Kelios pastabos apie 61-ąją Venecijos meno bienalę

Protestais dramatiškai prasidėjusi megaparoda, kaip ir visas neramus šių dienų pasaulis, nežada ramybės ir poilsio. Čia nerasite „lėto kuravimo“, kurio galbūt tikėjotės perskaitę a.a. kuratorės Koyo Kouoh parodos koncepciją. Vargu ar jis ir įmanomas tokioje neapglėbiamoje meno dozėje. Neskaitant, aišku, kartkartėmis pasitaikančių eilėraščių ir menininkams adresuotų klausimų parodos gide („ką jums reiškia šviesaus atminimo Koyo idėjos?“). Po kuratorės mirties 2025 m. jos vieton stoję kolegos rodo pastangas pratęsti jos mintis, kas neretai suskamba kaip pernelyg uoli strategija. Tačiau iš esmės pagrindinė bienalės paroda su muzikine „Minorinių tonacijų“ („In Minor Keys“) metafora Giardini ir Arsenale atrinkta gana vieningai: ryškios egzotiškos spalvos vos įžengus, natūralių medžiagų faktūros, globalių Pietų menas, daug jautrių, marginalių, pritildytų dažnių iš pakraščių, bet nemažai ir perkrovų.

Tačiau ši bienalė man visų pirma yra austrės Florentinos Holzinger, choreografės, performerės ir režisierės, renginys. Ir jį suvokiu ne tik kaip labai stiprų pranešimą, bet ir kaip egzistencinio nerimo kupiną, į išorę adresuotą veiksmą, feminizmo manifestaciją pozityviausia ir intensyviausia šio žodžio prasme. Pirmiausia – performansas su varpu, atviras klasikinės struktūros kūrinys, prikaustantis žvilgsnį ir smegenis. Moteris kaip esminis geluonis, nuo kurio tiek daug priklauso, šįkart skelbia ne tik potvynio pavojų, bet ir pagrindines gyvybei gresiančias grėsmes apskritai. Vanduo semia beveik pažodžiui. Austrijos paviljone įrengti keli kambariai už stiklo vitrinų, kuriuose – daugiau ar mažiau vandens ir treniruotos nuogos moterys amazonės, abejingai atlaikančios nelygias imtynes žvilgsniais su žiūrovais arba juos ignoruojančios. Čia pat parūpintos ir išvietės, kuriose lankytojų išgeneruojamas šlapimas perpumpuojamas į vietines vandens talpyklas ir panaudojamas iš naujo. Paviljono viduje fotografuoti, suprantama, draudžiama – gerbiamas vaizdų diskretiškumas. Pasaulis, tobulai iliustruojantis hidrofeminizmo kaip feministinės ekologinės minties kryptį, kuri susieja į visumą kūnus, vandenį ir aplinką. Tekantys kūnai, klimato krizė, vandens tarša, žmonių ir gyvūnų kaip „vandens talpyklų“ saitai su ekosistemomis. (Šiame kontekste būtų galima paminėti ir Astridos Neimanis esė „Hydrofeminism: Or, On Becoming a Body of Water“.) Tačiau neribočiau Holzinger performanso vien šia interpretacija – jis turi platų bendražmogiškų reikšmių spektrą. Tai liudija ir internetuose atsiradęs moters varpe fragmentas iš 1486 m. Hieronymo Boscho paveikslo.

Dar šią bienalę prisiminsiu kaip Eglės Budvytytės „gyva gyva-ta“ („animism sings anarchy“) – konvulsijose panirusius kūnus, kurių virpanti egzistencija simboliškai įprasmina Marijos Gimbutienės tyrimus ir interpretacijas. Ji rašė apie vandens kultą kaip neolito Senosios Europos kultūrų religiją, kurioje vanduo buvo gyvybės, atsinaujinimo, vaisingumo ir moteriškojo prado simbolis. Tai glaudžiai susiję su jos vadinamąja Didžiosios Deivės simbolika, pagal kurią moteriškumas siejamas su gyvybės ciklais, tekėjimu, santykiu su aplinka, lietumi, šuliniais, gyvybės versmėmis, kai šaltiniai, upės, ežerai buvo laikomi šventomis vietomis. Budvytytės trijų kanalų filmas buvo filmuojamas netoli Gimbutienės vykdytų kasinėjimų Italijos vietovėse, o jame užfiksuoti sukeistinti žmonių judesiai jautriai ir netiesiogiai tęsia archeologinių tyrimų išvadas.

