Teatras
„Ar gali būti, kad visa tikrovė jiems nieko nereiškia; kad jų gyvenimas bėga, nesusijęs su niekuo, kaip eina laikrodis tuščiam kambary?“
R. M. Rilke
Kažin ar tinka dėl kažkokios recenzijos žadinti Poetą? Žinoma, ne. Tačiau po kai kurių spektaklių nieko kito nelieka, kaip tik grįžus namo bandyti nusiplauti jų liekanas poezija bei grožine literatūra. Nerandant tiesos vienur, ieškoti kitur. Norėjosi bent pabandyti rasti atsakymą į klausimą, kodėl trys vakarai iš eilės teatre man visai nieko nereiškė? Nebent tai, kad paskui dar teks veltui praleisti ketvirtą, bandant juos prisiminti ir kažkaip išanalizuoti.
Besvarstant apie Artūro Areimos, Agnės Dilytės bei Ramūno Cicėno premjerų privalumus bei trūkumus neapleido mintis, kad viskas, kas man šauna į galvą, tėra tik bereikšmės detalės, nepadedančios atkurti vaizdo esmės. Kad ir kiek Areimos kūrinyje „Julijus Cezaris“ (pagal Williamo Shakespeare’o dramą) buvo galimybių žavėtis aktoriais (vaidina Tomas Rinkūnas, Tomas Kliukas, Tomas Stirna, Daumantas Ciunis, Tadas Gryn ir Paulius Ignatavičius), kad ir kokia aktuali atrodytų šeimos susvetimėjimo tema Dilytės „Iš meilės man“ (dramaturgija Annos Kroger), kad ir koks gražus būtų Mažasis teatras, kuriame vyko Cicėno režisuoti Henriko Ibseno „Helgelando karžygiai“ ir t.t., žiūrint juos visus neapleido paprasčiausias nuobodulys. Žinoma, neteisinga visko statyti į vieną gretą, nuobodulio stadijos šiek tiek skyrėsi („Helgelando karžygių“ niekas nenurungs), bet vis dėlto didžiausia šių trijų vakarų atgaiva buvo „Julijuje Cezaryje“ porą kartų pravertas langas. Tuščia Ašmenos gatvė pasirodė šimtą kartų gyvesnė už visus likusius vaizdus ar įvaizdžius. Nes, galų gale, tik tokiu būdu į šio sezono pradžios teatrą pateko žiupsnelis nesuklastotos tikrovės.
Taigi pirmiausia, mano supratimu, visus tris spektaklius jungia, užgožia, visaip kaip valdo ir išduoda dirbtinumas (kad ir kokia tai neapčiuopiama sąvoka būtų). Ir atrodo, kad jis glūdi ne kur kitur, o pamatinėse režisierių idėjose, tad nieko keista, kad juo persisunkia net ir tai, kas plika akimi dar galėtų pasirodyti tikra. Ar galima patikėti tuo, kad aktorius Cicėnas (apie kurio darbą mažiausiai norisi kalbėti) pajuto tokį nenumaldomą poreikį parodijuoti senove dvelkiančią Ibseno dramą ir charakterinę aktorių vaidybą (nors didžiajai daliai lietuvių teatro tai jau seniai yra praeitis), kad jam neliko nieko kita, kaip tik pereiti į režisūrą? Vargiai. Net ir nemačius spektaklio, net ir būnant be galo naiviam. Ir vis dėlto, net jeigu jis ir pajuto tokį poreikį, argi vien šio galingo impulso pakaktų uždengti visą dviejų dalių spektaklio struktūrą? O pabaigoje paaiškėja, kad būtų pakakę ir dešimties minučių šio viena linija praslinkusio reginio su jo niūriai pilka minimalia scenografija (scenografas – Marijus Jacovskis) ir senoviniais kostiumais (kostiumų dailininkė – Vaidilė Marija Vasiliauskienė).
Monotonijos nestokojo ir Dilytės „Iš meilės man“. Tik čia, užuot parodijavus, – buitinis-psichologinis žanras. Tačiau, priešingai nei anksčiau minėto, šio spektaklio nebuvo galima taip lengvai nuspėti prieš premjerą. Atsižvelgiant į dramaturgiją, galima buvo justi gana aiškią režisierės motyvaciją. Tai lyg ir jautraus jos spektaklio vaikams „Neklausinėk, Julyte!“ pratęsimas. Ta pati vaiko, gyvenančio susvetimėjusioje šeimoje, vienatvės gaida, tik šįkart – suaugusiems. Tačiau pažiūrėjus spektaklį liko neaišku, kam režisierei prireikė dar vieno kūrinio ta pačia tema, jeigu, atmetus tai, kad jį sunkiai galėtų žiūrėti vaikai, daugiau nieko naujo nepasakyta. Ir ne tik tai. Gal vaikams (nė kiek nenorint jų įžeisti) ir tinka savotiškas schematizmas (juk ir pasakos rašomos taip, kad ragana būna akivaizdžiai bloga, o, tarkim, Pelenė – gera), bet suaugusiems jau lyg ir nėra prasmės statyti spektaklio be jokios interpretacijos, o kaip tik jos ir nebuvo. Paprasta, psichologinė vaidyba, kuriai nelabai yra ką prikišti, primityvioje scenografijoje (keletas elementarių kambario baldų, kurių didžiausias atradimas – spinta, gebanti būti dar ir kambario durimis; dailininkas – Artūras Šimonis). O juk Oskaro Koršunovo „Ugnies veido“ tematika ta pati.
Dabar jau galima eiti prie Areimos „Julijaus Cezario“, kuris šiame kontekste džiugina vienu aspektu – ambicijomis, nors jos mane, dar nemačiusią aptartųjų spektaklių, labiausiai ir nervino. Spektaklio pagrindas čia – žaismė ir laisvė. Tik kuriama ji, deja, šiuos dalykus imituojant. Kada Chaplinas ar kuris nors kitas komikas juokėsi iš savo vaizduojamų situacijų?.. Na, o čia, regis, pirmiausia aktoriams ir tik po to publikai yra be galo juokinga. Apskritai panašu, kad pagrindinė režisieriaus užduotis aktoriams buvo tiesiog jaustis laisviems ir žaisti, kiek tik jiems patinka. Lieka neaiškios ir nuorodos į OKT teatro spektaklius: išdėstymas kaip „Dugne“, keiksmažodžių papliūpos (tik čia jie nelimpa) ar gyvas muzikantas, įsiliejantis į veiksmą, – kaip „Išvaryme“. Kadangi jokia diskusija su vyresniuoju kolega nesimezga, tenka vertinti tai tik kaip tyčinį ar (dar blogiau) netyčinį plagiatą. Tad žiūrint neapleidžia mintis, kad visa ta žaismė yra be galo dirbtina, imituota, atsiradusi iš niekur ir niekam. O antrame plane esanti šiandienos mūsų politikų situacija irgi niekaip neanalizuojama, tik Shakespeare’o herojai aprengiami šiuolaikiškais kostiumais ir sukuriama keletas buitinių scenų (pavyzdžiui, pagirios).
Taip, gyvenimo ir teatro tikrovei kažkur prasilenkiant, Mažasis, Rusų dramos teatrai bei OKT studija pasirodė maži, uždari kambarėliai, kuriuose žiūrovas tiesiog nereikalingas. Lyg kviečiamas jis būtų čia iš inercijos, kiekvienam dirbant savo darbą kaip įprastą, nors ir neįvaldytą amatą.
