Laikas iš arčiau

Įėjus į galeriją, jos šeimininkė paduoda lupą: „Autorius ir kuratorė nori, kad žiūrėtumėte taip.“

Tik taip įžiūrėsi turinį. Medžiagos sutankėjimus ir atspindžių dvasias. Nes trys patalpėlės beveik tuščios. Prieangyje – tik pora varinių plokštelių ir mėlynų karolių kolona. Už jos, skliautuotoje belangėje, sienos sutaškuotos žaliais obuoliais – ir daugiau nieko. Pereinamame „kaklelyje“, kur paprastai būna pridėliota pagalbinės medžiagos, – švaru. Šviesiajame kambaryje – ovalinės tarsi geldelės, sukabintos bemaž tokiu pat ritmu kaip anieji obuoliai.

Paaiškinamasis tekstas – lakoniškiausias, kokį kada nors teko skaityti. Rainerio Maria Rilkeʼs citata, net ne visa, o nuotrupa iš kažkur: [...] kaip eina laikrodis tuščiam kambary [...]. To ir pakanka, kad persijungčiau į laiko refleksijos režimą. Kad plokštelės, karoliai, obuoliai ir geldelės virstų laiko gaudyklėmis. Nes laiką įmanoma apčiuopti tik tuštumoje. Pilnumoje jis slapstosi: tirpsta daiktuose ir svinguoja įvykiais, apsimeta gyvenimu, kutena jausmus, kamuoja širdgėlomis, gąsdina mirtimi, vilioja atgimimo pažadais kiekvieną pavasarį.

Beje, pavasaris jau baigiasi, o aš jo dar net nepajutau vaikydamasi reikalus ir pramogas, protestus ir visokius niekus. Pavasarinė būtis taip ir būtų pražuvusi, jei ne Ramūno Almino paroda „Absoliuto šviesoje“, subtiliai sudėliota kuratorės Agnės Dautartaitės-Krutulės.

Apžvelgdama ekspoziciją iš tolo matau laiko formas. Mėlynaisiais karoliais laikas laša vienodu ritmu iš kosmoso į Žemę, maitina jos būtį pasikartojančiais ciklais, bet tiesi linija primena: niekas nesikartoja taip pat. Pradedi žemėje, baigi danguje. Arba atvirkščiai. Net ir atitrūkęs nuo žmogiškų pasakojimų, laikas turi savo istoriją. Visata prasidėjo ir baigsis, tuomet baigsis ir šis mums pažįstamas laikas. Tačiau išsiplaiksčiusiose, išsipūtusiose tarsi begalinės dabarties platybėse tų giluminio laiko galų nematyti. Jis tik be perstojo skrodžia erdvę kaip tie Almino suverti laiko lašai.

Bet laikas nėra nei vien linija, nei vien ciklas. Taškeliais suvarpytoje vario plokštelėje matau laikiškumą kaip medžiagą. Ne priežodžiu tapusią upę, į kurią dukart neįbrisi, bet visatą sudarančių dalelių mirgėjimą. Nes jokios substancijos, kurią galėtume išgryninti kaip laiką, nėra. Yra tiktai kvantai, nuolat šokinėjantys, susiduriantys, atsimušantys vienas į kitą ir taip tveriantys erdvėlaikį su visais jo įvykiais, menininkais ir jų kūriniais. Štai ką man sako tie Almino taškeliai – jų forma ir būvis tokie pat nepagaunami kaip atsitiktiniai materijos trūkčiojimai.

Ant priešingos sienos kabo palankstyta „blėkelė“ nupoliruotu paviršiumi. Ją fotografuodama neišvengiu savo atspindžio. Jis deformuotas, tarsi priešais mano akis būtų maigomas dalelių mirgėjimo. Kai noriu atsikratyti savosios aš, ji įkyriai peršasi. Kai noriu ją pagauti, patyrinėti, suprasti, ji išsisukinėja, nesileidžia pamatoma, čia pat tirpdosi ir lydosi. Taip juk ir yra. Vidinis arba sąmonės laikas – nepagaunamas. Dar 4-ojo mūsų eros amžiaus pabaigoje šis faktas trikdė šv. Augustiną. Lyg ir aišku, kas yra laikas, bet vos tik pamėgini jį įvardyti, jis pasprunka, sumerkia galus į praeities ir ateities virtualybę, o dabarties niekada ir nėra – nėra taško, kurį pačiupęs galėtum sakyti: turiu, dabar, čia štai yra tikras laiko gabaliukas. Tikro laiko gabaliuko pačiupti neįmanoma, bet laikas yra tikras – tikrai užbaigia mūsų gyvenimus. Toks paradoksas. Ir tenka su tuo susigyventi. Leisti laikui srūti savimi, tarsi nieko čia tokio, jei ims gelti praradimo nuojautos. Aš – čia, ir manęs nėra. Einu į kitą salę.

Ten – lyg trimatėje erdvėje įsikūniję Algimanto Švėgždos „Septyni žali obuoliai“ (1993), tik jų kur kas daugiau. Švėgžda savęs klausdavo, ką „padaryti, kad realusis pasaulis atsidurtų Absoliuto šviesoje“. Tapė tapė obuolius ir išėjo „kažkoks altorius“. Skliautuotoje Almino parodos nišoje matau tą altorių. Obuoliai čia yra ir taškai, laiko matavimo vienetai, ir jungtys su krikščioniškąja nuodėmės, bausmės ir atleidimo istorija, su pagoniškais žemės vaisingumo ciklais. Obuoliai – tai pasauliai. Tuo įsitikinti padeda jų faktūras išdidinanti lupa. Laikas tiksi gamindamas pasaulius, pasaulobuoliai bumbteli ant žemės lyg niekur nieko, pūva sodybose laukdami išalkusių stirnų, nesuvalgyti maišosi su žeme, bet patyrinėjus iš arčiau kiekvienas obuolys – ūkų, tuštumų, taškelių galaktika.

Obuoliai – aiškūs. Kultūra perša reikšmes, nuo kurių sunku išsisukti. O geldelės? Jų taisyklingais ovalais nuslysta mintis – negaliu įvardyti, kas tai. Šie vos nuo sienų atsiskiriantys gauburiai kviečia paliesti, apgaubti delnu išlenktą kambario atspindį. Regis, tam geldelės čia ir pritvirtintos – kad surinktų erdvę it lietaus vandenį, bus kuo palaistyti, kai pritrūks. Perlamutriniuose veidrodžiuose teliūškuojantis kambarys atrandamas lyg belaikės anapusybės perlas. Geldelės gundo įsliuogti vidun. Gal ten pagaliau aplankytų palaima, nes laikas, nors daug žada, galiausiai sužeidžia ir pražudo.

Išeidama grąžinu lupą ir dar ilgai nenusikratau iškritimo iš laiko patirties. Miestas švaistosi nepanaudotomis akimirkomis, o aš nešuosi absoliuto tuštumos kapsulę ant perlamutrinio padėklo.

Paroda veikia iki gegužės 29 d.

Galerija „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius)