Dailė
Nickas Cave’as keramiką atrado per kovido pandemiją. Kalbėdamas apie savo norą lipdyti, jis yra sakęs maždaug taip (cituojant ir verčiant iš atminties): „Man visada kėlė įtarimą muzikantai, kurie staiga pradėdavo kurti meną, – tai atrodė kažkaip dirbtina. Todėl pasirinkau keramiką, kuri tarsi nėra joks „aukštasis menas“ – ji vis dar yra amatas.“ Ši mintis daug pasako ne tik apie patį Cave’ą, bet ir apie keramikos vietą kultūroje apskritai. Keramika dažnai suvokiama kaip praktinė, kasdienė veikla, kai gaminamos plytos, indai ir mažos, buitines scenas vaizduojančios figūros. Bet dėl molio medžiagiškumo, lėto darbo proceso ir savo neišsprendžiamo santykio su amatu keramika nuolat traukia menininkus.
Keramika ypatinga tuo, kad joje susitinka dvi sritys – materija ir vaizduotė. Molis reikalauja fizinio santykio: jį reikia liesti, minkyti, formuoti, degti, laukti, kol išdžius. Priešingai nei daugelyje kitų meno formų, čia kūrėjas negali visiškai kontroliuoti rezultato – glazūros trupa arba varva, spalvos kinta, formos deformuojasi ir skyla krosnyje. Todėl norint pasiekti darbo su medžiaga tobulumą tenka tapti amatininku arba priimti visus krosnyje vykstančius netikėtumus.
Dėl šių priežasčių skirtingu metu keramika traukia labai įvairius kūrėjus. Modernistai atrado galimybę išsilaisvinti iš akademinių suvaržymų ir dirbti spontaniškai. Šiuolaikiniai menininkai ją naudoja kaip terpę kalbėti apie atmintį, kūną, ritualus ar trapumą. O amatininkams keramika išlieka kasdienio darbo, tradicijos ir techninio meistriškumo lauku, perduodamu iš kartos į kartą.
Todėl Cave’o pasirinkimas nėra atsitiktinis. Keramika jam yra bandymas ne tiek „tapti šiuolaikiniu menininku“, kiek lėtai dirbti rankomis, jaučiant medžiagą tarp pirštų. Per pandemijos izoliaciją toks procesas daugeliui kūrėjų tapo antiteze skaitmeniniam pertekliui ir nuolatiniam viešumui. Moliui reikia tylos, kantrybės ir susitaikymo su netobulumu – savybių, neprarandančių aktualumo.
Vis dėlto Nicko Cave’o keramikos darbų paroda „The Devil – A Life“ eksponuojama Stokholme, o tuo metu Vilniuje veikia dviejų autorių, dirbančių su keramika, parodos. (Jie, kitaip nei Cave’as, jau yra šiuolaikiniai menininkai.) Tai Mindaugo Navako paroda „Vakar ir dar seniau“ Radvilų rūmų dailės muziejuje ir Lisos Tiemann „Prisitaikymo būviai“ galerijoje „(AV17)“.
Navako parodoje „Vakar ir dar seniau“ pagrindinė darbų medžiaga – porcelianas. Tai jau antroji autoriaus personalinė keramikos paroda Radvilų rūmuose, įtvirtinanti Navako kūrybos poslinkį, tolstant nuo monumentaliosios skulptūros, metalo ir industrinių konstrukcijų. Čia jis tarsi pereina į kitą mastelį: pasirinkta medžiaga tvirta, jos apdirbimas reikalauja technologinių žinių, kruopštumo, tačiau gautas rezultatas gerokai trapesnis, darbų paviršiai jautresni prisilietimams, matomiems slystančioje šviesoje.
Paroda, itin tiksliai ir jautriai išeksponuota pietinio korpuso didžiojoje salėje, savo medžiaga veikia beveik kaip kraštovaizdis. Porceliano čia daug – jis ne tik forma, bet ir atmosfera. Svarbu ir tai, kad porcelianas atvežtas iš Sloviansko miesto Ukrainoje. Slovianskas dar sovietmečiu buvo vienas didžiausių keramikos ir porceliano gamybos centrų regione. Iki karo ten veikė gamykla „Zeus Ceramica“ ir daugybė kitų didesnių bei mažesnių keramikos dirbtuvių. Pažvelgus į Sloviansko apylinkes „Google“ žemėlapyje, matyti balti lopai – atviros kasyklos, kuriose išgaunamas baltas molis bei kitos porceliano gamybai reikalingos medžiagos. Šis geologinis sluoksnis parodoje tampa nematomu fonu ir žiūrėdamas į objektus suvoki, kad jų medžiaga turi aiškią karo paženklintą kilmę.
Navako darbai, tokie kaip „Spiralė“, „Raidės“, atrodo tarsi interpretuojantys klasikines kiniškų vazų formas – gu ar yen-yen tipus. Tai nėra tiesioginės citatos ar dekoratyvinės aliuzijos. Greičiau tai kultūrinė formų atmintis: rutuliškos formos, išplatėjimai, ritmiški tūriai primena indus, tačiau Navakas juos kuria grubius, kiek deformuotus ir monumentalius. Kiniškos porceliano tradicijos čia susiduria su skulptūros logika, objektai atrodo taip, lyg būtų ir muziejinės vertybės, ir pramoniniai objektai vienu metu.
