Menininkai sodybininkai. Pirmasis sezonas

Įprastai bet kurios rūšies mugėje žvalgomės, bandome susidaryti visuminį vaizdą, lyginame pasiūlą, po renginio ar jo metu ką nors įsigyjame. Parodos „Sodininkų mugė“ kuratorė, menininkė, kritikė Aistė Kisarauskaitė sukviečia menininkus, gyvenančius užmiestyje, leidžiančius laiką ar triūsiančius sodybose, pasidalinti kūrybinėmis „darymo su“, „tapimo su“ praktikomis. Tai atliepia šiandien mokslo pasaulyje aktualią mąstytojos Donnos Haraway simpoezės sąvoką apie bendrą kūrybinį veiksmą, kuris tarpusavyje susieja įvairias idėjas, rūšis, sistemas ir sudaro dinamišką santykių tinklą. Be to, kuratorei svarbus ir gaivališkos improvizacijos aspektas, besiskleidžiantis tiek gamtoje, tiek pristatomuose kūriniuose, tiek parodos ekspozicijoje, ir specifiniai menininkų sodybininkų subkultūros elementai.

Toks sumanymas pakursto norą pasižvalgyti po parodą stichiškai ir subjektyviai – prisiminti seniau matytas parodas, paieškoti jausmiškai paveikių kūrybos sąsajų, patyrinėti kūrinių aprašus ir etiketes. Be abejo, reikšmingų sodininkystės tinklaveikos, tarpdiscipliniškumo ir socialinių kūrybiškumo aspektų nepaliesiu. Viena vertus, turiu liūdnoką augalų priežiūros ir labai menką darbo darže, sode patirtį, kita vertus, įdomu sulaukti parodos menotyrininkės dr. Skaidros Trilupaitytės teorinių įžvalgų.

„Sodininkų mugės“ ekspozicija, pasižyminti kūrinių gausa ir įvairove, stebina vidine darna. Manau, tai lėmė ir pačios Kisarauskaitės kūrybos interesai, ir jos nuolatinis bendradarbiavimas rengiant parodų ekspozicijas su skulptoriumi, tarpdisciplininio meno kūrėju Danu Aleksa. Abu menininkai šioje parodoje tarsi „dalyvauja nedalyvaudami“.

Kisarauskaitės žalių tonų akvarele nulietą cukiniją, dilgėlę ir apynį menamose jų sėklų pakuotėse matome žvelgdami į „Sodininkų mugės“ plakatus. Puikiai prisimenu šios menininkės pastarojo dešimtmečio personalines parodas, kuriose įvairiapusiškai tyrinėjamas augmenijos pasaulis. Pirmiausia – „Semiramidės sodai“ (VDA galerija „Artifex“, 2017), galiausiai – paroda „Bona Sforca sako:“ (VDA parodų salės „Titanikas“, 2024), kuri lydėjo Kisarauskaitės VDA meno doktorantūros tyrimą „Daržas kaip meno praktika. Daržo fenomenas“ (kūrybinės dalies vadovas dr. Žygimantas Augustinas, tiriamosios dalies vadovė dr. Erika Grigoravičienė).

Aleksa „Sodininkų mugėje“ aktyviai dalyvauja kurdamas vientisą parodos architektūrą – ekspozicijos pradžią beveik nepastebimai ženklina metalinių sodo vartelių rėmas, dėmesį traukia galerijos palubėje lyg lemties takas kybanti juoda „dangaus lysvė“ iš agroplėvelės ir kitos kartu su kuratore parinktos ekspozicinės įrangos detalės (pvz., vietoj stalo kojos – kastuvas). Aleksos kūrybinė praktika, neretai paremta įvietinto meno specifika ir rasto objekto (pvz., autobuso dumplės, metalinis garažas, langų stiklo duženos ir kt.) integravimu, išties labai pravarti. (Apskritai, kai kalbama apie gėles parodose, negaliu nepaminėti 2015 m. projektų erdvėje „Malonioji 6“ Aleksos pristatytos parodos „Flos artifici“, savotiško „būtojo laiko sodo“, kur rodyta autoriaus per metus surinkta Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos nariams parodų atidarymuose įteiktų gėlių kolekcija.)

