Esu Šaras, ir viskas

Šarūno Matijošaičio, pasirašančio Šaro vardu (taip ir vadinsiu, nes pažįstu jį 30 metų), tapyba atsiveria kaip savotiška riba – tarp garso ir vaizdo, tarp spontaniškų emocijų ir apgalvotos struktūros, tarp šiuolaikinio žmogaus patirties ir klasikinės tapybos tradicijos. Tai nėra tapyba, kurią galima „greitai pamatyti“. Ji reikalauja įsitraukimo, laiko ir tam tikro nusiteikimo – panašiai kaip muzika, kurią reikia ne tik girdėti, bet ir išklausyti. Naujausia paroda Kauno „Girstučio“ kultūros centre nustebino. Nes menininkas išplėtojo ketverius metus puoselėtą viziją į kreivo veidrodžio karalystę. Kaip? Ogi lankstydamas formatą, kompoziciją dėliodamas iš daugiakampių. O dar pridėkite ryškias beprotiškas spalvas bei klajojančius potėpius, besibarstančius impresionizmu, motyvais lyg iš semantiškai neutralizuotų siaubo pasakų! 

Pats menininkas savo kūrybą apibrėžia paprastai, bet kartu provokuojančiai: „Esu Šaras, ir viskas.“ Ši frazė nėra vien saviraiškos gestas – joje slypi ir savotiška pozicija meno lauke. Tai bandymas atsiriboti nuo griežtų kategorijų, bet kartu ir sąmoningas kabinimasis už modernizmo. Ko – interpretacijos, erzinimo, galbūt nuovargio? Ji gimsta iš dialogo su istorija, bet tuo pačiu metu siekia kalbėti dabarties kalba.

Šaro darbuose spalva yra pagrindinė išraiškos priemonė. Ji ne iliustruoja, o kuria. Ryškūs, kartais net disonuojantys deriniai veikia kaip emociniai signalai, kurie žiūrovą pasiekia dar prieš jam bandant „suprasti“ vaizdą. Ši spalvinė kalba artima ekspresionizmui, tačiau čia ji įgauna papildomą sluoksnį – yra susieta su muzika, įvairių atlikėjų garso takeliais. Spalva ima veikti kaip garsas: ji turi tembrą, intensyvumą, pauzes. Būtent muzika tampa centrine ašimi, aplink kurią sukasi visa Šaro kūrybinė idėja. Jo tapyba struktūruota pagal muzikos principus. Albumų dainos veikia kaip pagrindas, kaip nematomas karkasas, kuriuo grindžiamas vizualinis pasakojimas. Muzika – abstrakti, efemeriška, sunkiai apčiuopiama, juk dainos teksto perkėlimas į spalvą bet kokiu atveju bus transformuojamas į simbolius. Na, vis dėlto pakankama. Keliu klausimą – kaip taip įmanoma? Įmanoma todėl, kad tapyba šiuo atveju ne iliustruoja, o verčia. Ne pažodžiui, bet per jutiminę analogiją – per ritmą, intensyvumą, per vidinę įtampą. Spalva tampa ne paviršiumi, o dažnio atitikmeniu: sodri – kaip žemas bosas, aštri – kaip aukštas, perrėžiantis garsas. Potėpis funkcionuoja kaip frazė – tai nutrūkstanti, tai kartojama, tai išsitęsianti tarsi sutartinės. Tenka pripažinti, kompozicija čia artimesnė partitūrai nei vaizdui. Todėl ir įmanoma! Nes atsisakoma tikslumo. Vietoj jo pasirenkamas intensyvumas. Ir būtent pastarasis, o ne forma, tampa tikruoju turiniu.

Šis principas, menininko įvardijamas kaip abstraktusis simbolizmas, yra bandymas sujungti dvi iš pirmo žvilgsnio priešingas kryptis. Abstrakcija leidžia laisvai reikštis spalvai, linijai, formai, o simbolizmas siekia perteikti gilesnes, universalias prasmes. Šaro kūryboje šie du poliai susilieja: laisvas potėpis susitinka su ženklu, emocija – su nuoroda, nuotaika – su prasme.

Svarbu tai, kad ši sistema nėra paliekama vien teoriniame lygmenyje. Ji materializuojasi per parodos patyrimą. QR kodai šalia kūrinių tampa ne vien technologiniu priedu, bet esmine kūrinio dalimi. Žiūrovas kviečiamas ne tik žiūrėti, bet ir klausytis, sieti skirtingus pojūčius į vieną patirtį. Tai savotiška sinestezijos forma, kurioje tapyba „skamba“, o muzika „matoma“.

