Knyga, kviečianti žaisti

Rimui Tuminui vis rečiau pasirodant Lietuvoje ir savo Mažajame teatre, jo vieta nelieka tuščia. Ją užima ne spektakliai ir ne suaugusių, sustiprėjusių mokinių darbai, o knygos. Pavasarį teatras pristatė leidinį „Valstybinis Vilniaus mažasis teatras 1990–2011“ su vyresnių ir jaunesnių aktorių pasisakymais (sud. Ramunė Balevičiūtė), o pirmajame Vilniaus knygų festivalyje debiutavo Balevičiūtės monografija „Rimas Tuminas: teatras, tikresnis už gyvenimą“. Gausesnio klausytojų ir teatro gerbėjų būrio tikimasi sulaukti knygos sutiktuvėse spalio 6 d. Mažojo teatro kavinėje, kur knygą įvertins ir pats režisierius.

Žinoma, kad apie Rimą Tuminą jau turėjo būti parašytos net kelios knygos – ne paminklai, o gyva jo darbų refleksija. Dar prieš dešimtmetį tai ruošėsi padaryti a. a. Egmontas Jansonas, sekęs režisieriaus darbą ir juo tikėjęs. Tiesa, kažkurią akimirką kritikas „sustojo“ – gal kiek pasikeitė jo požiūris, o gal atsirado kitų neatidėliotinų reikalų. Vis dėlto suprantamas kolegų, stebėjusių režisieriaus kūrybą nuo pat pradžios, tylėjimas: Tumino spektakliai – puiki „medžiaga“ recenzijai, jis pats yra užkrečiantis pašnekovas, o štai surinkti viską į vieną krūvą, apibendrinti nėra paprasta. Nėra paprasta rasti raktą, kuriuo jo darbai „atsirakintų“, jei kalbėtume ne apie iš pažiūros itin sėkmingai susiklosčiusią kūrybinę biografiją, o apie tai, kas šią biografiją formuoja „iš vidaus“. Nežinau, kokia bus jau, regis, keliaujanti į spaudą aktorės Gražinos Baikštytės knyga, tačiau neabejoju, kad ši ir ką tik pasirodžiusi teatrologės Ramunės Balevičiūtės monografija viena kitą tik papildys. Ne atvers „visą“ Tuminą, o leis įžvelgti tas jo individualybės ir jo teatro spalvas, kurios, pastaraisiais metais režisieriui dirbant Rusijoje, darosi vis blankesnės.

Balevičiūtės knygą išleido leidykla „Metodika“. Viršelio dailininkas Karolis Rūkas perrėžė jos juodą viršelį raudona juosta, tarsi pabrėždamas autorės paantraštę – „žaidimas Rimo Tumino teatre“. Galima būtų ginčytis, ar tas raudonumas ir žaidimas turi ką bendra, tačiau ši spalva, režisieriaus spektakliuose matoma itin retai, pačią knygą tarsi išplėšia iš panašių konteksto ir suteikia jai solidumo. Solidumo ta prasme, kad už intriguojančio pavadinimo, o pavarčius – už gausių režisieriaus ir Mažojo teatro biografiją liudijančių fotografijų čia slepiasi rimtas, analitinis autorės tekstas. Sakyčiau, pirmas toks išsamus, apibendrinantis režisieriaus kūrybą tekstas, kuriame atsiranda vietos ir pagrįstoms autorės išvadoms, ir neprisipažįstamai, bet nujaučiamai jos simpatijai savo „objektui“. Be simpatizavimo turbūt neįmanoma parašyti nė vienos knygos, o Tuminas – vienas tų režisierių, apie kurio azartiškumą ir artistiškumą repeticijose, kurias autorei teko stebėti, net sklando gandai. Tad neatsitiktinai „žaidžiantis“ Tumino teatras tapo Balevičiūtei atskaitos tašku bandant apčiuopti ryšį tarp režisieriaus asmenybės ir jo spektaklių, ir išryškinant tai, kas juose egzistuoja, bet sunkiai įvardijama – kūrybinis lengvumas ir estetinė žaismė.

Pasitelkusi tvirtą teorinį užnugarį – žaidimo ir žaidybinio teatro analizes, tuminiškų šios žaismės liudijimų autorė pradeda ieškoti nuo kūrybinės režisieriaus pradžios 1977-aisiais ir pirmųjų spektaklių – Jordano Radičkovo „Viduržiemio“ ir Georges’o Schehadé „Emigranto iš Brisbeno“ tuometiniame Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre (dabar Nacionaliniame), o baigia Antono Čechovo „Trimis seserimis“ ir Mažojo teatro įsikūrimu naujose patalpose 2005-aisiais. Šios smagios ir kartu šiek tiek detektyvinės žaismės paieškos kaip tik ir tampa „raudona“ knygos gija, suveriančia atskirus jos skyrius („Žaidybinio teatro užuomazgos“, „Žaidybinio teatro link“, „Rimas Tuminas kaip žaidžiantis menininkas“, „Rimo Tumino atminties teatras“) į beveik trisdešimt Tumino darbo teatre metų. Suveriančia, bet anaiptol neišsemiančia, nes už kruopščiai ir su polėkiu analizuotų svarbiausių Tumino spektaklių autorė palieka dar tiek pat laisvės ir erdvės kitų režisieriaus darbų interpretacijoms – ir šio laiko, ir vėlesnių.

Iškart norėtųsi perspėti – skaityti knygą malonu, bet ji neleidžia atsipalaiduoti. Pratarmėje pakvietusi skaitytojus „žaisti drauge“, Balevičiūtė itin subtiliai supina režisieriaus pasisakymus ir savo įžvalgas, ir šiose – nepalyginamai daugiau teatro kritikės, nei susižavėjusios teatro gerbėjos. Bet kaip tik toks jau pačiai autorei būdingas „žaidimas“ su teorija ir praktika padidina knygos vertę – ji tampa dalimi lietuviškos teatro istorijos, kurioje Tuminas pagaliau randa savo vietą. Be to, knyga beveik įrodo, kodėl, nepaisant kelių mokinių kartų, Tuminas neturi tikrųjų tęsėjų, o Mažojo teatro vardas vis dar asocijuojasi su jo paties vardu. Gal ir per drąsu sakyti, kad to priežastis – individuali, tuminiška „teatrinio žaidimo filosofija“, tačiau būtent jos su niekuo nesupainiosi ir niekas kitas jos nepasiskolins. „Rimas Tuminas kolekcionuoja laivus. Kodėl – nežino“, – rašo Balevičiūtė, ir supranti, kad šis pomėgis turi savo istoriją, gal net priešistorę, iš kurios gimsta ir „Madagaskaro“ laivo įvaizdis ir kuri nematomais siūlais susaisto režisierių su savo tėvų (tėvo) istorija. Vienas dažniausių knygos žodžių – vaikystė čia tampa savotišku Tumino teatrą atrakinančiu „visrakčiu“, kuris irgi tik patvirtina, kad šio režisieriaus kūryba nuausta iš praeities, itin asmeniškos įspūdžių, emocijų, situacijų, veidų „kolekcionavimo“ aistros ir patirties. Tiesa, į šią režisieriaus patirtį Balevičiūtė žvelgia per nūdienos prizmę, [teatrologinio] žodyno racionalumas truputį nudrenuoja Tumino spektakliams būdingą atmosferiškumo ir efemeriškumo dvasią. Tačiau autorės pasirinktas ne vien refleksijos, bet ir analizės kelias nėra neteisingas – jis tampa knygos stuburu, logiška pačios Balevičiūtės gilinimosi į tuminiškos teatrinės pasaulėjautos paslaptis motyvacija.

Balevičiūtės knyga, pristatant ją Vilniaus knygų mugėje, buvo lyginta su Ramunės Marcinkevičiūtės „Eimuntas Nekrošius: erdvė už žodžių“ (2002) – monografija, skirta vienam kūrėjui, siekiant apčiuopti, įvertinti ir įprasminti tam tikrą jo kūrybos etapą. Balevičiūtės knygoje taip pat akcentuojama vieno Tumino kūrybos etapo pabaiga – 2005-ieji, kai kartu su „Trijų seserų“ naujoje teatro salėje premjera atėjo jausmas, kad „tai jau kitas teatras ir kitas Rimas Tuminas (...) Pats Rimo Tumino Mažasis teatras tapo kultūros atminties dalimi.“ Gal ir ankstoka „laidoti“ Mažąjį, žinant (tikintis), kad režisierius vis tiek į jį sugrįš, o sugrįžęs, gal net pradėjęs viską iš naujo, neišsižadės „teatro, tikresnio už gyvenimą“. Bet lygintinos abi knygos kitu aspektu – panašaus formato ir maketo jos tarsi viena kitą pratęsia, o pratęsdamos nevalingai sužadina seniai nutrūkusį, labiau virtualų nei realų šių dviejų skirtingų režisierių dialogą... O gal tai pačių knygų ir jų autorių dialogas?