Savąją „Sodininkų mugės“ apžiūrą pradedu nuo fotomenininko, VDA profesoriaus Alvydo Lukio kūrinių ekspozicijos, kurioje daug intrigos tarp „darbastalio“, pavadinto „Apie alų“ (2026), ir trijų fotografijų (spausta pigmentiniu rašalu ant archyvinio popieriaus). Ant stalo išdėstyti daiktai – šeši buteliai autorinės gamybos juodųjų serbentų alaus (2025), miniatiūriniame skaidraus plastiko šiltnamyje tūnanti Tomo Marioni knyga „Bear, Art and Philosophy“ („Crown Point Press“, 2004) teigianti, kad „alaus gėrimas su draugais yra aukščiausia meno forma“, ir specialiai parodai vazone auginamas „Humulus lupulus“ (paprastasis apynys) – akivaizdžiai liudija gyvenimo ir meno jungtį, rankų darbo ir bendrystės, kūrybos proceso svarbą. Šalia eksponuojamose fotografijose matau „Dilgėles“ (2025), „Varnalėšą“, „Šiltnamį“ (abi 2023) ir džiaugiuosi, kad pavadinimai konkretūs ir nereikia sukti galvos, koks čia augalas, kurių turbūt savo gyvenime nuodugniau nepažinsiu. Tolėliau rodomos Lukio fotografijos „Gandralizdžio medžiaga“ ir „Graikmedžio studija“ (abi 2025, spausta pigmentiniu rašalu ant drobės) asociatyvesnės, simboliškesnės ir ženkliškesnės, atidžiai komponuotos lyg šakų ir šaknų raizginių paveikslai.

Šie fotografuoti augalai ir vaizdiniai man primena kitas dvi Lukio parodas, matytas Prospekto galerijoje. Pirmiausia autoriaus šeimos istorijai skirta paroda „Ne tik šaknys...“ (2020) ir ten rodytas ciklas „Ars Botanica“. Po to „Banalūs peizažai“ (2026) – Lukio fotografijų paroda, apie kurią iki šiol labai dažnai pagalvoju. Apskritai man tai viena geriausių pastaruoju metu matytų parodų: nuvalkiotą kelionių fotografijų žanrą, fiksuojamus įžymių turistinių vietų vaizdus menininkas paverčia egzistenciniais apmąstymais, pasitelkdamas istoriją, laiko ir erdvės sankirtas (pasak Lukio, „konceptualiai peizažas iš esmės yra erdvėlaikis; vyksmas jame yra atsitiktinis arba suplanuotas“).

Visą „Sodininkų mugę“ aprėpiančiu ir jos erdvę užvaldančiu kūriniu vadinčiau menininko, kuratoriaus, VDA dėstytojo Vytenio Buroko tęstinį meninį tyrimą „Negali žinoti, ko gali prireikti“ (2026). Karinėse dėžėse sudėti įnagiai, virvagaliai, parankinės medžiagos ir piešiniai yra tiesioginė nuoroda į 2025 m. galerijoje „Drifts“ autoriaus rengtą parodą „Nežinomybės sodai“. Tyrinėdamas asmeninę sodybininko patirtį Burokas apmąsto savo ir kitų menininkų, gyvenančių ir kuriančių sodybose, praktikas. Kita vertus, „Sodininkų mugėje“ atskiri šio tyrimo fragmentai įgyja naujų ritualinių momentų (eini, sustoji, žiūri, nueini, sugrįžti, vėl sustoji, apžiūri, grįžti ir t.t.), atliepiančių išlikimo, atminties ir sunykimo procesų prasmes.

Aurelija Maknytė pristato naują grandiozinį kūrinį „Apollo 11-2026“ (2026), kuriuo pažymi ne tik savo gimimo metus, bet ir žmogaus kosminį skrydį į Mėnulį. Ta proga menininkė sugalvoja savo sode pasistatyti „Apollo 11“ kopiją, kuri „būtų patogi atrama aktinidijoms, raganėms, vynuogėms ir kitiems vijokliams“. Pamėnkalnio galerijoje Maknytė iš medžio šakų, kamienų sukonstruoja ir atkuria dvigubai mažesnį erdvėlaivio variantą, o šalia jo eksponuoja perkurtą suvenyrinės lėkštės, vaizduojančios žmogaus išsilaipinimą Mėnulyje, versiją, kur du amerikiečių astronautai sodina medelį. Tai, kad autorė privačioje teritorijoje pirmiausia „išsimatuoja“ didelio gabarito objektą, primena jos parodą „Gamtos kabinetai“ Vilniaus rotušėje (2020), kai menininkė, norėdama suvokti pastato mastelį, „savo žemėje“ išsišienavo Rotušės planą.

