Metronomas, arba ritmo adata

Mūsų skėčius draskantį ir kiaurai paltus košiantį gegužės rytą su bičiule menininke Aurelija Zaburaite susitinkame pasivaikščioti ir apžiūrėti jos personalinės parodos „Adata“ galerijoje „Namukas“. P(r)akalbinusios priešais galeriją esančioje Justino Vienožinskio dailės mokykloje budintį sargą, pasiskoliname raktą nuo galerijos. Atrakinusi girgždančias „Namuko“ duris, Aurelija įsileidžia vidun.

Aurelija, kodėl savo parodai rengti pasirinkai būtent galeriją „Namukas“ – erdvę, pasižyminčią tokia savita atmosfera bei vizualine ritmika? Kas joje patraukė tavo, kaip kūrėjos, akį?

Mane pirmiausia patraukė pati galerijos erdvė, ypač jos sienas puošiantys medinių lentučių ornamentai. „Namukas“ – itin muzikalus pastatas, turintis daug įvairių ritmų. Įdomu pasirodė ir tai, kad ši erdvė nėra per daug sutvarkyta – tai ne baltasis kubas, kuriame viskas sterilu ir išvalyta. Prie tokių erdvių esu gana pripratusi, todėl mintį čia rengti parodą priėmiau kaip iššūkį – norėjosi išbandyti ką nors naujesnio, kitoniškesnio. Ruošdamasi parodai itin įsijaučiau į pačią vietą, į ją supantį judėjimą. Ši erdvė yra tarp dviejų judėjimo gyslų – čia nuolat jaučiamas vyksmas, eismas, o pravažiuojant traukiniams juntama ir švelni vibracija. Man ir kūryboje labai svarbu užčiuopti žmogaus veiklos pėdsaką.

Smagu, kad iškart paminėjai traukinius – juk visai šalia galerijos įsikūrusi Naujosios Vilnios geležinkelio stotis. Galvodama apie tavo kūrybą ir šią parodą supratau, kad tau svarbu į geležinkelio stotį žiūrėti ne tik kaip į infrastruktūros objektą ar kūrybinį motyvą, bet ir kaip į vietą, kurioje susipina judėjimas, laukimas ir stebėjimas, galbūt taip permąstant laiką, buvimą.

Taip, tikrai apie tai galvojau. Juk stotyse nuolat reikia laukti, matuoti laiką, stebėti, kas vyksta aplinkui. Manau, kad jei ne čia eksponuojami kūriniai, šitoje erdvėje gal ir nesinorėtų ilgai užsilikti – tiesiog praeitum pro šalį. Tačiau kūriniai mus pakviečia į pastatą, paragina prieiti arčiau, įsižiūrėti, stabtelėti, susimąstyti apie mūsų judėjimo kryptis.

Tavo kūryboje ši judėjimo pajauta itin raiškiai skleidžiasi vizualiai – per griežtą liniavimą, pasikartojančią ritmiką, simetriją. Atrodo, kad tarp ritmingos „Namuko“ erdvės ir tavo kūrinių susikuria suokalbiškas duetas. Be to, kai kurių kūrinių pavadinimuose galima aptikti muzikinių pėdsakų, o kelis darbus, regis, galima perskaityti beveik kaip partitūrą. Ar esi susimąsčiusi apie savo kūrinių muzikalumą?

„Platforma“ (2026) yra vienas naujausių mano darbų. Motyvą pasiskolinau iš infrastruktūros – mane sudomino jos sudėtingumas, detalių ir linijų gausa. Tačiau kai vaizdą perkeliu į drobę, jo nekopijuoju, o interpretuoju, padarau visiškai savitą. Pavyzdžiui, vidurinėje kūrinio dalyje norėjosi kažkokio rašto, struktūros. Muzikinio išsilavinimo neturiu, bet stebiu, kokiais vizualiais pavidalais muzika skaitmenizuojama ir įrašoma, – tokiose muzikos programose spalvoti brūkšneliai žymi tam tikrus garsus. Štai šis juodas brūkšnys šone man primena garso takelio pradžios žymėjimą – atrodo, kad kūrinys tuoj pradės skambėti. Mane sudomino ši struktūra – technologijų ir garso funkcijų sukurtas muzikinis audinys. Žodis „platforma“ prancūzų kalba reiškia plokščią formą. Šis žodis taip pat siejamas tiek su stotimis, specialiais išteklių gavybos darbais, tiek su Žemės pluta – tokios reikšmės susieja šį kūrinį su erdve bei su kitais mano kūriniais. Plokštumą, tokią sudėtingą struktūrą, paverčiu spalvinių dėmių, langelių ir įstrižainių derme, taip sterilioje drobės plokštumoje išryškėja vaizdo sąskambiai.

O kaip atsiranda kitų kūrinių pavadinimai? Kaip gimė šios parodos pavadinimas?

Pavadinimai atsiranda labai įvairiai, chaotiškai, tarsi nesimetriškai – toks paradoksas. Kartais jie atsiranda kūrybinio proceso viduryje, kartais – pačioje pabaigoje, o kartais – dar prieš pradedant. Pavadinimais, galbūt išskyrus piešinius, mėgstu sukurti lakonišką nuorodą, kuri ne per daug vestų į konkretybę. Kol kas vengčiau kūrinius vadinti labai tiksliais, techniniais terminais, nes savo kūryboje atsispiriu nuo realaus vaizdo ir noriu kalbėti plačiau, apie daug dalykų. Man svarbu, kad žmonės neįsikabintų į pavadinimą ir nemanytų, jog už jo nieko daugiau neslypi. Kiekvieną realų vaizdą stengiuosi konceptualizuoti, iš vizualo išspausdama kuo daugiau reikšmių.

Labai mėgstu, atsispyrusi nuo savo darbų, ieškoti įvairių žodžių žodynuose, tikrinti jų sinonimus ir gilintis į jų reikšmes. Šiai parodai norėjosi nesudėtingo, ne pernelyg komplikuoto žodžio, o adata yra labai paprastas, kasdienis daiktas. Galvodama apie adatą pradėjau mąstyti ir apie seismografą. Mane žavi seismografo idėja – tai, kad jis fiksuoja virpesius. Tada pradėjau mąstyti apie savo kūrybos procesą ir supratau, kad pati esu tarsi toks seismografas: drožiu pieštuką, jį spaudžiu į popierių, braižau ir tyrinėju, kaip grafitas atsispindi ar vibruoja šviesoje. Aš lygiai taip pat pasiimu savo „adatą“ ir fiksuoju virpesius.

Vėliau pradėjau galvoti ir apie žodį „stotis“. Pažvelgiau į stotį kaip į duomenų rinkimo vietą – į mokslininkų stotis, kuriose surenkama ir kaupiama įvairi informacija. Taip ir gimė mintis apie duomenis – žodį „data“ anglų kalba – ir apie savo vardą. Pagalvojau, kad šitoje stotyje – parodoje – aš ir pristatau savo „duomenis“: Adata.

Tavo žvilgsnis – itin aštrus, tiek daug visko apimantis: akylai stebi aplinką, sutelki dėmesį į mums neretai nematomus, veikiau periferine rega stebimus industrinius procesus – kirtimą, pjovimą, statymą; galvoji apie tinklus, metodologiškai giliniesi į žodžius, išpieši ir išbraižai virpesius... Ar toks pastabumas ir jautrumas aplinkai netampa našta? O gal priešingai – padeda surikiuoti kūrinį, gal net ir gyvenimą, į labai aiškias eiles? Kiek šiose struktūrose lieka vietos laisvei?

Savo pastabumą tikrai vertinu, o jautrumą aplinkai bandau puoselėti, nes šiais laikais mus supančios aplinkos (pa)stebėjimas dažnai tampa iššūkiu. Aplink veikia labai daug technologijų, todėl išlikti realiame pasaulyje kartais, atrodo, tiesiog pritrūksta laiko.

O į ritmų pastebėjimą bandau žiūrėti intuityviai, kad nebūtų per daug tikslumo, matematikos, analitikos. Man labai svarbi ir intuicija – žinoti ir jausti, ko noriu. Dėl to ieškau ir atrandu laisvesnių prieigų. Nebūtinai privalau tiksliai pavaizduoti ar perkelti pastebėtus motyvus – man svarbu interpretuoti. Labai stengiuosi struktūras papildyti naujais dalykais, kad šalia griežtų linijų atsirastų ir minkštumo. Man atrodo, kad toks kontrastas tarp tam tikros nežinomybės, efemeriškumo ir griežto, apskaičiuoto tikslumo labai paveikus. Tada pasimato abiejų pusių skirtumai ir todėl juos galima geriau įvertinti.

Manau, kad susidomėjimas rikiuote kiek susijęs ir su aplinka, kurioje augau. Vaikystėje mūsų kieme matydavau sukrautas lentas, nes mano tėtis yra stalius ir dirba su medžiu. Turėjome savo miškelį, visa šeima važiuodavome pjauti malkų, tai teko prisiliesti prie įvairių medžių, matyti jų struktūras. Labai įdomios buvo ir tečiaus dirbtuvės. Atrodė žavu, kaip jis dėlioja įrankius, kaip juos rikiuoja – lyg ir tvarkingai, bet kartu palikdamas ir tam tikrą laisvę. Atrodė, kad viskas išmėtyta, bet jis visada sakydavo: „Aš žinau, kur kas yra. Čia mano tvarka.“

Norėčiau išsamiau aptarti šį tavo susidomėjimą tvarka, eiliškumu, rikiuote ir simetrija. Mane labai žavi, kad savo kūriniuose taip drąsiai ir deklaratyviai pasitelki liniuotę. Kaip ji atsirado tavo kūryboje?

Prisimenu, meno mokykloje lankydami piešimo pamokas liniuotės naudoti negalėjome – reikėjo piešti „iš rankos“. Tačiau pradėjusi studijuoti [Vilniaus dailės] akademijoje, liniuotę prisijaukinau. Pradėjau apie ją galvoti kaip apie tam tikrą standartizuotą objektą ir apie žmogaus sukurtus matus dalykams apskaičiuoti.

Atsispirdama nuo savo kasdien naudojamų ir turimų įrankių, ėmiau domėtis standartiniais dydžiais – iš kur kyla šis mūsų noras viską išmatuoti ir apskaičiuoti? Juk, pavyzdžiui, iki standartizuotų matų žmogus skaičiuodavo sprindžiais, pėdomis. Tie skaičiavimai buvo abstraktesni, gal ne tokie tikslūs, bet visą laiką norėjome suprasti ir apskaičiuoti daiktų dydį, suvokti, kaip jie gali susidėti į vieną arba kaip iš jų galima kažką sukurti.

Tikslumas mano kūriniuose atsirado labai praktiškai. Tarkime, jeigu norėdavau mažą etiudą ar piešinį perkelti į didelį formatą, pasitelkdavau proporciją: nusibraižydavau tinklelį ir tada jį persibraižydavau ant didelės drobės, beveik tiksliai perkeldama piešinį, kad liktų ta pati struktūra ir kompozicija. Tai paskatino konceptualiau galvoti ir apie simetriją, ir patį tinklelį, ir apie tai, kaip iš jo gimsta vaizdas.

O kaip tave pasiekia pirmieji kūrybinio įkvėpimo impulsai? Ar iš karto pajunti, kad tam tikras vaizdinys taps kūriniu, ar tam prireikia laiko?

Pirmieji impulsai būna labai įvairūs. Esu gana vizualus žmogus, todėl mane greitai pasigauna vaizdai ir ritmai. Atrodo, kad viskas susijungia: atmosfera, aplinka, vietoje pajaustas įspūdis, reikšmė ar svarba, kurią norisi savaip interpretuoti, patyrinėti jos struktūrą.

Kai kuriu, labai gerai atsimenu pačią atmosferą – orą, garsą, vaizdą. Kūrinys gimsta iš visos tos terpės, bet tam suvokimui prireikia laiko. Kartais net pamirštu motyvą, o paskui vėl jį atrandu, tarkime, peržiūrėdama nuotraukas telefone. Kartais atrodo, kad tam tikram motyvui reikia laiko subręsti. Ypač kai pastebiu ką nors labai paveikaus, sužadinančio, bet dar pati nežinau, kuo tai virs. Tada reikia visa tai savyje apimti, sutalpinti ir išlaukti. Tik po kurio laiko atsiranda drąsos ryžtingai imtis darbo ir pabandyti viską įprasminti kūryboje. Šis procesas gali trukti labai skirtingai – nuo savaitės iki pusmečio ar net ilgiau.

Dažnai tyrinėju tam tikrą jausmą, jungdama kūrybinę intuiciją su struktūra, – būtent iš intuicijos gali atsirasti kažkas naujo. Nenoriu užsilikti vien griežtoje struktūroje, nes man labai svarbios ir išimtys, nukrypimai, tam tikros paklaidos. Žmonės linkę apskaičiuoti, bet vis tiek kažkur atsiranda klaida. Ir man atrodo, kad būtent toji paklaida tampa postūmiu į priekį – juk iš klaidų mokomės.

Pavyzdžiui, mano studijos langai atsiveria į autostradą, kuri suskaidyta linijomis, punktyrais, stulpeliais. Dažnai susimąstau, kaip žmonės viską suplanuoja: kas kiek metrų turi atsirasti punktyras, kur linija turi būti ilgesnė, o kur – dviguba. Tas planavimas atrodo labai svarbus ir kartu natūralus. Žmogus tai pastebi ir tada panaudoja savo labui, savo kuriamoms struktūroms, jas interpretuodamas, perkurdamas ar darydamas efektyvesnes.

Vis dėlto pagalvoju ir apie kitą tokio planavimo pusę – apie mūsų poveikį gamtai, apie išraižytus žemdirbystės laukus. Neseniai atradau knygą apie gamtoje esančias struktūras, ji dar kartą priminė, kad pati gamta yra labai matematiška. Matematika juk ne išrasta, o atrasta – ji egzistavo visą laiką. Tiesiog žmogus susikuria savo kalbą, savo žymėjimus, kuriais bando tai perteikti taip, kad suprastų ir kiti. Ir dažniausiai – su tam tikra paklaida.

Labai įdomiai pasakoji apie savo kūrybinį mąstymo procesą. O ar kurdama pagalvoji apie žiūrovus – apie tai, kaip tavo kūriniai bus matomi, apmąstomi kitų? Galbūt esi apie savo kūrybą išgirdusi kokią nors įžvalgą, kuri nustebino tave pačią?

Taip. Atsimenu, vykstant parodai „Rikiuotė“ (2025 m. birželio 3–8 d. Vilniaus Pamėnkalnio galerijoje eksponuota Aurelijos Zaburaitės paroda – D. Č.) vieną dieną pasilikau stebėti žmonių reakcijų, klausytis, ką jie kalba. Viena moteris papasakojo, kad studijuodama architektūrą viską braižydavo ranka. Tada pati supratau, kad mano darbuose turbūt yra kažko architektūriško.

Į parodą buvo užsukęs ir akupunktūros specialistas, kuriam mano darbai priminė melioracijos procesus ir su ja susijusius darbus. Prisiminusi jam papasakojau, kad mano senelis ir prosenelis dirbo melioracijos darbus bei tiesė geležinkelius. Mano močiutė siuva, prosenelė ausdavo – yra išlikusių jos audimo eskizų. Supratau, kad net šeimoje turiu „tvarkos“ profesijų žmonių ir nemaža susidūrimų su struktūra, ritmu, tvarka.

Labai įdomu, kai žmonės atranda tokių netikėtų sąsajų. Šioje parodoje „Adata“ vienas žmogus pasakė, kad mano darbai jam primena eksperimentinę Ryoji Ikedos muziką (šiuolaikinės japonų elektroninės muzikos kompozitorius ir vizualiųjų menų kūrėjas – D. Č.). Jo muzika pasižymi ryškia ritmika, pasikartojančiais, kartais net magnetinį rezonansą primenančiais garsais. Tai buvo labai malonus sutapimas – Ikedą buvau kaip tik neseniai atradusi, todėl apsidžiaugiau, kad kažkam mano darbai primena muziką.

Tikriausiai neišvengiama, kad visiems neįtiksi, bet ir nereikia stengtis – aš bandau kurti nuoširdžiai. Manau, kad tikrumas, nuoširdumas ir natūralumas kuria didžiulį poveikį. Net jeigu į mano parodą užėjusiam žmogui kūriniai nepatiktų ar jis jų nesuprastų, noriu, kad bent liktų kažkoks jausmas ar įspūdis – nebūtinai aiškus supratimas ar parodos koncepcijos išskaitymas. Aš visai nepykstu ant žmonių, kuriems nepatinka; įdomu išgirsti abi puses ir tada pasidaryti išvadas. Dėmesį sutelkiu į naujus, netikėtus žiūrovų pastebėjimus. Tai puoselėju ir paverčiu savo varomąja jėga.

Kartais net pagalvoju, kad nebūtina versti žmogaus gilintis į parodos koncepciją. Man svarbiau, kad kas nors užkabintų ar sudomintų pats vaizdas, forma, ritmas – kad žmogus sustotų prie kūrinio, kažką pastebėtų. Juk jau pats priėjimas, įsižiūrėjimas ir kažko pastebėjimas sukuria ryšį tarp žiūrovo ir kūrinio. Kurdama darbus ar parodas apie tai galvoju – kad jas būtų galima patirti ir nieko nežinant, bet intuityviai pajaučiant, apie ką visa tai.

Sekdama tavo kūrybą mąsčiau ir apie tai, kaip ji keičiasi ir dar keisis. Ar jauti atradusi savo ritmą ir braižą, o gal vis dar ieškai ir manai, kad kūrybinis braižas gali svariai pasikeisti?

Iš tikrųjų mano braižas man jau atrodo kažkiek nusistovėjęs, bet šioje parodoje yra įvairių darbų. Jie subtiliai varijuoja – tuo pat metu yra ir labai panašūs, ir skirtingi. Manau, kad kol kas man natūraliai pavyksta palaikyti pastovumą kūryboje, bet kartu po truputį bandau ieškoti naujų būdų ir trajektorijų kurti.

Ačiū už pokalbį.