Iš pradžių būna ankstyvas pavasaris: pamažu išeina įšalas, nuo šakų dingsta sniegas, išbrinksta pumpurai, upeliais virsta ir išplaukia ledas, žemę dengia vien parudavę pušų spygliai, išryškėja nupjauti medžiai. Pavasarį miške vis dar daug erdvės. Yra vietų, kur pakyla vanduo, apsemia samanas, parudavusius žolynus ir krūmynus. Traukte traukia tankumynai, kur galima paskęsti. Į dangų tiesiasi medžių kamienai.
Manau, kad kiekvienas parodų lankytojas, meno mylėtojas, menotyrininkas turi savo istoriją apie Dalią Kasčiūnaitę, savo santykį su jos paveikslais ir jų paliktais prisiminimais. Prisimenami ankstyvieji darbai, vėliau – jų transformacijos, pastebėtos ypatingos detalės ir jų kaita: vienų išnykimas, kitų evoliucija. Kiekvienas gali turėti ir savas ištarmes, skirtas Dalios paveikslų kategorizavimui.
Rašydama apie šių metų Kauno bienalę nenoriu būti skeptiška. Tai motyvuoja bendras gyvybingas ir raiškus įspūdis, prasidedantis nuo pat pradžių – laiptų iš pastolių konstrukcijos per „Stumbro“ gamyklą juosiančią tvorą. Negudrauta pasirenkant įeiti vingiuotai ir mandagiai, pro vartelius, – smūgiuojama iš esmės ir nuo pat pirmo žingsnio.
Įėjimas į pagrindinę Kauno bienalės parodą istorinėje „Stumbro“ gamykloje. 2025 m. B. Pankūnaitės nuotr.Ruoru Mou, „Išdžiūti pakabinti, rankinę laiko“. 2025 m. Kauno bienalė „Gyvenimas po gyvenimo“, parodos fragmentas. Kauno bienalės, G. Jovaišos nuotr.Brianna Leatherbury, „Našta“. 2024 m. Kauno bienalė „Gyvenimas po gyvenimo“, parodos fragmentas. 2025 m. B. Pankūnaitės nuotr.Liudmila (Milda Januševičiūtė ir Miša Skalskis), „Not yet under“. 2025 m. Kauno bienalė „Gyvenimas po gyvenimo“, parodos fragmentas. B. Pankūnaitės nuotr.Kauno bienalė „Gyvenimas po gyvenimo“, parodos fragmentas. 2025 m. B. Pankūnaitės nuotr.Patricija Baronaitė, „Lietuva Votum“. 2025 m. Kauno bienalė „Gyvenimas po gyvenimo“, parodos fragmentas. Kauno bienalės, G. Jovaišos nuotr.Gediminas G. Akstinas, „Miesto laikrodis“ ir „Kiautai“. 2024 m. Kauno bienalė „Gyvenimas po gyvenimo“, parodos fragmentas. 2025 m. B. Pankūnaitės nuotr.Linos Lapelytės, Augusto Serapino, Gabrielės Adomaitytės ir kitų menininkų kartu surištas šiaudinis sodas pagal Violetos Dabrilienės instrukciją ir pavyzdį. Kauno bienalė „Gyvenimas po gyvenimo“, parodos fragmentas. 2025 m. B. Pankūnaitės nuotr.
Pamėnkalnio galerija turi sėkmingų parodų tradiciją. Joje dažnai tebepuoselėjamos tapybos ekspozicijos. Galerijos veiklą pravartu sekti, nors neretas autorius paburba dėl erdvę skaidančių kolonų viduje. Tačiau kokybiškai kūrybai tai dažniausiai nesutrukdo. Šį pavasarį iki balandžio 8 d. čia eksponuojami kuris laikas nematyti Vidmanto Jusionio paveikslai, sukurti per pastaruosius trejus metus.
Kiekviena karta turi savo požiūrį į šalies istoriją ir teisę į tos istorijos interpretaciją. Jaunas menininkas Kazimieras Brazdžiūnas (g. 1991) kūriniu „Žalgirio mūšio projektas“ siūlo drąsią legendinio įvykio traktuotę ir išsikeltą ribinę užduotį įgyvendina. Užmojį atitinka ir erdvi salė neseniai rekonstruotame muziejaus pietiniame korpuse.