Dėmesys augalijai, jos įkūnijamai gyvybės simbolikai ir savasties išlikimo klausimams netikėtai susieja net dviejų parodos autorių kūrinius. Arūnė Tornau į miškų, augmenijos nykimo problemą žvelgia globaliau, abstrakčiomis kompozicijomis atspindėdama šių dienų nerimo, nuovargio nuojautas. Tapybos darbuose iš ciklo „Juodžemis“ (2017, 2023) atsiveria abstraktūs daugiasluoksniai paviršiai, perteikiantys menininkės emocines būsenas, patiriamas būnant miške. Šie paveikslai, rodos, „įaugę“ galerijoje nuo neseniai čia veikusios Tornau parodos „Prieglobstis“ (kuratorė Kisarauskaitė, 2026).

Ieva Mediodia rodo sudėtinį instaliatyvaus pobūdžio kūrinį „Kelionė pas savąjį kaštoną“ (2026), kuriame jautriai dalinasi asmenine šeimos istorija ir bandymu gelbėti tos istorijos liudininką kaštono medį. „Sutrikus ekosistemai, sode susiduriu su įvairiais invaziniais sutvėrimais, besimaitinančiais mylimais augalais. Sodas virsta kovos lauku“, – rašo autorė. Taip prasideda kaštono gelbėjimo veiksmai, apie kuriuos nutuokiame iš atskirų kūrinio komponentų – lėktuvo iš Niujorko į Vilnių bilieto, praeities nuotraukų, užrašų knygutės, senos servetėlės, dėžutės su kaštono sėklomis, vaizdo įrašo apie kenkėjų gaudykles... Yra ir piešinys „Promotė“ (2019), mintyse nukeliantis į Mediodios parodą „Atsiranda ir nutrūksta“ (kuratorė dr. Jurgita Ludavičienė, VDA parodų salės „Titanikas“, 2025), kuri žiūrovus traukė ne tik aktualizuota klimato kaitos, antropoceno epochos problematika, bet ir jautriai smulkmeniškai pavaizduotomis gamtos detalėmis.

„Sodininkų mugės“ ekspoziciją vainikuoja du šiuolaikinio meno kūrėjo Audriaus Novicko darbai, kuriuos sieja augaliniai motyvai. Man tai yra neatsiejama pradžios ir pabaigos simbolinė kilpa. Įdomu buvo išvysti kadaise autoriaus tapytą ryškiaspalvį geltoną-violetinį paveikslą-objektą „(Pavadinimas pamirštas)“ (1990). Intriguoja šio kūrinio istorinės aplinkybės, viena vertus, galimos sąsajos su menininko mamos botanikės, augalų fiziologės moksliniais tyrimais, kita vertus, „(Pavadinimas pamirštas)“ mena pirmąją Novicko kartu su Kisarauskaite surengtą parodą, kuri 1990 m. vyko toje pačioje vietoje, dabartinėje Pamėnkalnio galerijoje.

Tačiau visos „Sodininkų mugės“ „vinimi“ pavadinčiau naujausią menininko kompoziciją „Metų laikai“ (2026), kurioje panaudotos autorinės tapetų nuotraukos iš sodybos Žemaitijoje, kur iki 1948 m. gyveno kelios Novicko šeimos kartos iš mamos pusės. Rūpinimasis nykstančia sodyba atvėrė netikėtas kūrybos galimybes, suteikdamas malonumą kolekcionuoti daugiasluoksnių tapetų raštus. „Tapetuose dominuojančių augalinių motyvų fotografavimas palaipsniui virto puokščių sudarymo žaidimu“, – teigia autorius. Toks žaidimas, kai susipina realybė ir fikcija, primena „mažųjų olandų“ gėlių natiurmortus, o vabzdžių smeigtukai pabrėžia proceso neužbaigtumą ir tęstinumą. Kiek pamenu Novicko parodas, jos būdavo išimtinai kitokios, neturinčios tiesioginio ryšio su augalais, bet tyrinėjančios kolektyvinę istorinę atmintį, asmeninius ryšius su erdve ir laiku (tarsi Vitruvijaus žmogus, besispraudžiantis kvadrato ir apskritimo apibrėžtyje).

„Sodininkų mugė“ atskleidė neišsemiamą menininkų sodybininkų kūrybos potencialą, tik nedidelė ekspozicinė erdvė ribojo parodos autorių ir kūrinių kiekį. Kadangi visos mugės periodiškai kartojasi, nekantriai lauksiu kito sezono, tų pačių ir kitų autorių „tinklaveikos“ pavyzdžių.

Paroda veikia iki birželio 2 d.

Pamėnkalnio galerija (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius)