Dailė

Eglė Elena Murauskaitė

Atidarant naująjį Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejų

Sausio 18 d. Vilniuje duris atvėrė naujas Lietuvos žydų (Litvakų) kultūros ir tapatybės muziejus. Su grupele meno entuziastų jame teko apsilankyti savaite anksčiau, kai dauguma salių dar nebuvo pripildytos eksponatų. Šviesios erdvės Pylimo gatvėje išsaugojo autentišką ąžuolinį buvusių žydų butų parketą, laikotarpiui būdingą gipsinę lubų puošybą ir dalį spalvinio sienų dekoro, o viršutinių aukštų laiptinės langai ir pereinamasis koridorius atveria kvartalo stogų panoramas nematytais rakursais.

Pokalbis su keramike Ona Grigaite

Praėjusių metų rugsėjo–gruodžio mėnesiais viena po kitos vyko keramikės Onos Grigaitės parodos – „Kontrolinis darbas“ Marcinkonių stoties galerijoje (https://verpejos.lt/ona-grigaite-kontrolinis-darbas) ir „O kur stirniukas?“ galerijoje „Artifex“ (https://www.7md.lt/daile/2023-11-03/Onos-Grigaites-paroda-O-kur-stirniukas). Šios menininkės kūryboje labai dažnai galima atsekti įvairias istorijas, kurios kelia vertybių klausimus ir skatina apgalvoti tiek aktualius, tiek primirštus dalykus. Apmąstant pastarosiose parodose atrastus sureikšminto nereikšmingumo momentus – dailėtyrininkės Ritos Mikučionytės pokalbis su autore.

Birutė Pankūnaitė

Autorinė tapybos paroda LNDM Radvilų rūmų dailės muziejuje

Viskas prasidėjo nuo našlaitės. Laukinės našlaitės, kuri pasirodė ir mieste, ir ekrane, traukdama akį ir kažką nebyliai baksnodama. Nuo plakatų gatvėse iki anonsų feisbuke – našlaitė ėmė šmėžuoti visur. Neištvėriau, susigundžiau ir vieną šaltą žiemos šeštadienį nuvažiavau. Lūkesčiai nebuvo apvilti. Netgi daugiau – lūkesčiai buvo viršyti. Gėlės, moterys ir antys, nors gal motyvų minėti ir nederėtų, nes jie pavadinti skaičiais (ambicingai – keturženkliais numeriais, kas reiškia, kad yra arba bus daug). Išsipildymas. Kažkur tarp Donaldo Kajoko iš rinktinės „Poezija, o gal ne ji“ ir Claudeʼo Lévi-Strausso „Laukinio mąstymo“ (Baltos lankos, 1997) knygos vidaus ir galinio viršelio su reprodukuota našlaite, kuri puošė prancūzišką knygos versiją, nes prancūziškas knygos pavadinimas La pensée sauvage prancūzų kalboje turi dvi reikšmes: „laukinis mąstymas“ ir „našlaitė“.

Tautvydas Petrauskas

Pokalbis su LNDM Radvilų rūmų dailės muziejuje veikiančios Algirdo Šeškaus parodos „Nendrės skaitymas“ kuratore Virginija Januškevičiūte

Suskubti apsilankyti Algirdo Šeškaus parodoje „Nendrės skaitymas“ skatino ne tik intriguojantis pavadinimas, bet ir – ne ką mažiau – noras pamatyti fotografo tapybą. Vis dėlto po parodos aplankymo pasitelkti „fotografo“, „tapytojo“ ir panašius įvardijimus ėmė atrodyti šiek tiek klaidinga. Vietoj jų, ko gero, tinkamiausia čia būtų „menininko“ sąvoka, šiuo atveju nurodanti ne apibrėžtumo stygių ar sąmoningą ambivalentiškumą, o gebėjimą prie to, kas rūpi, prieiti skirtingais būdais. Galbūt dėl to Šeškaus tapyboje galima įžvelgti tiek fotografijos, tiek tapybos tradicijų įtakas, susipynusias ir atsiskleidžiančias drauge. Šios ir kitos idėjos toliau aptariamos su parodos „Nendrės skaitymas“ kuratore Virginija Januškevičiūte.

Aurelija Maknytė

Keletą mėnesių pabuvojusiems kartu parodoje „Kunstkamera“

Pagrindiniai veikėjai: atsiskyrėlis, moteris-paukštė (pranašė vardu Gamajunas), Sibilė (akla pranašė, kalbanti hegzametru).