Moters ir vandens motyvą pratęsia ir Lenkijos paviljonas su baseine filmuota audiovizualinė instaliacija „Skysti liežuviai“ („Liquid Tongues“, menininkų duetas Bogna Burska ir Danielis Kotowskis). Jis iš tikrųjų skirtas girdinčiųjų ir kurčiųjų temai, teigiant, kad kurtumas yra ne negalia, o ypatinga kultūra ir tapatybė, siūlanti naujas išraiškos rūšis. Bet prieš žiūrovo akis veriasi spalvingas hipnotizuojantis vaizdas po vandeniu, kuriame juda raudonai aprengtos figūros, primenančios judantį žuvų būrį. Ieškoma alternatyvių komunikacijos būdų, randamų ir po vandeniu, – tuo lenkų menininkų kūrinys, mano akimis, atrodo artimas Budvytytės perkeisto veikėjų būvio paieškoms. 

Įsiminė ir su tapybos problematika susiję kūriniai. Visų pirma – Estijos ekspozicija poetišku pavadinimu „Prakiurusio dangaus namai“ („The House of Leaking Sky“), įrengta buvusioje bažnyčioje ir buvusioje laisvalaikio bei sporto salėje. Tapytoja Merike Estna su savo šeima visą vasarą gyvens Venecijoje ir kasdien eis į paviljoną tęsti pradėtos drobių ir grindų tapybos. Čia galima diskutuoti apie tapybą kaip tokią praktiką, kai susipainioja namai ir studija, o mitas ir kasdienis darbas susijungia į vieną gniutulą. Tapyba virsta pasaulį kuriančia veikla, kurios ritmas atitinka gyvenimo ir kasdienybės ritmą. Dailininko darbas prilyginamas kūdikį auginančios motinos triūsui, kai nuolat kuri ir nuolat kartoji tą patį, rūpiniesi ir prižiūri, o ne atlieki vienetinį herojišką aktą. Atidaryme dalyvavo ir menininkės kūdikis, o pati autorė lankytojus pasitiko ant aukštų kopėčių tapomoms drobėms pasiekti. Salėje instaliuoti ir stelažai tapymo priemonėms laikyti, ir visa kita pagalbinė įranga, o visas procesas bei jo aplinka ir sudaro tapybą – veiklą, o ne objektą.

Dėl tapybinės įvairovės paminėsiu ir Libane gimusį Khaledą Sabsabi, atstovaujantį Australijai, kurioje gyvena nuo 1976 metų. Jo „savasties konferencija“ („conference of one’s self“) įkvėpta XII a. sufijų poemos „Paukščių konferencija“ („The Conference of the Birds“).  Paviljonas – kaip atraktyvi audiovizualinė erdvė, kurioje susijungia monumentali tapyba, judančios projekcijos ir daugiasluoksnis garsas. Lankytojai tampa pačios patirties centru – čia atsiskleidžia dvasingumo, migracijos, savirefleksijos temos. O žiūrovą labiausiai pritraukia aštuonių kanalų mirganti HD videoinstaliacija, skirta, mano galva, pirmiausia tapybos klausimams. Kūrinys pavadintas „khalil“ – arabų kalba tai reiškia artimą draugą – ir kviečia pamąstyti apie abejones, žinojimą, praradimus ir meilę, ką ir darau. „khalil“ – tipiškas šių metų bienalės kūrinių pavyzdys, kai ne visada įmanoma adekvačiai įsigilinti, nors išoriniai efektai pasiekia tikslą – patraukia žiūrovo dėmesį.

Klasikinį „tikrosios“, figūratyvinės tapybos pavyzdį šiais metais savo paviljone eksponuoja Didžioji Britanija, nevengdama antikolonijinių konotacijų. Tai 1954 m. Zanzibaro Sultonate gimusios, Didžiojoje Britanijoje gyvenančios ir čia meninį išsilavinimą gavusios Lubainos Himid kūriniai. Ji XX a. 9-ajame dešimtmetyje priklausė „Black Art“ judėjimui ir iki šiol kuria aktyvistinį meną, o šiuo metu laikoma viena kertinių postkolonijinio meno figūrų Europoje. Publika ir institucijos ją pripažino tik vyresniame amžiuje (2017 m. ji laimėjo Turnerio prizą, būdama vyriausia šio apdovanojimo laureatė). Bienalės paveiksluose daug ryškių spalvų, vizualinio patrauklumo, tapybos, instaliacijos, teatro, archyvo. Priglaudusi valstybė demonstruoja palankumą. Tačiau po siužetų idile slepiasi emigrantų abejonės ir neužtikrintumas. Lengvų išeičių nėra – skelbia pompastiškame neoklasicistiniame paviljone įsikūrę juodaodžių realybę atspindintys vaizdiniai.

61-oji Venecijos meno bienalė tik prasideda. Tie, kurie joje lankysis artėjančią vasarą, laisvi įsidėmėti kitus vaizdus. O jei joje jau nebebus atkaklaus meilės ieškančio pagyvenusio performerio – įdedu jo nuotraukas į iliustracijas. Sėkmės!

Venecijos bienalės parodos veikia iki lapkričio 22 d.