Autorius: Birutė Pankūnaitė

Birutė Pankūnaitė

Apie Gedimino G. Akstino parodą „prieš plaukiant“

Ketinu, jei pavyks, aprašyti Gedimino G. Akstino asmeninę parodą „prieš plaukiant“ Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje „Medūza“ ir bandysiu įrodyti, kad ji sukurta pagal menininko pasirinktą nepralošiantį tobulos parodos formatą.

Birutė Pankūnaitė

Žygimanto Augustino (ne)retrospektyva „Garantija“ Vilniaus paveikslų galerijoje

Tapytojas Žygimantas Augustinas – gerai žinoma figūra Lietuvos meno padangėje, reguliariai primenanti apie save konceptualiomis parodomis. Gegužės 28 – spalio 20 d. LNDM Vilniaus paveikslų galerijoje vykstanti jo darbų ekspozicija išskirtinė savo apibendrinamuoju užmoju – joje rodoma praktiškai visa kūryba nuo ankstyvesnių iki paskutinių paveikslų ir instaliacijų.

Birutė Pankūnaitė

Henriko Čerapo paroda „Suvartoto laiko kolumbariumas“ Pamėnkalnio galerijoje

Henrikas Čerapas buvo visada. Kartais pamesdavai jį iš akių, kol praėjus neilgam laiko tarpui jis vėl pasirodydavo. Prieš 35 metus eksponuoti redukciją patyrę alijošiai, kai objektas tirpte tirpsta erdvėje, beveik joje pranykdamas. Alijošiai buvo sutapyti iki augalo gyvybės pabaigos, jam sudžiūstant ir žūstant. Jie buvo virtę nenuskutama lipnia tapytojo etikete. Bet pats pripažino jų vertę, laikydamas juos nebe paveikslėliais, o objektų struktūromis.

Birutė Pankūnaitė

Autorinė tapybos paroda LNDM Radvilų rūmų dailės muziejuje

Viskas prasidėjo nuo našlaitės. Laukinės našlaitės, kuri pasirodė ir mieste, ir ekrane, traukdama akį ir kažką nebyliai baksnodama. Nuo plakatų gatvėse iki anonsų feisbuke – našlaitė ėmė šmėžuoti visur. Neištvėriau, susigundžiau ir vieną šaltą žiemos šeštadienį nuvažiavau. Lūkesčiai nebuvo apvilti. Netgi daugiau – lūkesčiai buvo viršyti. Gėlės, moterys ir antys, nors gal motyvų minėti ir nederėtų, nes jie pavadinti skaičiais (ambicingai – keturženkliais numeriais, kas reiškia, kad yra arba bus daug). Išsipildymas. Kažkur tarp Donaldo Kajoko iš rinktinės „Poezija, o gal ne ji“ ir Claudeʼo Lévi-Strausso „Laukinio mąstymo“ (Baltos lankos, 1997) knygos vidaus ir galinio viršelio su reprodukuota našlaite, kuri puošė prancūzišką knygos versiją, nes prancūziškas knygos pavadinimas La pensée sauvage prancūzų kalboje turi dvi reikšmes: „laukinis mąstymas“ ir „našlaitė“.

Birutė Pankūnaitė

Vaizduojančios abstrakcijos

Rūta Katiliūtė, kaip ir Constantinas Brâncușis, mano, kad pati abstrakčiausia forma yra ir pati realiausia, nes realybė – tai ne išorinis pavidalas, o daiktų esmė. Kažką esminio perteikti vien imituojant išorinį paviršių neįmanoma. Panašiai mąstė ir Pietas Mondrianas, ėjęs nuo natūros motyvo ir jo išskaidymo iki abstrakcijos. Todėl Rūta renkasi redukavimą – nuo tikroviškų formų, kurios tėra išorės kopijos, eidama link kuo paprastesnių, pastovesnių, nekasdieniškų. Gali būti, kad šis kelias nuveda į neapčiuopiamus ūkus, miglas, miražus, kažką vos nuspėjamo. Tai nėra dekoratyvu. Tai nėra ir kažkas simboliško.

