Tyla „Titaniko“ salėse

Jau trečias kartas, bet vis nepasiduodu – savo mintis ir kritiką reikšiu tol, kol mane kas nors išgirs. Praėjo metai, ir „Titaniko“ salėje vėl vyksta „Zabolis Art Prize“ paroda. Šįkart jos tema – „Vilniaus pokeris“. Gal kiek keistoka, nes, atrodo, prieš kelerius metus šio romano vėl sukelta banga lyg ir nurimo. Ši tema jau lyg ir turėjo būti aptarta, bet, matyt, kažkas „Zabolyje“ jautė, kad dar ne viskas išsakyta.

Pradėkime nuo laimėtojų, juk tokio tipo parodose visiems tai labiausiai ir rūpi. Šiais metais netikėtai trečią vieta dalijasi dvi menininkės – Urtė Balsytė su kūriniu „Distancija“ ir Upė Lukaitė su darbu „Stebimas“. Balsytės kūrinyje vaizduojama architektūrinė detalė, kurią Vilnių pažįstantis asmuo gali greitai atpažinti, – Šiuolaikinio meno centro sraigtiniai laiptai. Įdomu, ar kam nors pavyko jais nusileisti ir pagaliau išeiti į Vokiečių gatvę, ar jie taip ir būna visada užrakinti devyniais užraktais? Kūrinys išlaiko šiek tiek mistikos: žiūrovas kaip ir žino, kur veda šie laiptai, kur jų pradžia, kur pabaiga, bet čia tai neužfiksuota – tik melsva erdvė, įrėminta vertikalių oranžinių grotų. Kūrinio neapibrėžtumas ir suteikia savotiškos įtampos: mintys klaidžioja tarp realybės ir to, kas galėtų tapti realu.

Lukaitės kūrinys irgi turi savotiško mistiškumo, keliančio nejauką. Kaip ir nurodo pavadinimas, jautiesi tarsi nuolat stebimas kūrinio iš įvairių kampų – gal dėl to kuratorės jį  kiek paslėpė? Viskas skendi violetiniame rūke, o iš jo netikėtai išnyra dvi akys. Reikia gerai įsižiūrėti į kūrinį, jį stebėti, kad jis atskleistų savo detales: švyturį ar kokią akimis tave sekančią vandens būtybę. 

Antra vieta atiteko Kristijonui Gurčinui už kūrinį „Witching Hour“ („Raganavimo valanda“). Mėlyname gamtos fone su aukštai pakilusiu mėnuliu, sklandančiu ore kaip baltas balionas, vaizduojami velniai, pasiruošę pilnaties linksmybėms, o vienas jų rankose laiko storą šaką. Savo forma jie primena molines figūrėles, kurios tarsi užstoja tapomą nakties peizažą.

Pagrindinį prizą šiemet laimėjo Aurelija Zaburaitė ir jos kūrinys „Statymas“. Šis darbas turi architektūrinių brėžinių tikslumo. Dėl tiesių linijų ir konstrukcinių dalių gausos pajunti kruopštų mąstymą, discipliną, slypinčią už kiekvieno kūrinio brūkšnio. Bet kūrinys nėra paremtas tik griežta struktūra, išlaiko ir trapumą, kuris primena, kad viskas tuoj gali sugriūti.

O dabar nuo pradžių... Įėjusi į parodų salę jaučiu tuštumą, gal dėl to, kad prieš tai buvusios parodos nuspalvino „Titaniko“ sienas įvairiais kūriniais, baltumos reikėjo gerokai paieškoti. Šioje parodoje tos pačios sienos tarsi nuogos, vos prisidengusios keliais kūriniais (tiksliau, tik 21 kūriniu). Susidaro įspūdis, kad darbai slepiami nuo žiūrovo. Pirmoje salės dalyje paveikslai vienas nuo kito laikosi saugaus atstumo, tarpusavyje nekomunikuodami, bijodami ištarti bent vieną žodį, antroje salėje atsiveria kiek kitoks vaizdas. Čia kūrinių daugiau, bet pokalbio tarp jų neatsiranda, gal tik šnabždesiai.

Paroda prasideda tylia, bet linksma nata. Pirmas kūrinys – Paulos Mickutės „Gyvenimas kaip balius, o aš – ta krevetė“, jame vaizduojamos linksmybės su šokiais, serviruojamomis taurėje krevetėmis, kurių viena tikriausiai mėgino pabėgti ir atsidūrė ant grindų. Dailiame rožiniame apšvietime netikėtai pasirodo ne vien šokantys žmonės, bet taip pat savo nuogybių neslepiantys vyras ir moteris. Matyt, čia baliaus pabaiga ir visi gerai įsijautę į vakaro ritmą.