Kazimieras Brazdžiūnas, „Žalgirio mūšio projektas“, ekspozicijos fragmentas. 2025 m. G. Grigėnaitės nuotr.Kazimieras Brazdžiūnas, „Žalgirio mūšio projektas“, ekspozicijos fragmentas. 2025 m. G. Grigėnaitės nuotr.Kazimieras Brazdžiūnas, „Žalgirio mūšio projektas“, kūrinio fragmentas. 2025 m. G. Grigėnaitės nuotr.Kazimieras Brazdžiūnas, „Žalgirio mūšio projektas“, kūrinio fragmentas. 2025 m. G. Grigėnaitės nuotr.Kazimieras Brazdžiūnas, „Žalgirio mūšio projektas“, kūrinio fragmentas. 2025 m. G. Grigėnaitės nuotr.Kazimieras Brazdžiūnas, „Žalgirio mūšio projektas“, kūrinio fragmentas. 2025 m. G. Grigėnaitės nuotr.Kazimieras Brazdžiūnas, „Žalgirio mūšio projektas“, kūrinio fragmentas. 2025 m. G. Grigėnaitės nuotr.Kazimieras Brazdžiūnas, „Žalgirio mūšio projektas“, kūrinio fragmentas. 2025 m. G. Grigėnaitės nuotr.
Maloniai kviečiame į Evaldo Janso parodą. Apsilankykite – pamatysite tapybos, objektų, instaliacijų, performansų fotodokumentacijų ir kt., susipažinsite su margu menininko gyvenimu šiuolaikinėje Lietuvoje nuo apytiksliai 1993-iųjų iki pat 2024-ųjų. Gali būti, kad apie Jansą jau esate kažką girdėję, bet gal ir ne, tačiau tai nėra svarbu – užeikite, susipažinsite, palaikysiu jus už rankos, jei žinote apie jį baisių dalykų, baisu nebus.
Ketinu, jei pavyks, aprašyti Gedimino G. Akstino asmeninę parodą „prieš plaukiant“ Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje „Medūza“ ir bandysiu įrodyti, kad ji sukurta pagal menininko pasirinktą nepralošiantį tobulos parodos formatą.
Gediminas G. Akstinas, „prieš plaukiant“, parodos fragmentas. 2024 m. L. Skeisgielos nuotr.Gediminas G. Akstinas, „prieš plaukiant“, parodos fragmentas. 2024 m. L. Skeisgielos nuotr.Gediminas G. Akstinas, „prieš plaukiant“, parodos fragmentas. 2024 m. L. Skeisgielos nuotr.Gediminas G. Akstinas, „prieš plaukiant“, parodos fragmentas. 2024 m. L. Skeisgielos nuotr.Gediminas G. Akstinas, „prieš plaukiant“, parodos fragmentas. 2024 m. L. Skeisgielos nuotr.Gediminas G. Akstinas, „prieš plaukiant“, parodos fragmentas. 2024 m. L. Skeisgielos nuotr.Gediminas G. Akstinas, „prieš plaukiant“, parodos fragmentas. 2024 m. L. Skeisgielos nuotr.Gediminas G. Akstinas, „prieš plaukiant“, parodos fragmentas. 2024 m. L. Skeisgielos nuotr.
Tapytojas Žygimantas Augustinas – gerai žinoma figūra Lietuvos meno padangėje, reguliariai primenanti apie save konceptualiomis parodomis. Gegužės 28 – spalio 20 d. LNDM Vilniaus paveikslų galerijoje vykstanti jo darbų ekspozicija išskirtinė savo apibendrinamuoju užmoju – joje rodoma praktiškai visa kūryba nuo ankstyvesnių iki paskutinių paveikslų ir instaliacijų.
