7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kai (ne)atleidžiama už (ne)žinojimą

„Sirenų" užsienio programos režisieriai Romeo Castellucci ir Rodrigo Garcia - atgarsiai

Juras Tarava
Nr. 33 (1001), 2012-09-21
Teatras Anonsai
Romeo Castellucci. „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją". K. Lefebvre nuotrauka
Romeo Castellucci. „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją". K. Lefebvre nuotrauka

„Atleiskite jiems, nes jie nežino, ką daro“ – kalbėjo Jėzus. Mes atleidžiame joms – nutarė ir Rusijos Ortodoksų bažnyčia, kai trys jaunos „Pussy Riot“ merginos jau sėdėjo už grotų. Lengva atleisti, kai žmogus jau baudžiamas. Kuo skiriasi šventovės išniekinimas, kai šventovė – cerkvė, o niekintojos – atlikėjos ir kai šventovė – teatro scena, o niekintojai – tarkim, krikščionys? Ogi pastarieji tik sustabdomi. Pankrokeriams gręsia grotos. „Atleidžiu jiems, nes jie nežino, ką daro“ sakė italų režisierius Romeo Castellucci savo spektaklio griovėjams krikščionims radikalams, nutarusiems, kad Antonello da Messinos nutapyto Jėzaus portreto buvimas ir net šioks toks veikimas scenoje yra smerktinas ir nutrauktinas, o žiūrovai, norintys pamatyti tai – apmėtytini kiaušiniais ir aliejumi.


Scenoje – prabangus baltas butas ir galvą nuleidęs senas tėvas bei kostiumuotas jo sūnus. Pastarasis bando padėti tėvui išvengti neišvengtino – senatvinės gėdos ir jos dėmių apraiškų ant švarių baldų ir grindų. Jautrus ryšys, siejantis tėvą ir sūnų, tampa Kristaus liudijimu – pastarasis, tapęs ne vien scenos dekoracija, buto puošmena, bet ir nebyliu veikėju, net jei norėtų, negalėtų nusukti akių. Ir tik vaikų būrys imasi veiksmo. Destruktyvaus, nes – atleiskit, - bet jie nežino, ką daugiau daryti. 


 „Jei toks drąsus, tyčiokis iš Alacho, o tave susprogdinę islamistai pelnys mano pagarbą“ – režisieriui komentarą skiria spektaklio „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“ žiūrovas. Tokie – net jei katalikai –neatsuka kito skruosto. Nors ir per pirmą, tiesą sakant, nebuvo trenkta. Režisierius R. Castellucci, šiemet jau trečią kartą atvykstantis į Lietuvą, spektaklio nelaiko provokacija. Anaiptol. Ir ne vien Kristaus portreto – provokacija R. Castellucci nelaiko ir išmatų kiekio bei kvapo scenoje. O nosis dėl to raukantiems, atsako paprastai – visų pirma – tai tėra dekoracija, fiktyvi materija, kurios nei pats Castellucci, nei jo komandos nariai šiam spektakliui asmeniškai „netiekia“. „Šiame spektaklyje išmatos tampa meilės išraiška. Labai jautria meilės išraiška“ – komentuoja režisierius.


Šiuo metu, kai Lietuvoje „No theatre“ aktoriai, tapę Jurgio Mačiūno pasaulio personažais grasina „šiktelti“ į taikinį, o VDA magistrantai siekia diplomo su „auksinio terorizmo“ performansais, kurių metu būtų tapoma fekalijomis, ekskrementai – tikrai nėra tabu. Apskritai, tabu tampa net ne šventovės išniekinimas – tabu tampa kontaktas su dievo atvaizdu ar, suprask, buveine. Ir kol Lenkijoje galima nusipirkti marškinėlius su užrašais „Ir Dievas turi Ferrari“ arba „Būk mano ganytojas“ bei magnetuką „Bog jest dobry“ su Jėzaus atvaizdu, Vilniuje kai kuriuos dar glumina perdirbtas Antonello da Messinos Kristaus portretas, virtęs festivalio „Sirenos“ reklaminiu stendu.


Iš delfio paskambino žurnalistė: „Alio, egzorcistų asociacija? Kokių planuojatės imtis veiksmų dėl Lady Gagos koncerto?“. Juk tai – šventvagystė. „Šis spektaklis – šventvagystė. Lygiai kaip kryžius ar erškėčių vainikas yra katalikų šventvagystė“, - mąsto Romeo Castellucci, kalbėdamas apie spektaklį „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“. Dvigubų standartų dėlionė, kas galima ir kas, suprask, ne: galima – Kristaus veidas ant marškinėlių, suteptų nuo hot-dog‘o varvančiomis garstyčiomis; uždraustina – Antonello da Messinos šedevras, akyse besilydantis nuo rūgšties. Scenoje. Kai net nekalbama apie Jėzų ar jo kulto istoriją. Kai jis, kaip vienas iš mūsų, tampa kintančio veido savininku, stebinčiu vyksmą ir negalinčiu niekuo padėti. Lygiai kaip negalim ir mes. Tik nesėkmės liudininkai, iš abiejų pusių apsupę sceną. 


 „Galilėjus elgėsi šventvagiškai, kai teigėm jog žemė yra apvali. Matyti tėvą namuose ar virtuvėje pasruvusį savo paties išmatose – tai šventvagiška“ – kalba režisierius. Ar erdvė keičia faktą? Nuo kur prasideda šventvagystė – nuo rūbinės? Dirginantys kasdienybės niuansai scenoje – tabu? Ar verdamas omaras kenčia mažiau, jei verdamas virtuvėje? Ar tai tampa iškrypimu tik tada, kai tai – matoma žiūrovams? Dar vienas Europos Naujosios realybės prizo savininkas, šiemet pasirodysiantis festivalio „Sirenos“ užsienio programoje, argentinietis ispanų režisierius Rodrigo García, Lietuvai pristatys spektaklį „Mirtis ir reinkarnacija į kaubojų“.


Čia pasireikšti protestuotojams vietos taip pat apstu. Dažniausiai teatro poetu save vadinantis vartotojiškos visuomenės kritikas susilaukia itin nepatenkintų gyvūnų teisių gynėjų protestų. Kaimyninėje Lenkijoje, kur režisieriui ir buvo įteiktas Naujosios teatro realybės prizas, režisieriaus performansai ir spektakliai buvo nutraukinėjami į sceną išbėgusių žiūrovų, susiruošusių gelbėti įvairiausių gyvūnų. Nuo jau minėto omaro iki Sirijos žiurkėnų, skęstančių akvariume, kol aktorius suteikia jiems malonę ir leidžia gyventi. Nukryžiuotą omarą nukabinęs žiūrovas scenoje buvo apiplūstas paties režisieriaus, uždraudusio gadinti jo pasirodymą. R. García, kad ir kaip bežiūrėtum, iš vienos pusės yra teisus: „Kodėl turėčiau leisti gadinti savo spektaklį? Atėjęs į kitų teatrų spektaklius, dažnai pamatau taip apipavidalintą sceną, kad kyla noras ją padegti. Tačiau aš nebėgu į sceną su degtukais“.


Tačiau į García‘os sceną bėga. Ir daug kas. Net jei ne su degtukais. Net jei tiesiog – trys uniformuoti italų pareigūnai, po gyvūnų teisių gynėjo skundo bėgte bėgantys tariamai pakeisti omaro likimo, nes Italijoje egzistuoja įstatymas, draudžiantis eksponuoti nereikalingą gyvūno stresą ar kančias. „Tokie įstatymai buvo priimti žmonių, nešiojančių odinius batus ir odines rankines. O policininkai, sugadinę spektaklį, nešiojo marškinius, siūtus vaikų rankomis Azijoje“ – ginčijosi piktas režisierius.


R. García 2009m. „Sirenų“ publikai pristatė kontroversišką savo spektaklį „Ronaldo, klouno Makdonaldo istorija“. Žiūrovus piktino ne vien dramaturginis spektaklio vyksmas, kur aktoriai voliojosi iš „Maximos“ maišelių išverčiamose maisto tonose. Piktino ir dramaturginis tekstas bei tokios mintys kaip ši, išsakyta dar prieš spektaklį: „Jei tau devyni metai ir gyveni Lisabonoje, sekmadieniais eini į „McDonaldą“. Jei tau devyni metai ir gyveni Kuboje, eini čiulpti b… italų turistui. Jei tau devyni metai ir gyveni Briuselyje, sekmadieniais eini į „McDonaldą“. Jei gyveni Bolivijoje, eini dirbti į amerikiečių anglies kasyklą. Jei tau devyni metai ir gyveni Florencijoje, sekmadieniais eini į „McDonaldą“. Jei gyveni Afrikoje, siuvi kamuolius kompanijai „Nike“. Jei tau devyni metai ir gyveni Niujorke, sekmadieniais eini į „McDonaldą“. Jei tau devyni metai ir gyveni Tailande, turi leistis dulkinamas australo. Po to, du lėktuvai nuskina porą dangoraižių, o žmonės stebisi“.


Aršus socialinės kritikos apologetas R. García nėra tiesiog teatro mėsinėtojas, skandalistas, provokatorius... Režisierius teigia siekiąs atskleisti poeziją kasdieniame mūsų gyvenime. Ir tas pats begales kartu aptartas omaras – tai tik poetinis gestas. Tai nėra García‘os teatro aksioma. Kol Lietuvos scenoje lakstė-laksto-lakstys dauguvietiški arkliai ir mazūriški avinukai, García – paradoksalu, bet buvęs mėsininkas – pakvies ne tik į dviejų vyrų susitikimą su mirties agonija ir reinkarnacijos momentais, bet ir į katino ir tunto viščiukų susidūrimą. Dar niūresnis bei intymesnis nei ankstesni režisieriaus darbai spektaklis kviečia pasinerti į naująją mūsų dienų alfa ir omega – reklamos logiką ir strategijas, užvaldžiusias kasdienius mūsų žingsnius ir sprendimus. Šis režisierius neatleidžia visuomenei: būtent todėl, kad ji nežino, ką daro.


 

Straipsnio kalba netaisyta

 

Romeo Castellucci. „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją". K. Lefebvre nuotrauka
Romeo Castellucci. „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją". K. Lefebvre nuotrauka
Rodrigo Garcia. „Mirtis ir reinkarnacija į kaubojų". Ch. Berthelot nuotrauka
Rodrigo Garcia. „Mirtis ir reinkarnacija į kaubojų". Ch. Berthelot nuotrauka