„Es humanus“: tekstilės atmintis

Tekstilininkė Agnietė Janušaitė-Vitkūnienė ir grafikos dizainerė Aurėja Jucevičiūtė kuria audiovizualinę instaliaciją „Es humanus“, kuri gegužės 23-iąją, Muziejų naktį, bus pristatyta Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinyje Jono Basanavičiaus gimtinėje. Projektas susieja tekstilę, projekcijas, garsą ir kūną, o jo centre – bandymas šiuolaikinio meno kalba permąstyti Basanavičiaus asmenybę. Viena iš instaliacijos ašių – bendruomenės įsitraukimas: kūriniui naudojami gyventojų dovanoti balti audiniai, virstantys simboliniu instaliacijos kūnu.

Instaliacijos pavadinimas „Es humanus“ (iš lot. k. „Esi žmogiškas“) nurodo žmogiškumą kaip esminę projekto ašį. Kaip šis pavadinimas atsirado ir kokią prasmę jis įgauna šiandienos kontekste?

Aurėja Jucevičiūtė: Šiais laikais tautiškumo, gyvybės, žmogiškumo temos aktualios dėl pasaulyje vykstančių procesų. Pastebima, kad ilgainiui žmogus pripranta prie esamų sąlygų, prarasdamas adekvatų realybės vertinimą ir jautrumą gyvybės sampratai, – tai itin aktualu jaunai besiformuojančiai asmenybei. Ugdyti žmogiškumo ir tautiškumo sampratą, puoselėti jautrumą žmogaus gyvybei meno forma tampa šio laikmečio užduotimi. Šiandien, kai itin stokojama autoritetų, žvilgsnis dažnai nukrypsta į praeities didvyrius. Vienas jų – Basanavičius, savo darbais aprėpęs tautiškumo ir gyvybės puoselėjimo temas. Taip atsirado ir projekto pavadinimas „Es humanus“, kuris jungia mediciną, senovę, žmogiškąsias vertybes – Basanavičiui svarbius dalykus.

Basanavičius dažniausiai suvokiamas kaip istorijos, tautinio atgimimo naratyvų figūra. Kodėl jums buvo svarbu jį pamatyti kitaip?

A. J.: Norėjome Basanavičių parodyti ne tik kaip mūsų tautos patriarchą, bet ir kaip mediką, nes tautinės vertybės ir atsakomybė už kitus ir tautą visų pirma atsiranda iš meilės žmogui, jo gyvybei. Manau, jo medicininė praktika, kuri nori nenori skiepija empatiją ir atsakomybės jausmą, padarė didelę įtaką jo žmogiškumui ir tautos vedlio formavimuisi. Dabar su medicina yra gal kiek kitaip, ne visi laikosi Hipokrato priesaikos, todėl šis darbas – tarytum noras paskatinti sugrįžti prie ištakų ir šiuo klausimu.

Instaliacijoje susitinka skirtingos medijos: tekstilė, projekcijos, garsas, judesys. Kaip formavosi toks daugiasluoksnis pasakojimas? Ar nuo pradžių mąstėte tarpdisciplininėmis kategorijomis, ar jos atsirado kūrybiniame procese?

A. J.: Su kūrybine komanda Kauno kultūros centre esame sukūrę dvi panašaus tipo audiovizualines instaliacijas „Sutartinai“ ir „Skambantys raštai“, kurias pernai per Muziejų naktį demonstravome Jono Basanavičiaus gimtinėje. Projektai sulaukė sėkmės ir tarptautiniame kontekste. Todėl tokia forma pasirodė tinkama dabarties žmogui. Šis tarpdiscipliniškumas įdomus tuo, kad inovatyviai susieja senąsias tradicijas su šiuolaikinėmis technologijomis, tad yra patrauklus ir jaunajai auditorijai. Taigi kalbėti apie Basanavičiaus istoriją, jo vertybes nauja, interaktyvia forma, manau, yra kiekvieno šių dienų menininko misija. 

Agnietė Janušaitė-Vitkūnienė: Galiu tik paantrinti, kad apie tarpdiscipliniškumą buvo mąstoma nuo pat pradžių. Tačiau kūrybiniame procese kaskart vyksta pokyčiai, gimsta kažkas naujo, ir tik dirbant pasimato, kiek meno šakų, kokios ir kaip susijungs tarpdisciplininiame kūrinyje.

Balta tekstilė čia – viena pagrindinių medžiagų. Kodėl pasirinkta būtent ji?