Žygimantas Augustinas, „Garantija“, parodos fragmentas, Vilniaus paveikslų galerija. 2024 m. G. Grigėnaitės nuotr.Žygimantas Augustinas, „Garantija“, parodos fragmentas, Vilniaus paveikslų galerija. 2024 m. G. Grigėnaitės nuotr.Žygimantas Augustinas, „Garantija“, parodos fragmentas, Vilniaus paveikslų galerija. 2024 m. G. Grigėnaitės nuotr.Žygimantas Augustinas, „Garantija“, parodos fragmentas, Vilniaus paveikslų galerija. 2024 m. G. Grigėnaitės nuotr.Žygimantas Augustinas, „Garantija“, parodos fragmentas, Vilniaus paveikslų galerija. 2024 m. G. Grigėnaitės nuotr.Žygimantas Augustinas, „Garantija“, parodos fragmentas, Vilniaus paveikslų galerija. 2024 m. G. Grigėnaitės nuotr.Žygimantas Augustinas, „Garantija“, parodos fragmentas, Vilniaus paveikslų galerija. 2024 m. G. Grigėnaitės nuotr.Žygimantas Augustinas, „Garantija“, parodos fragmentas, Vilniaus paveikslų galerija. 2024 m. G. Grigėnaitės nuotr.
Henrikas Čerapas buvo visada. Kartais pamesdavai jį iš akių, kol praėjus neilgam laiko tarpui jis vėl pasirodydavo. Prieš 35 metus eksponuoti redukciją patyrę alijošiai, kai objektas tirpte tirpsta erdvėje, beveik joje pranykdamas. Alijošiai buvo sutapyti iki augalo gyvybės pabaigos, jam sudžiūstant ir žūstant. Jie buvo virtę nenuskutama lipnia tapytojo etikete. Bet pats pripažino jų vertę, laikydamas juos nebe paveikslėliais, o objektų struktūromis.
Henrikas Čerapas, „Suvartoto laiko kolumbariumas“, ekspozicijos fragmentas, Pamėnkalnio galerija, Vilnius. 2024 m. A. Narušytės nuotr.Henrikas Čerapas, „Suvartoto laiko kolumbariumas“, ekspozicijos fragmentas, Pamėnkalnio galerija, Vilnius. 2024 m. A. Narušytės nuotr.Henrikas Čerapas, „Suvartoto laiko kolumbariumas“, ekspozicijos fragmentas, Pamėnkalnio galerija, Vilnius. 2024 m. A. Narušytės nuotr.Henrikas Čerapas, „Suvartoto laiko kolumbariumas“, ekspozicijos fragmentas, Pamėnkalnio galerija, Vilnius. 2024 m. A. Narušytės nuotr.Henrikas Čerapas, „Suvartoto laiko kolumbariumas“, ekspozicijos fragmentas, Pamėnkalnio galerija, Vilnius. 2024 m. A. Narušytės nuotr.Henrikas Čerapas, „Suvartoto laiko kolumbariumas“, ekspozicijos fragmentas, Pamėnkalnio galerija, Vilnius. 2024 m. A. Narušytės nuotr.Henrikas Čerapas, „Suvartoto laiko kolumbariumas“, ekspozicijos fragmentas, Pamėnkalnio galerija, Vilnius. 2024 m. A. Narušytės nuotr.Henrikas Čerapas, „Suvartoto laiko kolumbariumas“, ekspozicijos fragmentas, Pamėnkalnio galerija, Vilnius. 2024 m. A. Narušytės nuotr.
Viskas prasidėjo nuo našlaitės. Laukinės našlaitės, kuri pasirodė ir mieste, ir ekrane, traukdama akį ir kažką nebyliai baksnodama. Nuo plakatų gatvėse iki anonsų feisbuke – našlaitė ėmė šmėžuoti visur. Neištvėriau, susigundžiau ir vieną šaltą žiemos šeštadienį nuvažiavau. Lūkesčiai nebuvo apvilti. Netgi daugiau – lūkesčiai buvo viršyti. Gėlės, moterys ir antys, nors gal motyvų minėti ir nederėtų, nes jie pavadinti skaičiais (ambicingai – keturženkliais numeriais, kas reiškia, kad yra arba bus daug). Išsipildymas. Kažkur tarp Donaldo Kajoko iš rinktinės „Poezija, o gal ne ji“ ir Claudeʼo Lévi-Strausso „Laukinio mąstymo“ (Baltos lankos, 1997) knygos vidaus ir galinio viršelio su reprodukuota našlaite, kuri puošė prancūzišką knygos versiją, nes prancūziškas knygos pavadinimas La pensée sauvage prancūzų kalboje turi dvi reikšmes: „laukinis mąstymas“ ir „našlaitė“.
