Parodos Paryžiuje ir art deco šimtmetis
Pagaliau MAD (Musée des Arts Décoratifs) – Paryžiaus dekoratyvinės dailės muziejus. Parodoje „Art Deco šimtas metų – 1925–2025“ buvo visiška kimšalynė, blogiau nei Sargento parodoje Orsay. Ten nors erdvės didesnės. Čia – nedidukės patalpėlės, žiūrovai vienas kitam trukdo: tai reikia apeiti paaukštinimą, kur užkelti baldai, tai širmą ar dar ką nors, o prasilenkti tik siauras tarpelis.








Adomo Jacovskio paroda „(ne)retrospektyva“
Apsilankiusi VDA erdvėse, nuo rašymo apie Adomo Jacovskio parodą (kuratorius Karolis Gužas) ir bėgau, ir mintyse vis sugrįždavau. Pamačius tokią jo drobių gausą, išgyvenus jų patirtį, negalima negrįžti. Primerktų akių žvilgsniai, užmerktos akys, ovalios galvos, tiesios nosys, ritualiniai rankų judesiai, tas figūros ir su ja kontrastuojančio fono jautrumas. Prieš eidama į parodą kiek abejojau, ar neteks patirti stagnacijos – juk nuo pastarojo viešo rodymo praėjo 18 metų.








Paroda „Pievos ir akys. Rose Lowder ir Kazimiera Zimblytė“ MO muziejuje
„Čia tokius vaikai padaro ir parneša namo“, – nugirdau parodoje šnekučiuojančius žmones. Kaip minimalistinio meno – ne vien istorine amerikietiškąja, bet platesne, prieigos ir raiškos prasme – gerbėjas, o magistro studijų laikais dar ir šioks toks tyrėjas, tą ištarą priėmiau gana asmeniškai. Kartu ji suveikė ir kaip paskata persvarstyti savo mąstymo prielaidas ir profesines tarsi-savaime-suprantamybes, taigi esu dėkingas.








Parodos Paryžiuje ir art deco šimtmetis
Pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį visi menininkai, dailėtyrininkai leidosi į savo pirmas išsvajotas keliones po laisvąjį pasaulį, meno muziejus, parodas. 1994–2004 m. Vilniaus dailės akademijai vadovavęs tapytojas Arvydas Šaltenis, regis, nurungė visus svajoklius. Jis pradėjo aiškinti, kad Akademijai reikėtų įsigyti butą pačiame Paryžiaus centre, tarptautiniame menų miestelyje Cité internationale des arts, netoli rotušės ir Pompidou centro.






Ugnės Žilytės paroda „Treji metai periskope“ Pamėnkalnio galerijoje
Įprastai atėjusi į parodą pirmiausia dėmesį atkreipiu į ekspozicijos erdvės visumą – kokį įspūdį sudaro meno kūrinių ir galerijos plokštumų derinys. Tačiau darganotą dieną užsukusi į Pamėnkalnio galeriją šį pirmąjį žingsnį praleidau. Šįkart kontrastai galerijos erdvėje buvo subtilesni, kviečiantys ne susidaryti bendrą vaizdą, o susipažinti su kiekvienu Ugnės Žilytės parodos „Treji metai periskope“ kūriniu iš arčiau.






Jokūbo Vaicekausko ir Gustės Kripaitės paroda „Atmintukas“
Žiūrėdama senas nuotraukas iš pirmų savo gyvenimo metų jaučiu, kaip laki fantazija pradeda trinti ribas tarp nuotraukoje užfiksuotų įvykių ir nebeprisimenamų atsiminimų atkūrimo. Nebesuvoki, ar tai tavo praeities atgaminimas, ar susikurtas atsiminimas. Tada kyla klausimas, ar iš viso galime susikurti prisiminimus. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vykstanti Jokūbo Vaicekausko ir Gustės Kripaitės paroda „Atmintukas“ nagrinėja atminties klastojimo ir keitimo ypatybes.








Pokalbis su menininke Ieva Trinkūnaite
Lygiai prieš metus gana sentimentaliame, akvariumais nusagstytame baseine, įsikūrusiame Konstitucijos prospekte, prie manęs priplaukė mergina ir paklausė: „Ar tu Emilija Vanagaitė?“ Mano atsakymas jums, ko gero, akivaizdus, tačiau aš būtent taip susipažinau su prieš tai vien iš kūrinių žinota menininke Ieva Trinkūnaite. Mūsų pažintis ir pokalbiai iki šio pavasario siejosi tik su baseinu: su plaukimu, jos lankomu nardymu ir niekaip – su menu.








Pasivaikščiojimas po tris parodas Vilniaus galerijose
Toną duoda Monikos Krikštopaitytės kuruota paroda „Suaugę sapnai“. Bendri sapnai, suaugę į keistus padarus, susiviję į pluoštus, susiraizgiusius krūmynus, vienas kitame dingstančius ir kažkur kitur vėl išnyrančius kūnus. Sapnuojami, kai kažko ilgu ar norisi sprukti nuo vis baisesnės tikrovės. Nuo karo ir nuo išdavystės. Nuo sėlinančios nelaisvės. Į sapną įsitveri, kad atlaikytum nerimo cunamį.








Raminta Jurėnaitė. Requiem svajonei / Requiem for a Dream: Jonas Jurcikas 1986–2020. Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2026
Kovo 18 d. MO muziejaus renginių salėje pristatyta ką tik Vilniaus dailės akademijos leidyklos išleista profesorės Ramintos Jurėnaitės knyga, skirta Jono Jurciko (1986–2020) kūrybinei biografijai ir tapybai. Pradėdama renginį jo vedėja profesorė Giedrė Mickūnaitė tarė, jog norėtųsi, kad tų 2020-ųjų (knygos pavadinime) nebūtų, bet jie, deja, yra. Visiems norėtųsi, kad nebūtų, nors tenka pripažinti, kad jei ne tie nelemti 2020-ieji, knyga apie šį puikų menininką šiemet veikiausiai dar nebūtų pasirodžiusi.







Apie dvi parodas „Hayward“ galerijoje
Apie geras parodas rašyti lengva. Apie prastas – taip pat lengva. Apie vidutines parodas rašyti neverta. O ką daryti su kybančiomis tarp gerų ir blogų, lyg ir balansuojančiomis ties vidutinybės riba, bet ne visai joje pasiliekančiomis? Su tomis, kurios lyg ir ištirpsta atmintyje, pasimeta aplinkos triukšme, tačiau geba rasti kelią į mintis, į pokalbius ir galiausiai prašosi nugulti tekste.







