Actekų požemio karalystė šeštame MoMA aukšte

Niujorkas visada buvo miestas, geriausiai mokantis parduoti savo mitologiją, tačiau šį pavasarį Modernaus meno muziejus (MoMA) nusprendė perrašyti vieną ryškiausių XX a. meno istorijos romanų. Paroda „Frida ir Diego: paskutinis sapnas“ („Frida and Diego: The Last Dream“) nėra tiesiog dar viena retrospektyva. Tai – operinis spektaklis be dainininkų, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka ne tik drobės, bet ir pati erdvės dramaturgija.

Žengiant į šeštojo aukšto galerijas, pasitinka ne sterili „baltojo kubo“ ramybė, o Jono Bausoro sukonstruotas medinių karkasų, pastolių ir šešėlių pasaulis. Bausoras, žinomas britų scenografas, į MoMA perkėlė dalį savo vizijos iš naujausio „Metropolitan Opera“ pastatymo „El Último Sueño de Frida y Diego“. Ir tai genialus, nors ir rizikingas, sprendimas. Mes nesilankome tiesiog parodoje – mes įžengiame į Mictlán, actekų požemio karalystę, kurioje mirtis nėra pabaiga, o tik kita kūrybinio proceso fazė.

Ši paroda – savotiškas bendras vizualiojo meno ir scenos projektas, kurio centre – vėlyvojo kapitalizmo kultūrinis troškulys vėl ir vėl prikelti savo ikonas. Frida Kahlo šiandien daugiau nei menininkė – ji yra prekės ženklas, šventoji, kankinė ir instagramo filtrais nušlifuotas atvaizdas ant suvenyrinių kojinių, užrašų knygučių ar drobinio maišelio. O štai Diego Rivera, kadaise buvęs garsiausias meksikiečių muralizmo titanas, šioje parodoje (ir šiuolaikinėje sąmonėje) vis labiau primena tik foninį triukšmą, palydovą, kurio svarba šiandien matuojama tik per ryšį su Frida. Ironiška: istorija, kurią jie kūrė kartu, galiausiai tapo Fridos solo pasirodymu su Diego kaip kviestiniu svečiu.

Ekspozicijos ašis – medinis karkasas, primenantis tiek statybų aikštelę, tiek karstą, iš kurio dygsta raudonos šakos. Viduryje salės stovinti mėlyna lova – Fridos kančios ir aistros simbolis – čia atrodo kaip altorius. Iš jos augantis „kraujo medis“ sujungia žemę ir dangų, primindamas, kad Kahlo kūryba visada buvo fiziologinė: ji tapė savo stuburą, savo įsčias, savo skausmą.

Vienas stipriausių momentų – susidūrimas su kultiniu Fridos „Autoportretu su nukirptais plaukais“ („Self-Portrait with Cropped Hair“, 1940). Čia ji sėdi vilkėdama per didelį vyrišką kostiumą, o aplink mėtosi nukirptos sruogos. Tai radikali tapatybės politika dar iki tol, kai šis terminas tapo akademiniu žargonu. Žvelgdamas į šį darbą Bausoro sukurtoje prieblandoje supranti, kad Frida neieškojo gailesčio – ji vykdė egzorcizmą. Ji nusikirpo moteriškumą kaip nereikalingą balastą, kad išgyventų po skyrybų su Diego.

Rivera parodoje reprezentuoja monumentalųjį stabilumą. Jo „Gėlių festivalis: Santa Anitos šventė“ („Flower Festival: Feast of Santa Anita“, 1931) spinduliuoja ramią, beveik religinę pagarbą Meksikos žemei ir jos žmonėms. Tačiau šioje operinėje aplinkoje Diego darbai atrodo kiek per sunkūs, per daug įsižeminę. Frida yra efemeriškas sapnas, o Diego – grubus nubudimas. Jų santykis primena ne tiek meilę, kiek nuolatinę gravitacijos kovą: ji nori skristi, jis nori nusileisti ant žemės.