Aistė Kisarauskaitė

Dvi Dalios Truskaitės instaliacijos parodoje „Dešinė, kairė, dešinė“

Tik jei matai, kokios sunkios dėžės su Dalios Truskaitės stiklais, kuriuos ji pakavo daugybę dienų, kaip komplikuota ir baugu kabinti juos prie sienos ar, tuo labiau, erdvėje, kad nenudužtų, nenutrupėtų nė vienas kraštelis, kad išlaikytų metalas, tik tada gali suvokti, kokia tai sunkiasvorė ir beprotiškai trapi stiklo materija. Tačiau atsiradus laiko ir erdvės atstumui, vėl mintyse plevena stiklo lapeliai, tokie lengvi, kad ne krinta, o pasisiūbuodami sklendžia ant grindų. Kartais pagalvoju, kokios tos grindys, – ne, nemačiau Dalios Truskaitės „Uždengti“ Venecijoje, bet neabejoju, kad barokinės įvairiaspalvio ornamento „Palazzo Loredan“ terazzo grindys nė nedunkstelėjo, šiems truputį pasiglamžiusiems nuo kelionės lapeliams nusileidus.

Rokas Dovydėnas

Dalios Truskaitės ir Ksenijos Jaroševaitės parodos Grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“

Vilniuje, Grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“, iki sausio 27 d. veikia dvi parodos: antrame aukšte – Dalios Truskaitės „Dešinė, kairė, dešinė“ ir ekspozicijų salėje „+“ – Ksenijos Jaroševaitės „Šiupinys“. Parodos gana skirtingos, nors ir esama nemažos bendrystės.

Vidas Poškus

Paroda „Paveikslas ir modelis“ galerijoje „Medūza“

Kalbant apie bet kurią parodą, iš akiračio neįmanoma ir negalima patraukti vietos ir erdvės, kur vyksta ekspozicija. Svarbu yra ne tik interjeras, bet ir išorė, netgi priėjimas prie jos. Sakykime, vienaip tūlas pėdina Latako gatvele, pasiruošęs nuo balų vandeniu besitaškančių automobilių pasislėpti antrajame „Kairės–dešinės“ aukšte ar gurgždančiu laminatu pasidabinusiose galerijos „Akademija“ salėse. Ypatingo įkvėpimo dozę ne vienas turbūt patiria nuožulniu užkopimu pro žydinčias sakuras ir Jono Mikėno „Pirmąsias kregždes“ (keista, kad jų dar nenuvertė, juk tokį progresyvų dangoraižį jų vietoje būtų galima pastatyti!) prasibrovęs į Nacionalinę dailės galeriją.

Gerda Šertvytytė

Prie vieno paveikslo: Prano Domšaičio „Bėgimas į Egiptą“

Kai vaikščiojau po Nacionalinės dailės galerijos nuolatinę ekspoziciją, šviesioje baltų sienų salėje mano dėmesį patraukė žmonių figūros, įrėmintos tamsiame fone. Pirmiausia užklupo baimė ir užuojauta šiai grupelei, nes vaizdinys sugrąžino į vaikystę ir priminė jos siaubą – tamsą. Turbūt ne vienas galėtų sutikti, kad visiška juoduma kambaryje buvo potencialiai pavojinga aplinka susidurti su šviečiančiomis raudonomis akimis, aštriomis iltimis ir nagais, priklausančiais pasakų, animacijos ar vyresniųjų pasakojimų iliustruotiems monstrams. Laimingiesiems, kurie galbūt to nepatyrė, galiu pateikti pavyzdį, kokia strategija pasinaudodama išvengdavau baubo planuojamo pagrobimo: nuo elektros jungiklio pora atsispyrimų peršokdavau visą kambarį, vos jame išjungusi šviesą. O turbūt ir suaugusiems žvelgiant į juodą miško tankmę kartais kyla klausimas: ar ten nėra ko bijoti?

Menininkių sukurtos aplinkos 1956–1976 m.

Rugsėjo 8 d. Miuncheno muziejuje „Haus der Kunst“ atidaryta tarptautinė paroda „Kitų erdvių viduje. Menininkių sukurtos aplinkos 1956–1976 m.“ (Inside Other Spaces. Environments by Women Artists 1956–1976).