A. J.-V.: Balta tekstilė šioje instaliacijoje atsirado neatsitiktinai – ji leidžia sukurti tam tikrą „neutralų lauką“, kuris tampa atviras vaizdui, o kartu ir pačiai idėjai. Tai nėra tik fonas, tai aktyvi medžiaga, priimanti projekcijas, sugerianti šviesą, reaguojanti į aplinką. Kartu galima kalbėti ir apie baltos spalvos simboliškumą. Ji siejasi su pradžia, švara, gyvybės atsiradimu, bet kartu ir su trapumu, laikinumu.

Man, kaip tekstilininkei, svarbu, kad kalbame apie vadinamuosius baltuosius audinius – tradiciškai iš linų austą tekstilę, turinčią labai stiprų ryšį su mūsų kultūra. Šioje instaliacijoje balta tekstilė tampa kūnu – trimate forma, ant kurios „užrašomas“ vaizdas, garsas, judesys. Būdama statiška, ji tokia nėra, nes kinta kartu su projekcija ir net su pačiu žiūrovo buvimu erdvėje.

Instaliacijos „kūnas“ kuriamas iš bendruomenės dovanotų audinių. Kaip keičiasi meninis procesas, kai į jį įsitraukia kiti žmonės?

A. J.-V.: Kai į kūrybinį procesą įsitraukia kiti, jis išsiplečia, tampa atviresnis, nenuspėjamas. Būna ir laukimas, kai nežinai, kokie audiniai bus dovanoti, ir po to atsiranda skirtingos tekstūros, istorijos, skirtingas audinių „charakteris“. Tai šiek tiek keičia ir kūrimo logiką – reikia ne tik formuoti, bet ir „klausytis“ to, kas jau atnešta.

Kartu kitų žmonių įsitraukimas labai praplečia kūrinio erdvę. Audiniai, kurie kažkada buvo kasdienybės dalis, įgauna kitą prasmę – jie virsta instaliacijos dalimi, nors išlaiko ir savastį. Man atrodo, svarbu, kad žmogus čia nebėra tik žiūrovas – jis tampa tyliu dalyviu, atnešančiu savo mažus asmeninių istorijų fragmentus į naujai kuriamą objektą. Ir, žinoma, tai veikia mūsų sprendimus. 

Ar galima sakyti, kad šiuo atveju tekstilė yra ne tik medžiaga, bet ir tam tikra kolektyvinės patirties forma? Kaip tai veikia patį kūrinį?

A. J.-V.: Taip, šiuo atveju tekstilė tikrai peržengia medžiagiškumo ribas. Ji tampa tam tikra kolektyvine atmintimi – sluoksniu, kuriame susikerta skirtingi žmonių patyrimai, buitis, laikas. Pavyzdžiui, suplaukus bendruomenės dovanotiems audiniams, laikas atsiskleidė per rankomis austų ir sovietmečiu fabrikuose austų audinių skirtumus. 

Kiekvienas audinys turi savo istoriją, net jei ji nėra papasakota. Sudėjus juos į vieną „kūną“, atsiranda savotiška bendruomeninė struktūra – su nuojauta, kad čia susitinka daug skirtingų gyvenimų fragmentų. Sakyčiau, tai keičia ir paties kūrinio santykį su žiūrovu. Jis nebėra tik stebimas objektas – atsiranda galimybė jį jausti kaip kažką artima, net jei tas ryšys labai subtilus.

Audiovizualinė forma dažnai siejama su šiuolaikinio žiūrovo dėmesio pritraukimu, išlaikymu. Kiek jums svarbu pasiekti žiūrovą, o kiek – kurti autonomišką meninę struktūrą, kuri nebūtinai yra patogi ar lengvai perskaitoma?

A. J.-V.: Audiovizualinė forma iš tiesų leidžia lengviau įtraukti – garsas, vaizdas, erdvė veikia gana stipriai, bet tai nereiškia, kad kūrinys turi būti lengvai perskaitomas. Šioje audiovizualinėje instaliacijoje svarbus tam tikras patyrimas – ne tik suprasti, bet ir pabūti. Kūrinyje paliekama erdvės interpretacijai, tylai, netgi tam tikram neapibrėžtumui, kuris, tikimės, padės žiūrovui patirti kūrinį ne vien per informaciją, bet ir per būseną.

A. J.: Manau, šiuo darbu siekiame rasti vidurį. Bus ir filosofijos, ir faktų iš Basanavičiaus biografijos, bus konkrečių istorinių momentų, archyvinių nuotraukų, tačiau pagrindinė linija yra žmogus nuo pirmo širdies dūžio iki mąstančios asmenybės ir iki asmenybės, gebančios burti žmones, – tautos vedlio. Visos išreiškiamos idėjos nėra tiesioginės, jos skatina mąstyti ir įkvepia veikti – to siekiame šiuo kūriniu.

Jūsų projekte svarbus ir tvarumo aspektas – pasitelkiama nebenaudojama tekstilė, suteikiant jai naują gyvenimą. Ar šis sprendimas konceptualus, ar kyla iš asmeninio santykio su medžiaga ir jos verte?

A. J.-V.: Šis sprendimas pirmiausia kyla iš labai asmeniško santykio su tekstile. Esu tekstilininkė ir nors pati audžiu nedaug, gerai žinau, kiek laiko reikalauja kiekvienas rankų darbo audinys. Tai lėtas procesas, kuriame dalyvauja ne tik technika, bet ir nuolatiniai kūrybiniai sprendimai. Net ir paprasčiausias ataudo permetimas tarp metmenų dažniausiai nėra automatinis veiksmas. Ir tai tik dalis viso kelio.

Jei galvojame plačiau – yra ir augalo užauginimas, jo apdirbimas, pluošto paruošimas, verpimas ir tik po to audimas. Į kiekvieną audinį sudėta labai daug laiko, darbo ir patirties. Todėl natūraliai kyla klausimas, kas nutinka, kai tokia medžiaga tampa „nebereikalinga“. Man atrodo, svarbu, jei medžiaga dar gali būti panaudota, perkelti ją į kitą kontekstą, suteikti galimybę dar kartą būti. Tad tvarumas čia nėra tik idėja – jis išauga iš pagarbos pačiai medžiagai ir jos keliui. 

Instaliacija bus pristatoma muziejaus erdvėje, kuri pati turi stiprų istorinį krūvį. Kaip dirbate su tokia vieta – ar ji diktuoja kūrinio formą?

A. J.-V.: Muziejaus erdvė šiuo atveju tampa kūrinio dalimi. Kūrinio forma iš dalies prisitaiko prie erdvės – tiek masteliu, tiek išdėstymu, tiek bendra nuotaika. Tūrinis tekstilės objektas čia veikia ne tik kaip instaliacijos „kūnas“, bet ir kaip tam tikra tarpinė struktūra tarp praeities ir dabarties – tarp muziejaus istorijos ir šiandien kuriamos patirties. 

A. J.: 2025 m. muziejuje esame pristatę Kauno kultūros centre sukurtą instaliaciją „Skambantys raštai“. Pastebėjome, kad nors aplinka iš tiesų turi stiprų istorinį krūvį, joje labai stipriai suskamba ir ši dermė tarp tradicijos ir inovacijos. Todėl šią formą norisi išlaikyti ir naujame kūrinyje. Žiūrovai išvys archyvines nuotraukas, kurias vietomis papildys futuristiniai, inovatyvūs vizualiniai sprendimai. Garso takelyje išgirsime ir šios vietovės autentiškos lietuvių liaudies dainos fragmentą, kuris bus įpintas į elektroninės muzikos sąskambius, kuriamus kompozitoriaus Donato Bielkausko. Taip pat ši dermė atsiskleis ir šokyje, kurį atliks šiuolaikinio šokio šokėjos Gabija Blochina ir Urtė Šalčiūtė.

Ko tikitės iš žiūrovo susitikimo su „Es humanus“?

A. J.: Tikimės, kad žiūrovas išsineš ne tik didesnį suvokimą apie Jono Basanavičiaus asmenybę, bet ir sampratą apie žmogaus vietą ir galią kurti šiuolaikiniame pasaulyje taip, kaip sugebėjo Basanavičius.

A. J.-V.: Labiausiai norisi, kad žiūrovas ne tik pamatytų, bet ir patirtų. Kad būtų bent trumpas sustojimas – akimirka, kai galima pabūti su tuo, kas vyksta, neskubant viską iškart suprasti. Jei po susitikimo lieka kažkoks jausmas, klausimas ar net labai asmeniška asociacija, man atrodo, kad ryšys jau yra įvykęs. 

Audiovizualinė instaliacija „Es humanus“, skirta Jono Basanavičiaus 175-osioms gimimo metinėms, bus pristatyta Muziejų naktį – gegužės 23 d. 20 val. Jono Basanavičiaus gimtinėje (Gimtinės g. 17, Ožkabalių I k., Vilkaviškio r.). Nuo 21 val. vyks instaliacijos demonstravimas, o vėliau ji taps muziejaus ekspozicijos dalimi ir veiks iki rugsėjo 27 d.

Lankytojai taip pat nuo 18 val. kviečiami dalyvauti edukacinėse ekskursijose, kurioms reikalinga registracija. Visi Muziejų nakties renginiai – nemokami. Daugiau informacijos: https://lnm.lt/.

Teksto publikacija finansuojama Lietuvos nacionalinio muziejaus