Negalima nepastebėti Niujorko publikos elgsenos. Stebėdamas lankytojus supranti, kad paroda tapo savotišku mūsų pačių narcisizmo veidrodžiu. Prie Fridos portretų nusidriekia eilės žmonių, norinčių pasidaryti asmenukę. „Fulang-Chang and I“ (1937), paveikslas, kuriame Frida pavaizduota su savo beždžionėle, turi puošnų rėmą, o šalia jo – ir identiškai įrėmintas veidrodis. Tai genialus sprendimas: žiūrovas, bandydamas pamatyti Fridą, pamato save. Mes visi norime tapti jos kančios dalimi, bent akimirką priglusti prie jos auros, tarsi tai suteiktų mums kultūrinį imunitetą nuo mūsų pačių pilkumos.

Įdomiausia, kad MoMA tuo pačiu metu eksponuojama ir Marcelio Duchamp’o paroda. Kontrastas negalėtų būti didesnis. Duchamp’as – tai vienatvės, intelekto ir ironiško atstumo triumfas. Ten „aš“ yra pats sau pakankamas, ten meilė yra mechaninis procesas (prisiminkime jo „Nuotaką, jos viengungių išrengtą“). O štai čia, Fridos ir Diego pasaulyje, matome visišką dviejų žmonių susiliejimą, kūrybinę simbiozę, kuri yra tokia pat nuodinga, kaip ir gyvybiškai būtina. Duchamp’as yra šaltas dušas, o Frida ir Diego – karščiuojantis kūnas. Paroda kelia klausimą: ar menas gali egzistuoti be kito? Ar kūryba yra vienišas aktas, ar nuolatinis dialogas su tuo, kas tave griauna?

Bausoro dizainas, kuriame vyrauja tamsiai mėlyna uždanga ir ochros atspalviai, sukuria laikinumo pojūtį. Atrodo, kad paroda bet kurią akimirką gali būti išmontuota ir išvežta į kitą miestą, į kitą operos teatrą. Tai labai tiksliai atliepia mūsų laikmetį – mes nebeturime pastovumo, tik pop-up patirtis. Net Fridos ir Diego meilė čia pateikiama kaip „paskutinis sapnas“ – kažkas, kas pasirodo per Vėlines (Día de los Muertos), pasako savo tiesą ir vėl ištirpsta.

Operos elementas – Gabrielos Lenos Frank muzikos aidai ir Nilo Cruzo libreto fragmentai – suteikia parodai papildomą emocinį svorį. „Entrar al mundo de tu arte... es entrar a una estrella y salir luminosa“ („įžengti į tavo meno pasaulį... tai įžengti į žvaigždę ir išeiti švytinčiam“), – dainuojama operoje. Tačiau išlieka vienas kartus prieskonis. Ar nepavertėme šių menininkų tragedijos tiesiog gražiu fonu savo vartotojiškam smalsumui? MoMA, bendradarbiaudamas su „Metropolitan Opera“, sukūrė nepriekaištingą kultūrinį produktą, kuriame viskas – nuo apšvietimo iki rėmų – yra tobula. Bet Frida Kahlo niekada nekalbėjo apie tobulumą. Ji kalbėjo apie lūžius, apie netvarką, apie kraują, kuris nenuplaunamas. Bausoro karkasais bandoma tą netvarką įrėminti, padaryti ją saugią Niujorko gyventojui ar svečiui.

Galutinis verdiktas: „Frida ir Diego: paskutinis sapnas“ yra patirtis, padedanti suprasti, kaip šiuolaikinis muziejus stengiasi išlikti aktualus peržengdamas savo ribas. Tai paroda apie tai, kas lieka, kai viskas išdalinta – kai kūnai miršta, o atvaizdai tampa valiuta. Tai kvietimas į sapną, kuriame visi esame tik statistai didingoje, skausmingoje ir neįtikėtinai brangioje Fridos ir Diego meilės istorijoje. Tik nepamirškite: įrėmintas veidrodis skirtas ne jai, o jums. Žiūrėkite į save atsargiai – Mictlán karalystėje šešėliai visada sako tiesą.

Paroda veikia iki rugsėjo 12 d.