Viena vertus, tai atveria kūrinį, daro jį prieinamesnį, suteikia žiūrovui atramos tašką. Kita vertus – kyla klausimas, ar tokia pagalba neapriboja interpretacijos laisvės. Ar žiūrovas dar turi erdvės savo patirčiai, jei jam pasiūlomas konkretus „skaitymo“ būdas. Ši dilema nėra silpnybė – priešingai, ji žymi vieną produktyviausių ir konceptualiai įdomiausių Šaro kūrybos sąlyčio taškų. Ne mažiau svarbus ir pats kūrybos procesas. Šaras nėra tipinis „bohemos“ menininkas. Jo kasdienybė griežtai struktūruota: darbas statybų sektoriuje, ankstyvi rytai, disciplina. Tapyba gimsta ne per chaotišką įkvėpimo protrūkį, o nuosekliai. Darbas, drobės tempimas, gruntavimas, pokalbis su būsimais kūriniais, pirminė lesiruotė... Šis „kuriančio darbininko“ archetipas suteikia Šaro menui papildomo svorio. Tai nėra menas, atsietas nuo realybės, – priešingai, jis iš jos kyla. Kasdienybė, rutina, fizinis darbas yra fonas, iš kurio išauga poreikis kurti kitokią tapybą. Tokia tapyba veikia ne kaip pabėgimas, o kaip per(si)keitimas. Kalbant apie formą, Šaras sąmoningai atsisako tradicinio uždaro paveikslo. Jo kūriniai dažnai mąstomi kaip ciklai, sekos, vizualinės kelionės. Tai primena muzikinius albumus, kurių atskiros dainos „veikia“ savarankiškai, bet kartu sudaro visumą. Tokia struktūra leidžia tapybai įgyti laiko dimensiją – ji tampa procesu, o ne momentu.

Ši naratyvinė logika priartina jo kūrybą prie šiuolaikinių meno tendencijų, kai svarbus ne tik objektas, bet ir patyrimas. Tapyba išsiplečia, peržengia savo ribas, įtraukia technologiją, garsą, žiūrovo veiksmą.

Kartu Šaro kūryboje išlieka stiprus ryšys su lietuviškos tapybos tradicija. Ryškios spalvos, aiškūs kontūrai, plokštuminė struktūra, dekoratyvumo ir ekspresijos derinys primena tam tikras XX a. lietuvių tapybos kryptis. Tačiau šie elementai nėra tiesiogiai perimami – jie transformuojami, įvedami į naują kontekstą. Svarbiausia čia yra potėpio gestas – savarankiškumas, gebėjimas kalbėti be tarpininkų. Spalva Šaro darbuose nėra priklausoma nuo objekto; ji pati jį kuria: gali būti agresyvi, švelni, chaotiška ar struktūruota, bet visada išlieka pagrindinė naratyvo nešėja.

Neatsitiktinai menininkas renkasi šiuolaikinę muziką (bei pop), dažnai mažiau žinomus atlikėjus. Tai sąmoninga kryptis – ieškoti gyvo, ne iki galo institucionalizuoto turinio. Dėl to dailininko tapyba prilygintina ne tik asmeninei išraiškai. Šis aspektas ypač svarbus kalbant apie jaunąją auditoriją. Šaras aiškiai suvokia, kad šiandieninis žiūrovas gyvena kitokioje informacinėje erdvėje – jis įpratęs prie nuolatinio srauto, prie daugiasluoksnių patirčių. Todėl menas, norėdamas išlikti aktualus, turi ieškoti naujų būdų (susi)kalbėti. QR kodai, muzika ekspozicijoje – visa tai ne tik estetinis, bet ir komunikacinis sprendimas. Drįsčiau teigti, kad ši tapyba veikia – tarp aiškumo ir neapibrėžtumo, tarp kontrolės ir spontaniškumo. Ji neleidžia visiškai atsipalaiduoti, bet ir neverčia laikytis vienos interpretacijos, tendencijos ar... Tiesiog kviečia dalyvauti.

Būtent čia atsiskleidžia pagrindinė Šaro paveikslų vertė – noras peržengti vienos medijos ribas ir sukurti „kažką“, kas būtų artima šiuolaikiniam žmogui, išlaikytų ryšį su gilesnėmis meno tradicijomis bei pokštais, nutikusiais menininko gyvenime. Su kuo? Ogi su senuoju „Sony Ericsson“, kurį naviguoti reikėdavo vinimi, su kantata „trims stikleliams“, grojant fortepijonu, dirbant mokyklos budėtoju... „Esu Šaras, ir viskas“ – šiame teiginyje įžvelgiu tvirtą poziciją. Tai nuolatinis tapimas, įkyrus ieškojimas, balansavimas tarp skirtingų tapybos polių. Ir būtent ši įtampa – tarp dainos ir drobės, tarp simbolio ir spalvos, tarp struktūros ir chaoso – rodo tikrąją autoriaus išraiškos jėgą. Pabandyti? Pasimėgauti? Mesti sau iššūkį? Kad ir koks būtų atsakymas – Šaras yra pankas, tikras, nesugadintas gyvenimo, tai yra pretenzijų visuomenei, neišsipildžiusiems lūkesčiams. Klausimai – kas, kur, kodėl – beprasmiški. Šaras yra toks. Gal ir jums (pa)tiks? 