Darbų grupė „Labas rytas“ interpretuoja kitą keramikos istorijos liniją – europietišką sanitarinės keramikos tradiciją. Šioje vietoje sunku negalvoti apie Marcelį Duchampą ir jo „Fontaną“, kuris paprastą pisuarą pavertė vienu svarbiausių XX a. meno objektų. Navakas, regis, nesiekia tiesioginės konceptualios ironijos, tačiau jo darbuose išlieka panaši įtampa tarp utilitariškumo ir skulptūros. Objektai atrodo pažįstami, tačiau kartu nebeįmanoma suprasti, ar jie dar galėtų atlikti savo funkciją. Kūriniai tampa lyg neišsipildžiusiais dizaino lūkesčiais – atpažįstamais, bet pernelyg keistais, per dideliais ir nepatogiais kasdieniam naudojimui.
Didelis dėmesys skiriamas darbų paviršiui. Navako keramika nėra steriliai lygi ar dekoratyviai išdailinta. Paviršiai pilni įtrūkimų, nelygumų, įrankių pėdsakų, glazūros nutekėjimų. Regis, autoriui svarbu parodyti ne idealų objektą, o patį medžiagos virsmą. Dėl to spalva kai kur atrodo beveik svetima – tarsi ant balto porceliano paviršiaus kažkas būtų greitai brūkštelėjęs techniniu žymekliu, primenančiu ženklinimą, atsitiktinį gestą ant industrinės medžiagos. Būtent ši įtampa tarp balto porceliano „kilnumo“ ir grubaus, kone vandališko žymėjimo suteikia darbams nerimo.
Parodoje eksponuojami darbai, sukurti be nostalgijos tobulam amatui, nėra ir dekoratyvaus medžiagiškumo demonstravimo. Navakas porcelianą traktuoja kaip medžiagą, kuri sugeria civilizacijos sluoksnius, – nuo kiniškų vazų istorijos ir keramikos pramonės iki šiandieninio karo Ukrainoje.
Tuo metu kitoje Vilniaus erdvėje eksponuojama dydžiu ir kiekiu mažesnė Lisos Tiemann kūrinių paroda, rodanti kitokį požiūrį į meną. Tiemann darbuose medžiaga tampa santykiu – nuolatiniu balansavimu tarp stabilumo ir irimo, atramos ir minkštumo, įtampos ir prisitaikymo. Čia svarbi ne viena dominuojanti forma, o pats ryšys tarp skirtingų elementų.
Jos kūriniuose viena kitą prilaiko tvirtos ir trumpaamžės medžiagos. Keramika derinama su tekstile, virvėmis, popieriumi ir metalu, kurių tarpusavio jungtys sukuria paviršius ir atramas. Tokie junginiai kuria įspūdį, kad objektai vos vos laikosi – tarsi būtų laikinai surišti, paremti ar sklandantys trapioje pusiausvyroje. Tačiau būtent ši būsena ir yra esminė kūrinių tema. Tiemann domina ne monumentalus užbaigtumas, o laikinas stabilumas.
Medžiagų jungtys čia ne techninis sprendimas, bet klausimas. Kaip viena forma remiasi į kitą? Kiek galima pasitikėti atrama? Kas nutinka, kai kieta medžiaga susiduria su minkšta? Menininkės darbuose dažnai atrodo, kad keraminiai elementai negali egzistuoti vieni – jiems reikia tekstilės mazgo, įtempimo, laikiklio ar minkšto paviršiaus, kuris sugertų jų svorį. Dėl to objektai įgauna tam tikro žmogiško kūniškumo: jie primena sąnarius, sausgysles ar odą.
Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad darbuose vyrauja keramika, iš tiesų ji egzistuoja jungiama su kitomis medžiagomis ir lygiomis dalimis priklausoma nuo kitų elementų. Kietos medžiagos čia negali funkcionuoti be minkštų, o minkštosios įgauna formą tik dėl keramikos svorio ir struktūros. Tarp jų atsiranda pusiausvyra, kuri niekada neatrodo galutinė ar stabili.
Svarbu ir tai, kad Tiemann darbuose medžiagos išlaiko savo charakterį. Keramika lieka trapi, tekstilė – lanksti, metalas – standus. Menininkė nesiekia jų visiškai suvienodinti ar paslėpti jungčių. Atvirkščiai, ji leidžia matyti siūles, mazgus, atramas, įtempimus, dėl to kūriniai primena ne užbaigtus objektus, o procesus – nuolat kintančias struktūras.
Šis požiūris į medžiagą labai šiuolaikiškas. Keramika nebėra suvokiama kaip autonomiškas meno objektas ar dekoratyvinė forma. Ji tampa dialogo dalimi – tarp skirtingų medžiagų, svorių, paviršių ir būsenų. Tiemann kūriniuose svarbiausia ne pati keramika, o tai, kaip ji sugyvena su kitomis medžiagomis, kaip jos viena kitą palaiko, riboja ar net gelbsti nuo subyrėjimo.
Mindaugo Navako paroda „Vakar ir dar seniau“ veikia iki rugpjūčio 2 d.
Radvilų rūmų dailės muziejus (Vilniaus g. 24, Vilnius)
Lisos Tiemann paroda „Prisitaikymo būviai“ veikia iki gegužės 30 d.
Galerija „(AV17)“ (Totorių g. 5, Vilnius)
Vilniaus miesto savivaldybės finansuojamas projektas „Vilniaus parodų žemėlapis“
