Teatras

Milda Brukštutė

Naujojo cirko savaitgaliui pasibaigus  

Anksčiau po šio kasmetinio festivalio vis kildavo abstrakčių minčių apie laisvę. Juoba kad ir festivalio rengėjai šią meno šaką pristatydami Lietuvoje nuolat atsispirdavo kaip tik nuo šio žodžio. Tarytum naujasis cirkas turėtų išskirtinę privilegiją daryti ką nori, o teatras ir kiti menai – ne. Vis dėlto ši mintis atrodė gana teisinga, jau vien dėl pačios festivalio skleidžiamos nuotaikos. Net ir per pertraukas „Menų spaustuvės“ kieme iš visų kampų sklisdavo toks viską atpalaiduojantis lengvumas.  

Regis, šiais metais toji šventinė nuotaika kažkur išgaravo. Buvo panašu ne į taip lauktą savaitgalį, o tik į keletą „Menų spaustuvėje“ praleistų vakarų. Galimas daiktas, praktikams viskas atrodė kiek kitaip, nes jie dar turėjo įvairių meistriškumo seminarų. Tuo tarpu teoretikai šįmet liko be kasmetinių istorinių, analitinių paskaitų. Visa kita, regis, nepasikeitė. Festivalio rengėjas Audronis Imbrasas ir toliau žiūrovams kalbėjo, kokia tai visiškai nauja šaka Lietuvoje (nors ir priminė, kad festivaliui jau septinti metai), jį negrabiai atidarė pora lietuviškų trupių, į kurias vis dar teko žiūrėti atlaidžiai, nes pas mus nėra cirko mokyklų, o kiti kūriniai, kaip ir visuomet, buvo įvairūs tiek temų, tiek ir profesionalumo požiūriu. Na, tik gal nebuvo tų vienintelių, neginčijamai išskirtinių, kurių vis atsirasdavo ankstesniuose festivaliuose, kurie ir sudarydavo gal penkiasdešimt procentų renginio sėkmės.

Rasa Vasinauskaitė

66-asis Avinjono festivalis  

Rasa Vasinauskaitė

66-asis Avinjono festivalis

Rengėjų inf.

Gastrolių išklotinė

Teatrui „Meno fortas“ ši vasara gausi gastrolių. Birželio mėnesį legendinis režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklis „Hamletas“ buvo vaidinamas istoriniame W. Shakespeare’o teatre „The Globe“ Londone, vėliau F. Dostojevskio „Idiotas“ vyko į Rusijos Tatarstano Respublikos sostinę Kazanę, kur šį spektaklį žiūrėjo, aptarė ir analizavo į edukacinį forumą susirinkę įvairių teatro sričių profesionalai ir pedagogai iš visos Rusijos.

Liepos mėnesį kelionę po pasaulio scenas pratęsė naujausias E. Nekrošiaus spektaklis „Dieviškoji komedija“, sukurtas šį pavasarį pagal Dantės Alighieri poemą. Šį kartą jis atstovavo Lietuvai viename didžiausių ir svarbiausių šiaurės Italijoje vykstančių kultūrinių forumų „Mittelfest“. Festivalio idėja gimė 10-ojo dešimtmečio pradžioje, griuvus sienoms tarp Rytų ir Vakarų Europos. Friulio-Venecijos Džulijos regionas, kuriame vyksta festivalis, istoriškai yra vienintelė vieta Europoje, kur susiduria trys svarbiausios kalbos ir kultūros – lotynų, germanų ir slavų. Todėl ir pagrindinė festivalio idėja, anot prezidento Antonio Devetago, yra parodyti Centrinės Europos meno įvairovę, atskleisti menininkų nuo Baltijos iki Juodosios jūros emocinę ir kultūrinę bendrystę. Festivalio programą sudaro bemaž visi meno žanrai – klasikinė muzika, džiazas, dramos, šokio ir muzikinis teatras, kinas, vizualiniai menai, literatūra. Šiemet speciali programos dalis buvo skirta Čekijai ir jos sostinei Prahai, o joje išskirta neseniai mirusio prezidento Vaclavo Havelo dramaturginė kūryba.

Rimas Tarška

Ar teatras reikalingas?

Šiek tiek keista, kad Lietuvoje, veik neabejotinai (ir daugiaprasmiškai) teatro krašte, gana mažai kalbama apie teatrą.

Džiugina savotiškai jau įvykęs, bet dar gresiantis ir daug žadantis teatro menininkų bei kritikų kartų pokytis, stebina tai, kad jis tarsi vyksta tuštumoje. Ieškoma vietos, žiūrovo, bendravimo, diskusijos, bet dažnai visa tai palieka ore pakibusio troškimo „būti“ – menui, žiūrovui, kritikui, Teatrui – įspūdį. Aišku, toks šauksmas tyruose skamba ir gana didingai, išdidžiai, bet reikalavimai, iššūkis aplinkai neišvengiamai verčia kelti ir klausimus sau. „Kaip manote, ar teatras reikalingas?“ – klausė be kaukių pasirodę aktoriai nematomų žiūrovų. „Nesuprantu, apie ką jūs, ko jūs norite?“ – atsakė ne vienas. Ir kažin ar vien tik dėl to, kad buvo pabaidytas netikėtumo ir klausimo dydžio: iš tikrųjų, koks teatras, kam, kur ir kada?