ansamblyje, vėliau juodaodžiais, kad galėtų groti džiazo orkestre, o dar vėliau – moterimis, kad patektų į moterų kolektyvą. Wilderis perkėlė veiksmą į Čikagą, į prohibicijos laikus. Filmo herojai 1929-aisiais tampa Šv. Valentino žudynėmis vadinamų kruvinų mafijos sąskaitų suvedinėjimo liudininkais. Kad išvengtų mafijos keršto, jie įsitaiso į moterų orkestrą. Taip Džo tampa Dafne, o Džeris – Dženifere, ir netrukus abu susižavi dainininke Širdele. Tik ši svajoja ištekėti už milijonieriaus. Milijonierius filme taip pat bus, kad pabaigoje ištartų nemirtingą frazę „Niekas nėra tobulas!“, kuri jau nebeatsiejama nuo filmo.