Teatras

Lina Klusaitė

Dar kartą apie teatro reklamą

Kai liepos pradžioje ėmiau domėtis artėjančia kasmetinio Tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ programa, pirmoji interneto portaluose aptikta antraštė skelbė: „Prancūzijoje krikščionofobija kaltinami menininkai atvyksta ir į Lietuvą“. Perskaičius reklaminį tekstą apėmė dvejopas jausmas: džiaugsmą, kad vėl turėsiu galimybę pamatyti jau pamėgtus neįprastą teatrinę raišką demonstruojančius režisierius temdė nustebimas, kad tokie ne tik pasaulyje, bet ir mūsų šalyje gerai žinomi menininkai kaip Rodrigo Garcia ir Romeo Castellucci pristatomi Prancūzijos radikaliųjų katalikų instituto sukelto skandalo kontekste, žinoma, neatmetant tokios tikimybės ir katalikiškoje Lietuvoje (kituose tekstuose taip pat buvo galima justi laukiamo skandalo gaidelių, sąmoningo viliojimo emocionaliais eretikų epitetais).

Pamaniau, kad reklama, spektaklių vertės kriterijus išmainanti į skandalo tikimybę, veikiau tiktų geltoniesiems puslapiams, todėl natūraliai kilo klausimas

Rasa Vasinauskaitė

Ramunė Balevičiūtė. Rimas Tuminas: teatras, gyvesnis už gyvenimą. Žaidimas Rimo Tumino teatre. Vilnius: Metodika, 2012. 272 p., iliustr.

Rimui Tuminui vis rečiau pasirodant Lietuvoje ir savo Mažajame teatre, jo vieta nelieka tuščia. Ją užima ne spektakliai ir ne suaugusių, sustiprėjusių mokinių darbai, o knygos. Pavasarį teatras pristatė leidinį „Valstybinis Vilniaus mažasis teatras 1990–2011“ su vyresnių ir jaunesnių aktorių pasisakymais (sud. Ramunė Balevičiūtė), o pirmajame Vilniaus knygų festivalyje debiutavo Balevičiūtės monografija „Rimas Tuminas: teatras, tikresnis už gyvenimą“. Gausesnio klausytojų ir teatro gerbėjų būrio tikimasi sulaukti knygos sutiktuvėse spalio 6 d. Mažojo teatro kavinėje, kur knygą įvertins ir pats režisierius.

Žinoma, kad apie Rimą Tuminą jau turėjo būti parašytos net kelios knygos – ne paminklai, o gyva jo darbų refleksija. Dar prieš dešimtmetį tai ruošėsi padaryti a. a. Egmontas Jansonas, sekęs režisieriaus darbą ir juo tikėjęs. Tiesa, kažkurią akimirką kritikas „sustojo“ – gal kiek pasikeitė jo požiūris, o gal atsirado kitų neatidėliotinų reikalų. Vis dėlto suprantamas kolegų, stebėjusių režisieriaus kūrybą nuo pat pradžios, tylėjimas: Tumino spektakliai – puiki „medžiaga“ recenzijai, jis pats yra užkrečiantis pašnekovas, o štai surinkti viską į vieną krūvą, apibendrinti nėra paprasta.

Kristina Steiblytė

Tarptautinė teatrologų konferencija „(Re)vizija: heroizmas“

 

Antrus metus iš eilės bendradarbiaujant „Sirenų“ festivaliui ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijai LMTA vyko tarptautinė teatrologijos studentų konferencija. Šių metų tema – „(Re)vizija heroizmas“.

Į rugsėjo 27–29 d. vykusią konferenciją susirinko daugiau nei 20 teatrologijos studentų iš septynių šalių ir 19-oje pranešimų dalijosi savo žiniomis bei supratimu, kas yra herojus, kokius žygius jis gali atlikti šiuolaikinio teatro scenoje ir kokias heroizmo vizijas kiekvienas mato.