Kalbu apie dar vieną aspektą, kurio neįmanoma ignoruoti, – tai savotiškas tapybinis „pochuizmas“, sąmoningas nesiskaitymas su normomis, taisyklėmis ir iš anksto nustatytomis meno vartojimo schemomis. Tai nėra paviršinis maištas ar poza. Greičiau – vidinė laikysena, leidžianti dailininkui veikti už ribų, ten, kur baigiasi akademinis korektiškumas ir prasideda tikras, nefiltruotas santykis su kūryba.

Šaras šia prasme artimas tam, ką būtų galima vadinti tapybos freak’u, – priimkite tai ne kaip įžeidimą, o kaip apibūdinimą žmogaus, kuris sąmoningai renkasi būti meno autostrados pakraštyje. Jo potėpis nėra tvarkingas, „išmoktas“, jis dažnai atrodo lyg mestas, sviestas šen ten, netgi brutaliai įspaustas į drobę. Čia ir slypi autoriaus autentiškumas. Potėpis – bemaž kūniškas judesys. Nesiskaitymas su normomis pasireiškia ne tik tapymo manieroje, bet ir pačioje kūrinio struktūroje. Drobė nebeprivalo būti stačiakampė, kompozicija – subalansuota, o spalva – „deranti“. Priešingai, viskas gali būti laužoma, deformuojama, ištempiama už įprastų ribų. Daugiakampės formos, fragmentuotos plokštumos, netikėti perėjimai – visa tai kuria įspūdį, kad kūrinys neturi vieno centro. Žvilgsnis priverstas klaidžioti, šokinėti, ieškoti.

Būtent čia atsiranda svarbi sąsaja su deviant art samprata – ne kaip konkrečia nuoroda, o platesniu kultūriniu reiškiniu. Deviantiškumas mene visada reiškė nukrypimą nuo normos, tačiau Šaro atveju tai nėra tik estetinis pasirinkimas, veikiau – mąstymo būdas. Mintys, kaip ir vaizdai, šuoliuoja, nesilaiko linijinės logikos, nesiekia būti „teisingos“. Jos veikia labiau kaip impulsai, fragmentai, nuotrupos, susijungiančios ne per racionalią struktūrą, o paties autoriaus „kažkaip“ įsisąmonintą struktūrą. Lietuviškame kontekste toks požiūris vis dar nėra savaime suprantamas. Mūsų tapybos tradicija, nors ir turtinga ekspresijos, dažnai išlaiko tam tikrą santūrumą, kontrolę, netgi estetinį „padorumą“. Šaro kūryba šį padorumą sąmoningai ardo. Ji leidžia sau būti nepatogi, nelygi, kartais net „per daug“. Ir būtent šiame „per daug“ gimsta gyvybė. Deviantinis aspektas taip pat susijęs su pačia kūrinio vartojimo logika. QR kodai, muzika, fragmentuotos struktūros – visa tai išmuša žiūrovą iš pasyvios stebėtojo pozicijos. Jis nebegali tiesiog „pažiūrėti paveikslo“. Žiūrovas turi veikti, rinktis, jungti skirtingus sluoksnius. Na, tai pasipriešinimas tradiciniam „galeriniam“ patyrimui, kuris neretai būna pernelyg sterilus.

Pabrėžiu, kad šis Šaro „pochuizmas“ nėra atsitiktinumas ar anarchija. Tai logika – galbūt ne iš karto matoma, bet nuosekliai veikianti, trupinanti įprastą būtį. Tai primena improvizaciją muzikoje: iš pirmo žvilgsnio chaotiška, bet iš tiesų paremta vidiniu ritmu, jautrumu, patirtimi. Džiazas? Šaro tapyba yra savotiška teritorija, kurioje leidžiama tai, kas dažnai atmetama, – klaida, perteklius, nesuderinamumas. Ji siekia ne patikti, o veikiau išprovokuoti reakciją. Ir ši reakcija gali būti įvairi – nuo susižavėjimo iki atmetimo. Bet abejingumas beveik neįmanomas. Galiausiai, kalbant apie deviant art lietuviškai, galima teigti, kad Šaras kuria savotišką lokalų variantą – ne kopijuodamas globalias tendencijas, o perleisdamas jas per savo patirtį, savo aplinką, savo ritmą. Tai nėra sterilus, pseudointernacionalinis, adoruojantis trend’us menas. Šaras meta į eterį konkretų kvapą, energiją, deklaruoja tam tikrą grubumą, emocinį šiurkštumą, kuris jo kūrinius leidžia pavadinti autentiškais.

Ir gal būtent šiame „pakraštyje“ – tarp normos ir jos griovimo, tarp kontrolės ir nuolaidos, tai yra „šekit“, – gimsta netikėtumas, smalsa, pageidavimas. Šaro tapyba veikia kaip nuolatinis priminimas, kad menas neprivalo būti patogus, tvarkingas ar lengvai paaiškinamas. Kartais jis privalo būti per daug garsus, per ryškus, per laisvas. Kad taptų gyvas?

Paroda veikia iki birželio 14 d.

Kauno „Girstučio“ kultūros centras (Kovos 11-osios g. 26, Kaunas)