Birutė Pankūnaitė

Istorijos įženklinimas dabartyje

Grafiko Adomo Matuliausko darbus nedažnai išvysi parodose – didžiausią kūrybinio laiko dalį yra pasiglemžusi knygų grafika, solidžiais tomais nugulusi knygynų, viešų bei privačių bibliotekų lentynose ir džiuginanti daugiausiai akademinės bendruomenės estetinius receptorius. Tačiau Adomas randa laiko ir laisvajai kūrybai. Parodoje eksponuojamose nespalvotose miniatiūrose skleidžiasi retai dabar sutinkamas neoromantizmas: žavimasi praeitimi ir gamta, vadovaujamasi stipriomis emocijomis, o ne protu, aukštinama didvyrių drama, epiškumas ir vaizduotė nugali buitiškumo tendencijas ir kt.

Birutė Pankūnaitė

Menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis apie šiuolaikinio meno mugę „Art Vilnius ’15“

Pažiūrėkime, kaip vis dėlto tas meno pasaulis funkcionuoja. Manai, jis iki šiol puikiausiai veikė ir be mugės, ar ne? Ar tai buvo normali, ar iškreipta situacija? Ar funkcionavimas buvo natūralus, ar primestas galių iš šalies? Gal į lietuvišką meno pasaulį įsikomponavus mugei jis įgyja savo natūralią raišką? Ir atsiranda reiškinys, kuris užpildo ir užbaigia meno pasaulio funkcionavimo pilnatvę. Ją sudaro dailininkas, kūrinys, auditorija, menotyrininkai, leidiniai, rėmėjai arba pirkėjai – mugė čia sudėtinė dalis. O jei dar pažiūrėtume iš toliau, tai paaiškėtų, kad meno pasaulis ir yra vien didelė mugė ir niekada kitaip nebuvo. Tai tik pardavimo-pirkimo sandėris, funkcionuojantis tūkstančius metų. Užsakymo, pirkimo, derybų procesas. Šią mugę turime tik šeštus metus, taip mažais žingsneliais grįždami į tikrąjį meno pasaulio apibrėžimą ir realybę. Juk turėjome visiškai nenormalią situaciją, kurioje rinka buvo išstumta, ideologizuota, primesta. Natūralių santykių tarp rinkos dalyvių (užsakovo, pirkėjo, rėmėjo ir menininko) nebuvo.

Birutė Pankūnaitė

Aurelijos Maknytės paroda „Tėvų kambarys“ galerijoje „Artifex“

VDA tekstilės galerijoje-dirbtuvėse „Artifex“ nuo kovo 17 iki balandžio 4 d. eksponuojamas Aurelijos Maknytės projektas „Tėvų kambarys“. Nors autorė jau yra mūsų šiuolaikinio meno senbuvė, tai jos pirmoji personalinė paroda. Joje kalbama visuotinai nepatogia tėvų tema, ją pateikiant tiek nepažįstamų žmonių gyvenimo liudijimais, tiek labai asmeniškais pačios autorės tėvų objektais. Dailės kritikė Birutė Pankūnaitė užduoda keletą klausimų menininkei.

Birutė Pankūnaitė

Pokalbis su menininke Kristina Inčiūraite apie parodą „Bevardė valanda“

Jono Meko vizualiųjų menų centre veikiančios parodos autorė bando susieti moterų bendruomenę (LGBT bendruomenės krepšinio komandos nares), kinematografinę erdvę ir pastatą, kuriame vyksta projektas. Šią „bevardę valandą“ keičiasi kino filmo herojės likimas (projekte replikuojama kriminalinė drama „Atsiprašau, jūs skambinate ne tuo numeriu“ („Sorry, Wrong Number“, 1948, rež. Anatole Litvak) bei naujai interpretuojamos Yvonne Rainer plaštakos koordinatės (atsigręžiama į avangardinį filmą „Rankos judesys“ („Hand Movie“, 1966). Šiuolaikinio meno projektas „Bevardė valanda“ yra vienas iš sudėtinių Vytauto Didžiojo universiteto įgyvendinamo meninio ir mokslinio projekto „Nematomos bendruomenės“ (2013–2014) dalių.

Birutė Pankūnaitė

Pokalbis su buvusiais projektų erdvės šeimininkais Ūla Tornau ir Žilvinu Landzbergu

Nuo 2012 m. pradžios Vilniuje, Žvėryne, ėmė veikti menininko Žilvino Landzbergo ir menotyrininkės Ūlos Tornau inicijuota ir prižiūrima projektų erdvė „Malonioji 6“. Šių metų sausio mėnesį ją perima Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga (LTMKS).