Rasa Vasinauskaitė

Kalbamės su Klaipėdos dramos teatro režisieriumi Povilu Gaidžiu

Vėlyvą pavasarį (gegužės 24 d.) režisierius Povilas Gaidys atšventė 75-metį, kitų metų pavasarį sueis 50 metų, kai nuo 1963 m. kovo dirba Klaipėdos dramos teatre. Baigęs vaidybos studijas Valstybinėje konservatorijoje, išvyko mokytis režisūros į Maskvą, o grįžęs į Lietuvą ir pastatęs diplominį spektaklį Klaipėdos scenoje, liko čia štai jau pusšimtį metų. Kas palaiko fizinę ir dvasinę stiprybę ir kur slypi tokio stabilumo dirbant viename kolektyve paslaptis? Kaip režisierius išgyvena ilgiau nei manyta užtrukusią teatro rekonstrukciją? Ką mano apie Klaipėdos dramos teatro ateitį, iki šiandien ruošdamas jam jaunus scenos kūrėjus? Apie tai kalbėjomės susitikę su Povilu Gaidžiu rudeniniais lapais nuspalvintoje Klaipėdoje.

Rima Jūraitė

Rugsėjo 26 – spalio 7 d.

9-ojo teatro festivalio „Sirenos“ programoje bus pristatyta dvylika spektaklių. Be geriausių pastarųjų metų lietuvių režisierių darbų, pamatysime ir tris kontroversiško atgarsio, išskirtinio pripažinimo sulaukusių užsienio režisierių spektaklius: italo Romeo Castellucci „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“, ispano Rodrigo García „Mirtis ir reinkarnacija į kaubojų“ bei šveicaro Michelio Schröderio „Apie gyvenimo trumpumą“.

„Pasivadinome „Sirenomis“, tad ir orientuojamės į šaižų sirenų skleidžiamą garsą – kitokį, nepatogų teatrą, nes Lietuvoje turime keletą režisierių vardų, kuriais didžiuojamės, tačiau didžiąją dalį teatro šiandien užtvindžiusi prastos kokybės produkcija. Todėl norime, kad būtų kitokio teatro, ir bandome į Lietuvą atvežti tuos vardus, kurie iš tikrųjų reikšmingi šių dienų teatro pasaulyje. Devintajame festivalyje labai konceptualiai sugrįžome prie savo pirminės užduoties – provokuoti, klausti, kalbėti, diskutuoti apie pačius svarbiausius, bet galbūt ne visuomet patogiausius klausimus“, – taip priešjubiliejinį festivalį anonsuoja jo meno vadovė Audra Žukaitytė.

Milda Brukštutė

Trys naujojo sezono premjeros

„Ar gali būti, kad visa tikrovė jiems nieko nereiškia; kad jų gyvenimas bėga, nesusijęs su niekuo, kaip eina laikrodis tuščiam kambary?“
R. M. Rilke

Kažin ar tinka dėl kažkokios recenzijos žadinti Poetą? Žinoma, ne. Tačiau po kai kurių spektaklių nieko kito nelieka, kaip tik grįžus namo bandyti nusiplauti jų liekanas poezija bei grožine literatūra. Nerandant tiesos vienur, ieškoti kitur. Norėjosi bent pabandyti rasti atsakymą į klausimą, kodėl trys vakarai iš eilės teatre man visai nieko nereiškė? Nebent tai, kad paskui dar teks veltui praleisti ketvirtą, bandant juos prisiminti ir kažkaip išanalizuoti.

Daiva Šabasevičienė

Premjera Jaunimo teatre – „Gupelė“

Nors Jaunimo teatras sezoną pradėjo tyliai, kukliai, premjera įvyko. Arvydas Lebeliūnas pastatė Rusijoje garsaus autoriaus Vasilijaus Sigarevo „Gupelę“. Pjesė, skirta trims aktoriams, Jaunimo teatre nuskambėjo kaip aktorinės laboratorijos kūrinys.

Trisdešimt penkerių metų rašytojas, Nikolajaus Koliados mokinys, sukūręs pjesę apie keturiasdešimtmečius, pats „neapsisprendė“, koks tai žanras – komedija ar tragedija. Tokia čechoviška replika Rusijoje gali būti pateikiama labai įvairiai. Internete gausu informacijos apie įvairius šios pjesės pastatymus ir tai sufleruoja, kad „Gupelė“ gali būti vaidinama minimaliomis sąlygomis. Tam reikalingas stalas, pora kėdžių ir rusų teatro „logotipas“ – lagaminas. Na, dar suknelė su žirniukais. Jaunimo teatras viską, kas parašyta autoriaus, suprato, tvarkingai suskaitė prologą ir epilogą. Nebuvo jokių nukrypimų nuo normos, bet ar spektaklis įvyko?

7MD

Monika Jašinskaitė kalbina Oskarą Koršunovą  

Rugpjūčio pabaigoje Henriko Ibseno festivalyje Norvegijoje įvyko režisieriaus Oskaro Koršunovo statyto „Pero Giunto“ premjera. Kritikai vadina spektaklį „tikru hitu“, apibūdina kaip „ištobulintą, barokiškumu neįprastą teatrą“ ir mano, kad jis „paliks po savęs ženklą“. Su režisieriumi kalbamės apie šį pastatymą, norvegų kultūrą ir naujausius jo atradimus.  

Juras Tarava

„Sirenų" užsienio programos režisieriai Romeo Castellucci ir Rodrigo Garcia - atgarsiai

„Atleiskite jiems, nes jie nežino, ką daro“ – kalbėjo Jėzus. Mes atleidžiame joms – nutarė ir Rusijos Ortodoksų bažnyčia, kai trys jaunos „Pussy Riot“ merginos jau sėdėjo už grotų. Lengva atleisti, kai žmogus jau baudžiamas. Kuo skiriasi šventovės išniekinimas, kai šventovė – cerkvė, o niekintojos – atlikėjos ir kai šventovė – teatro scena, o niekintojai – tarkim, krikščionys? Ogi pastarieji tik sustabdomi. Pankrokeriams gręsia grotos. „Atleidžiu jiems, nes jie nežino, ką daro“ sakė italų režisierius Romeo Castellucci savo spektaklio griovėjams krikščionims radikalams, nutarusiems, kad Antonello da Messinos nutapyto Jėzaus portreto buvimas ir net šioks toks veikimas scenoje yra smerktinas ir nutrauktinas, o žiūrovai, norintys pamatyti tai – apmėtytini kiaušiniais ir aliejumi.

Scenoje – prabangus baltas butas ir galvą nuleidęs senas tėvas bei kostiumuotas jo sūnus. Pastarasis bando padėti tėvui išvengti neišvengtino – senatvinės gėdos ir jos dėmių apraiškų ant švarių baldų ir grindų. Jautrus ryšys, siejantis tėvą ir sūnų, tampa Kristaus liudijimu – pastarasis, tapęs ne vien scenos dekoracija, buto puošmena, bet ir nebyliu veikėju, net jei norėtų, negalėtų nusukti akių. Ir tik vaikų būrys imasi veiksmo. Destruktyvaus, nes – atleiskit, - bet jie nežino, ką daugiau daryti.

Ramunė Balevičiūtė

 „Batuotas katinas” Vilniaus teatre „Lėlė”

Paprastai bene anksčiausiai iš visų teatrų po vasaros duris atverianti „Lėlė“ šiemet pakurstė intrigą: girdi, sezonas bus revoliucinis, nuo popso pažadėta grįžti prie meno, nuo nepasiteisinusių vaidinimų suaugusiesiems (ne lėlių) – prie kokybiško teatro vaikams ir galbūt lėlių suaugusiesiems.