Akį patraukia šalia lango kabantis Juozo Šilingo paveikslas „Džiazas“. Man šis kūrinys kelia asociacijas su Juozo Grušo tragikomedija „Meilė, džiazas ir velnias“ (1967). Čia žmonių figūros tarsi išlietos iš vaško ir po truputį lydosi nuo vakarėlio karščio, deformuojasi ir įgauna naujas formas. Bet jos pačios tarsi nejaučia, nemato pasaulio aplinkui ir yra giliai panirusios į savo pojūčius ir gyvenimus. Šių figūrų muzika nejudina, gal netgi, sakyčiau, ji jas sustingdė. Tarsi per ilgai užsitęsęs vakarėlis, kuris visus jau vargina, o ne išlaisvina, bet kūnas dar bando apsimesti, kad yra pilnas energijos ir džiaugsmo, nors jau visiškai baigia išsilydyti ant grindų, o neigiamos emocijos lipa per kraštus.

Šiek tiek toliau kampe tarp lango ir balkono kaba Urtės Lagunavičiūtės „Baseinas. Dugnas“. Visai gražios plytelės... Šiuo metu pasigendu kūrinius pristatančių tekstų. Gal šios plytelės iš kokio Vilniaus baseino ir aš jų neatpažįstu, nes nesu vilnietė? O gal ir nelemta žinoti, bet paveikslas kviečia aplankyti naujas vietas ir išsiaiškinti viską iki dugno. Žiūriu į tą dugną ir bandau suprasti, kiek giliai jis siekia, sušlapsiu tik batus ar visa panirsiu po vandeniu. Žiūrėdama į plyteles pradedu jausti nerimą, nesinori įkristi į baseiną, bet taip hipnotizuoja plytelių raštas ir kviečia pasinerti. Ar tikrai noriu nerti žemyn, iki pat baseino dugno, nežinodama, kas ten slypi?

Ant sienos prie įėjimo tarp salių kaba didžiulė porcelianinė lėkštė ar paveikslas, panašus į ją. Čia Povilo Žilinsko „Aukštos įtampos vaikai“. Šiuo kūriniu parodoje bent kartą nors trumpai nusigręžiama nuo kvadratinės / stačiakampės formos. Prisimenu močiutės ilgai naudotą servizą, kurį ji ištraukdavo tik per didžiąsias šventes. Nuo visų įrankių trynimo pasiliko patamsėję įbrėžimai ir jau spėjo suskeldėti glazūra. Bet ši lėkštė nekviečia iš jos valgyti, gal dėl intensyvaus pavaizduoto paukščio žvilgsnio, o gal dėl to, kad skleidžia kažkokį keistą elektros garsą – jeigu prieičiau nors truputį arčiau, gal mane nutrenktų elektros iškrova. Atrodo, kad netgi pats paveikslo paviršius pulsuoja, ne vien dėl elektros, bet ir kažkokio nerimo, kuris šoka ant jo, kurdamas naujus ornamentus.

Antroje salėje šalia vienas kito kaba Valerijos Bartaševič „Įkaitė“ ir Antono Pedoso „Alaska“. Man šie paveikslai šalia vienas kito nedera. Pirmasis paveikslas toks jautrus – nuoga moteris, gulinti lovoje, ir tarp jos kojų kraujo bala, o kitas vaizduoja vyrą, panašų į Donaldą Trumpą, valgantį ikrus iš stiklainio. Nežinau, ar autorius vaizduodamas vyrą omenyje turėjo Trumpą, ar ne, bet, žinant visus kaltinimus prieš jį, ši situacija palieka tikrai nemalonų skonį burnoje.

Bandau suprasti, ką parodoje pamačiau ir kaip kūriniai atspindi temą. Daugelis kūrinių lyg įstrigę tarp kelių būsenų – tarp realybės, to, ką galime apčiuopti, ir tokio tikroviško sapno, kuriuo taip beviltiškai norime patikėti. Gal dėl to jaučiu, kad visa paroda paskendusi neaiškių emocijų derinyje, tarsi kūną apgaubęs nejaukumo jausmas, šaltis ir tuštuma, kurie niekaip nedingsta. Ir paroda tarsi žaidžia šiomis emocijomis, įkyriu balsu bando klausti, ar tai, ką matau ir jaučiu, yra tikra, ar tėra vaizduotės vaisius. Nėra aiškaus atsakymo, o bandydamas atsakyti pradedi dvejoti viskuo, ir ta nepatogi tyla tarp kūrinių nepalengvina situacijos, niekas nesugrąžina į realybę – nei vaizdai, nei garsai, nei pačios emocijos.

Apžiūrėjusi parodą šiais metais nusprendžiau niekam neskirti prizinių vietų. Šiemet mano komisija nusprendė poilsiauti ir laukti kitų metų. O dabar einu į tapybos koridorių patyrinėti į „Titaniko“ sales nepatekusių kūrinių, gal ten ir reikėtų išrinkti savo prizininkus?

Paroda veikė iki gegužės 22 d.

VDA parodų salės „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius)